BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kuršių Nerija - ar tikrai verta saugoti mitus

Viename dienraščių pasirodė emocingas prof. P. Kavaliausko straipsnis „Kuršių nerija: mitų ir ambicijų glėbyje”. Kilo noras pasidomėti tais mitais… Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė kviečia į diskusiją apie esamus ir tariamus mitus Kuršių nerijoje.

P. Kavaliausko įvardyta net dvylika naujų mitų: „apie pasaulinę gamtinę Kuršių nerijos (KN) vertę, apie kiekvieno KN medžio išsaugojimo būtinumą, apie visos KN teritorijos vienodą vertingumą ir trapumą, apie rekreacinės-kurortinės funkcijos nesuderinamumą su nacionaliniu parku, apie KN pajūrio urbanistinės „skaistybės” išsaugojimo privalomumą, apie Nidos tarnybinio aerodromo „siaubą”, apie 1994 metų KN planavimo schemos (generalinio plano) tobulumą, apie Neringos savivaldybės Tarybos išimtinę kaltę dėl įvykusių generalinio plano pažeidimų, apie bet kokio vystymo KN negalimumą, apie Išskirtinės Visuotinės Vertės supratimo prieinamumą tik keleto išskirtinių asmenų ratui, apie trigubų ar keturgubų dubliuojančių teisinių barjerų būtinumą KN ir apie totalinės apsaugos režimo tikslingumą atskirai paimtoje šiaurinėje (lietuviškoje) KN dalyje”. Pamėginkime nustatyti šių mitų svarbą, bent preliminarią jų vertę, paieškokime kartu.

Mitų mitai
Pirmas mitas apie „tariamai pasaulinę gamtinę KN vertę”. Kuršių nerija į pasaulio paveldo sąrašą įrašyta kaip kultūrinis kraštovaizdis. Tad nenuostabu, kad tarptautiniai ekspertai, vertinę Kuršių nerijos problemas, išskirtinai neįvardijo gamtinės Kuršių nerijos vertės. Bet jie neabejoja dėl pasaulinės Didžiojo kopagūbrio ir tuo labiau apsauginio kopagūbrio, atsiradusių dėka žmogaus veiklos, vertės. Niekada neteko girdėti, kad jų nereikia saugoti.

Pirmą kartą išgirdome mitą apie „kiekvieno KN medžio išsaugojimo būtinumą”. Kuršių nerijos nacionalinio parko miškotvarkos projekte ir rengiamame tvarkymo plane numatyti medynų pertvarkymo darbai. Jau ne vienerius metus Kuršių nerijoje kertami nemaži miškų plotai. Tai susiję ir su Natura 2000 buveinių būklės gerinimu, ir su kalnapušynų rekonstrukcija, ir su kvartalinių linijų valymu, ir su kitais miškų tvarkymo darbais. Vieni džiaugiasi šių darbų suaktyvinimu, kiti - ne.

Kuršių nerijos pajūris tikrai nepasižymi urbanistine „skaistybe”, tad niekas ir nesiūlo taikyti šio principo. Pajūryje numatyta įrengti aptarnavimo centrus, jūros terapijos centrą, numatytas rezervas valstybės reikmėms…

Prie Kuršių nerijos Išskirtinės visuotinės vertės formulavimo prisidėjo visi, kas tik norėjo. Buvo diskutuojama ir su kaimyninės šalies kolegomis. Kai darbą atlieka ne tik „palaimintieji”, kai teikiančių pasiūlymus yra tikrai daug, natūralu įsiklausyti ir į kitų nuomonę… O gal reikėtų elgtis pagal principą: „išklausyk visų, bet padaryk taip, kaip tau reikia?”

Pasklaidžius rengiamus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo ir Neringos savivaldybės bendrąjį planus, sugriūva dar du mitai: apie „visos KN teritorijos vienodą vertingumą ir trapumą” ir apie „rekreacinės-kurortinės funkcijos nesuderinamumą su nacionaliniu parku”. Ir viename, ir kitame plane išskirtos analogiškos funkcinio prioriteto zonos. Jei šis mitas egzistuotų, nereikėtų Kuršių nerijoje išskirti rezervatų ir draustinių, rekreacinių ir gyvenamųjų ar kitokių zonų. Jei nacionaliniame parke būtų negalima rekreacinė-kurortinė funkcija, tvarkymo plane tikrai nebūtų išskirta rekreacinė zona, nebūtų numatyta rekreacinės infrastruktūros plėtra.

Jau seniai niekas nekalba apie Nidos tarnybinio aerodromo „siaubą”. Tačiau akivaizdu, kad šis objektas tikrai ne pats reikalingiausias Kuršių nerijai. O ekonominis jo atsiperkamumas tikrai labai abejotinas.

Jei 1994 m. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) būtų laikoma tobulu ir nepakeičiamu dokumentu, tikrai nebūtų buvę pradėti rengti Kuršių nerijos nacionalinio parko ribų ir tvarkymo planai. Nei tobulų dokumentų, nei tobulų žmonių tiesiog nebūna. Valstybinės institucijos seniai, dar 2005-2006 m., pripažino savo darbuotojų padarytus pažeidimus, susijusius su generalinio plano sprendinių nepaisymu. Ne tik pripažino, bet ir ėmėsi griežčiausių nuobaudų taikymo - atleidimo iš darbo.

Kuršių nerijoje tikrai ir pagrįstai negalima pramonės plėtra, bet numatyta rekreacinės, kurortinės veiklos plėtra. Žinoma, Kuršių nerijoje bet kokių statybų galimybės yra ribotos. Tai konstatuota visuose planavimo dokumentuose. Net ir profesorius neseniai viešai aiškino, kad Neringos bendrajame plane nėra numatoma intensyvi plėtra.

Na, o kuo remiasi mitas apie „trigubų ar keturgubų dubliuojančių teisinių barjerų būtinumą KN”, taip ir neaišku. Kuršių nerijos nacionalinis parkas neturi nė vienu teisiniu barjeru daugiau, nei kiti nacionaliniai ar regioniniai parkai. O tai, kad suplanuotus objektus būtina naudoti pagal paskirtį, sutinka visi. Kitaip problemų neišvengsime. Prarasti pasitikėjimą lengva, bet atgauti jį ne. Būtų keista, jei nebūtų reaguojama į pasekmes, galvojama, kaip ir kokius saugiklius sudėlioti. Kai neliks noro apgauti, visiems bus paprasčiau.

Iš tiesų daug ką suglumino ketinimai rusiškoje Kuršių nerijos dalyje statyti naujus didžiulius poilsio kompleksus. Ir Lietuva, ir Pasaulio paveldo centras užėmė aktyvią poziciją prieš šias užmačias. 2011 m. pabaigoje tarptautinių ekspertų misija ir buvo susijusi su šia problema. Tad tiesiog nekorektiška kalbėti apie „totalinės apsaugos režimo tikslingumą atskirai paimtoje šiaurinėje (lietuviškoje) KN dalyje”. Kita vertus, jei giliau panagrinėsime, kas nutiko lietuviškoje dalyje, Nidoje ant Urbo kalno, gera nepasidarys (beveik kaip kaimynų užmojai). Visas didžiulis pastatų kvartalas išaugo, o prasidėjo nuo vienų poilsio namų… Išaugo ten, kur apskritai neturėjo būti jokių statybų. Ir tai pripažinta didžiausia klaida Kuršių nerijoje.

Apie saugomų teritorijų planavimą
Bandymą įrodyti, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas ir Neringos savivaldybės bendrasis planas parengti pagal skirtingus principus, galima priimti tik kaip norą vieną dokumentą išaukštinti, kitą apjuodinti.

Visų nacionalinių parkų tvarkymo planų rengimas paremtas darnaus vystymosi principu. Visuose įvertinami tiek išsaugojimo (aplinkosaugos), tiek turizmo plėtros, tiek ir socialiniai aspektai (vietos bendruomenių poreikiai), įskaitant statybų poreikį. Visų nacionalinių parkų tvarkymo planai rengiami pagal prof. P. Kavaliausko parengtą metodiką, t. y. pagal tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Vyriausybės. Dar daugiau. Vienas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano autorių buvo P. Kavaliauskas. Vos ne vienintelis skirtumas, atsiradęs jam nedalyvaujant - detalūs reglamentai teisminiams atvejams, na ir dar keletas objektų, dėl kurių jau senokai diskutuojama.

Nesutariama ne dėl esminių nuostatų ar skirtingų principų taikymo. Nuomonės išsiskyrė dėl kelių, keliolikos objektų: dėl rekreacinių kompleksų statybos Nidos ir Juodkrantės pajūryje, dėl Juodkrantės kempingo (kurio, beje, nereikia ir pačiai Neringos savivaldybei), druskų sandėlio, kt.

Suderinti dokumentų sprendinius nėra sudėtinga, nes ištisos dalys - labai jau panašios, kai kur net identiškos. Pirmiausia tos, kurios susijusios su miškų ir krantų tvarkymu, su pažintiniu turizmu. Į bendrąjį planą jos ir atkeliavo iš tvarkymo plano. O elementarių klaidų, prieštaravimų Neringos savivaldybės bendrajame plane buvo apstu.

Ambicijų planavime išties daug. Bet kaip sakoma: „pradėk nuo savęs”. Nenorima diskutuoti, nenorima girdėti kitokios nuomonės. Džiugu, kad su Neringos savivaldybės vadovais visuomet buvo galima konstruktyviai bendrauti, net ir tuomet, kai aistros virė teismuose. Jei ne geranoriškas savivaldybės požiūris, jei ne noras galiausiai turėti naujus planavimo dokumentus, tai bendrojo plano autoriai ir toliau sėdėtų savo ambicijų bokšte. Visi, kurie turi bent kiek kitokią nuomonę nei jų, švelniai sakant yra neišmanėliai.

Gerai, kad skiriasi nuomonės. Nors tuomet planuotojai padaro išsamią analizę.

Laisvas nuo įpareigojimų pilietis gal ir gali vadovautis ambicijomis, o štai valstybės tarnautojas, privalantis laikytis visų etikos taisyklių, negali. Su visais turi būti mandagus, net ir su tais, kurie kalba necenzūriniais žodžiais, visus turi išklausyti ir elgtis taip, kaip nurodo teisės aktai. Kitas dalykas - principingumas. Tai privaloma valstybės tarnautojo priedermė.

Kaip tarnautojui elgtis, kai didžiai gerbiami planuotojai vieną dieną aiškina, kad vertybės tokios ir tokios, ir jas reikia saugoti taip, o ne kitaip. O praėjus kuriam laikui tie patys planuotojai pradeda aiškinti, kad viskas ne taip, kad dabar reikia elgtis priešingai. Blogiausia, kai nuomonė pasikeičia nepraėjus nė metams. O juk per metus nei vertybės, nei teisės aktai paprastai nepasikeičia. Tuomet ir neaišku, kuo tikėti. Ir jokio pagrindimo. Visas pagrindimas - „mano autoritetas”.

Atsakomybė
Patvirtinus bet kurį teritorijų planavimo dokumentą, planuotojų misija baigiasi. Kilus teisminiams ginčams, visa našta ir atsakomybė užgula valstybės arba savivaldos institucijas. Tad gal laikas pakalbėti ir apie planuotojų atsakomybę. Juk ne valstybės tarnautojai nubraižė vandens rezervuarus ant Didžiojo kopagūbrio, municipalinės statybos rezervą Preiloje ir numatė valymo įrenginių statybą Griekinės dauboje.
Matyt, laikas kalbėti ne apie „saugomų teritorijų planavimo degradaciją”, o apie teritorijų planavimo degradaciją. Pavarčius savivaldybių bendruosius planus, plaukai pasišiaušia ne tik dėl prastos kokybės, bet ir dėl prieštaravimų, klaidų gausos. O šiaip ir vienus, ir kitus planus dažniausiai rengia tie patys planuotojai.

Problemos priežastys
Didžiausios visų kraštotvarkos, planavimo problemų priežastys glūdi godume, savanaudiškume, nore greitai pralobti, pasinaudoti savo padėtimi, telefonine teise (šiuo metu labai sumažėjusia, bet vis dar gyva) ir t. t.
Pritariu profesoriui dėl žmogaus ir gamtos harmoningo sambūvio palaikymo ir išsaugojimo Kuršių nerijoje. Bet kol kas tai tik gražūs žodžiai.

Nė vienas teritorijų planavimo dokumentas, nė vienas teisės aktas nėra Biblija. Tačiau akivaizdu, kad jei jis blogas, pirma reikia jį pakeisti, bet ne vadovautis taip, kaip patinka. Štai tuomet tikrai prasideda: vienam leista, kitam ne.

Vietoj epilogo
Džiugu, kad Kuršių nerijos pamokos nenuėjo perniek. Padidėjo atsakomybės suvokimas visose institucijose, atsirado daugiau tvarkos. Diskusijos reikalingos. Tuo labiau, kai kalbama apie unikalią Lietuvos teritoriją, kuriai nėra abejingų. Kai išmoksime sakyti tiesą, gerbti kitų nuomonę, kai nustosime drabstytis purvais ir pradėsime dalykiškai diskutuoti, problemų bus mažiau, o ir tas pačias bus galima konstruktyviai išspręsti.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras