BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mindaugas Radušis. „Darom 2012“: darnos su aplinka ir savimi link

Praėjusį savaitgalį per Lietuvą nuvilnijo jau tradicine tampanti akcija „Darom”. Tad šiltą bei saulėtą šeštadienio priešpietį ir mūsų šeima susiruošė gražinti aplinkos. Šį sykį nutarę derinti tiek privačius, tiek viešus interesus, entuziastingai kibome švarinti savo kiemo patvorius bei šalia vinguriuojančio dviračių tako pašalius.

Zenekos nuotr.

Didžiausi talkininkai - vyriausios mūsų atžalos. Tik dešimtmetė duktė kiek purkštavo prieš pakeldama vos ne kiekvieną šiukšlę burbėdama lyg dažnas panašias bendruomenines akcijas ignoruojantis tautietis: „Kodėl turiu rinkti svetimas šiukšles, man užtenka savo kiemą apsikuopti.” Tačiau mūsų entuziazmui išvėsti neleido šešiametis sūnus, kuriam iš pradžių kiekvienas atrastas daiktas prilygo mažyčiam lobiui. Pirminiam susidomėjimui atslūgus, jis ėmė klausinėti apie žmones, paliekančius po savęs šitiek šiukšlių. Nepraleidome puikios progos pamoralizuoti: „Jau jūs, vaikai, dabar tikrai nenumesite ant žemės nė menkiausio popiergalio.”

Tik mūsų šeimos mažyliai makalavosi aplinkui nelabai suprasdami, kuo mes čia visi užsiimame. Tačiau daugiau simbolinis jų dalyvavimas aplinkos tvarkymo akcijoje turėjo padaryti prevencinį įspūdį pro šalį važiuojantiems dviratininkams. Galbūt kokį kartą prieš numesdami į pakelę šiukšlę, prisimins susitikimą su mūsų mažutėlių kompanija ir pagailės jų nuoširdaus darbo renkant tas pačias šiukšles.

Kadangi ėjome tuo pačiu maršrutu, kaip ir pernai, buvo galima pasidžiaugti, kad atrodantis beprasmis triūsas vis dėlto palieka mažyčių ženklų. Štai bent jau nuorūkų, kurias dėl jų smulkmės ir nepatrauklaus estetinio vaizdo gana atgrasu rinkti, tikrai pririnkome mažiau. Aišku, to nepasakysi apie kitas šiukšles. Beje, kai kurias žmonių veiklos atliekas ne tik koktu į rankas paimti, bet ir norisi jas kuo greičiau slėpti nuo vaikų akių.

Tačiau pasipiktinimą tais, kurie nesivargina po savęs susirinkti šiukšlių, bent kiek atpirko vėliau išgyventas epizodas. Šalia mūsų švarintos dviračių tako atkarpos yra tokia vieta, kur guli keli didžiuliai akmenys. Gaila, kad šį tikrai išvaizdų gamtos kampelį pamėgo įvairaus amžiaus svaigalų mėgėjai, po kurių „gyvo pasibendravimo” (anot naujausios alaus reklamos) lieka daugybė tuščių „bambalių”, stiklo šukių bei kitokių šiukšlių. Pamėginome šį tiesiog beviltišką „tašką” bent truputėlį apkuopti, visai nesitikėdami ilgalaikio švaros efekto. Ir štai po kelių valandų toje pačioje vietoje trumpam stabtelėjo nemažas dviratininkų pulkelis. Aišku, dabar galima tik spėlioti, ar tie iš pažiūros padorūs jaunuoliai būtų sustoję atsipūsti toje pievelėje, kai ji dar panašėjo į šiukšlyną. Tačiau vien tas faktas, kad jie poilsiui pasirinko būtent mūsų rankomis nuo piktžaizdžių apvalytą gamtos kampelį, tapo didžiausiu poros valandų bendro darbo įvertinimu.

Prisidedant prie tokios akcijos neišvengiamai kyla ir daugiau pamąstymų apie tvarkos prasmę.

Štai į bendruomeninę talką išsiruošėme palikę sujauktus nuosavus namus. Tik tie, kurie patys augino ar augina mažamečius vaikus, gerai supras Sizifo prakaito vertas tėvų pastangas kasdien išlaikyti švarą. Paprastai ja galima pasidžiaugti tik labai trumpą laiką, nebent apsisprendžiama viską paaukoti ant tvarkos aukuro. Bet tuomet jį prižiūrintys tvarkdariai tiesiog priversti nė minutei nesiskirti su šluota ar dulkių siurbliu ir nuolat kiekviename žingsnyje sekti, kad kokiu daiktu pasidžiaugęs mažylis tuoj pat padėtų jį į vietą.

Mūšyje dėl tvarkos nebegelbsti net pasakojimas apie „Netvarkos nykštuką” (dar nežinantiems išduosiu, kad tai toks nykštukas, kuris užklydęs nakčia gali susirinkti visus jūsų ne vietoje pamestus daiktus). Panašu, kad visi kenčiame nuo daiktų pertekliaus. Šiukšlės mūsų namuose ir tolesnėje aplinkoje tėra to atspindys bei logiška mūsų vartojimu pagrįstos ekonomikos pasekmė. Kam tausoti, o sugedus taisyti kokį daiktą, jeigu visais kanalais esame raginami nusipirkti naują.

Panašias pamokas labai greitai perpranta vaikai. Jiems vis sunkiau įsivaizduoti, kad suplėšytą knygą galima suklijuoti, o sulaužytą žaisliuką - sutaisyti. Kai vienintelis išganingas sprendimas rodosi įsigyti naujų daiktų, senieji lengva ranka sumetami į šiukšliadėžę. Tik labai nedidelė jų dalis atranda kitą šeimininką arba gimsta antram gyvenimui perdirbtų atliekų pavidalu. O kitos grasina užtvindyti už Europos Sąjungos lėšas aptvarkytus sąvartynus arba, dar blogesniu atveju atsiduria pamiškėse, paežerėse bei kituose gamtos kampeliuose.

O juk galima išskirti tiek individualią, tiek bendruomeninę tvarkos įtaką mums asmeniškai ir visai visuomenei.

Pradėkime kad ir nuo asmeninio santykio su tvarka. Psichologai yra pastebėję, kad žmogaus asmenybės nykimas prasideda nuo jo abejingumo savo išvaizdai. Tarkime, kai kuriems benamiams pasidaro visai nebesvarbu, kokių pojūčių jie sukelia aplinkiniams. Ir atvirkščiai, susitvarkęs, asmenine higiena pasirūpinęs žmogus jaučiasi labiau pasitempęs, susistygavęs. Šis efektas ypač akivaizdus ką tik pakilus iš ligos patalo, kai atsiranda jėgų ir noro nusiprausti, moterims pasidažyti, o vyrams nusiskusti. Atrodytų, patys paprasčiausi veiksmai, o jie vos ne tiesiogiai susisieja su sveikata, galėjimu savimi pasirūpinti, suteikti sau ir kitiems patrauklų pavidalą.

Tačiau kaip ir kiekvienos dorybės atveju galima nukrypti į kitą kraštutinumą. Apie skrupulingumą tvarkos atžvilgiu, kitaip dar vadinamą pedantiškumu, parašysiu kitą kartą, o dabar dar norėtųsi paminėti bendruomeninį tvarkos aspektą.

Požiūrį į aplinką galime vertinti ir kaip savotišką mūsų vidinio pasaulio atspindį. Socialinėje psichologijoje nustatyta, kad aplinka labai veikia žmonių elgesį. Tarkime, miesto betono „džiunglėse” užfiksuojama ir daugiau nusikaltimų, ir vandalizmo atvejų. Atrodo, kad žmogus tarsi pastūmėjamas dar labiau niokoti ir taip jau nykoką aplinką, kai šalia savęs nemato to, kas pakeltų jo dvasią. Į šiuos dėsningumus turėtų atsižvelgti miestų ir gyvenviečių planuotojai.

Dar viena gera žinia, kad prie tvarkos žmogų galima pripratinti. Štai klasikiniu tapęs pavyzdys iš vieno Kanados didmiesčio gyvenimo. Vakare į metro depą grįžta visaip apipaišyti, nuteplioti vagonai. Juos tuoj pat naujai perdažo ir kitą rytą vėl paleidžia į trasą. Kitą dieną vėl kartojasi ta pati istorija, dar kitą - lygiai tas pat. Tačiau po kelias savaites užsitęsusių savotiškų varžybų dažytojai netruko pastebėti, kad vagonuose lieka vis mažiau vandalizmo ženklų. Kol vieną dieną įvairaus plauko tepliotojai liaujasi, o tvarkos šalininkai gali triumfuoti atkaklumu pasiekę savo.

Sakysite, kad taip būna tik turtinguose užsieniuose? Bet jeigu man kas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad gimtajame Anykščių miesto parke vakarais degs žibintai ir po nakties jie vis dar bus sveiki, būčiau nė už ką nepatikėjęs. Ir pas mus laikai keičiasi. Nors vandalų vis dar atsiranda (ir jų greičiausiai bus visuomet, nes tokiu būdu kai kurie nebrandūs žmonės išlieja savo agresiją), dauguma jau nebesitaiksto su niokojama aplinka ir nori jai suteikti harmoningą pavidalą.

Tad panašu, kad tokios akcijos kaip „Darom” tik dar labiau išpopuliarės, nes jos ne tik leidžia pasijusti gimtojo krašto šeimininkais, bet ir padeda „apsišluoti” savo viduje. Tokiu būdu galime atsikratyti abejingumo, savanaudiškumo, o kartu įgyti daugiau iniciatyvumo, pasitikėjimo savimi ir bendrapiliečiais.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras