BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl negalime tikėtis, kad mėsa iš mėgintuvėlių išspręs pasaulio badą

Gal nau­jos mais­to tech­no­lo­gi­jos ir ne­įti­kė­ti­nos, bet jos ne­bū­ti­nai iš­gel­bės ba­dau­jan­čius vaikus. O štai kas iš­gel­bės.

Gal mėsainiai, užauginti iš kamieninių ląstelių laboratorijoje, buvo nekokio skonio, tačiau tai, regis neprigesino jos revoliucinio potencialo vilčių:

„[Mėsainio kūrėjas Markas] Postas sakė, kad laboratorijoje auginama mėsa gali suvaidinti svarbų vaidmenį ateityje: ne tik pamaitinti planetą, bet ir padėti spręsti įprastinės gyvulininkystės keliamas aplinkosaugines problemas,“ rašė Washington Post.

„Mokslininkai tikisi, kad galėdami gaminti mėsą laboratorijose, padės įveikti pasaulio badą ir sulėtinti klimato kaitą,“ skelbia pranešimo antraštė.

Kanados Globe and Mail redakcijos skiltyje rašyta, kad frankenburgeriai galėtų tapti „pigiu baltymų šaltiniu, galinčiu padėti sumažinti badą pasaulyje.“

Akivaizdu, laboratorijoje užauginta mėsa yra neįtikėtinas pasiekimas. Jei tokia gamyba paplistų, galėtų smarkiai sumažinti auginamų galvijų daromą žalą aplinkai. Tai galėtų padėti sumažinti javų sunaudojimą gyvulių šėrimui ir panaudoti kitais tikslais. Ir taip, tai suteikia būdą gyvūnų apsauga susirūpinusiems žmonėms mėgautis barbekiu.

Bet turime būti atsargūs, kalbėdami apie stulbinančias maisto technologijas, kaip apie būdą nugalėti badą ar padėti badaujantiems žmonėms ne tik todėl, kad šio mėsainio sukūrimas dabar kainuoja 330 000 dolerių ir gali būti komerciškai neprieinamas vartotojams kelis dešimtmečius.

Skaičiuojama, kad dabar badauja 12,5 procentų pasaulio gyventojų, bet daug vystymosi ekonomistų teigia, kad jau dabar užauginame pakankamai maisto jiems visiems pamaitinti.

Tiesa, kad žmonėms turtingėjant ir augant populiacijai, augs ir mėsos paklausa, ir laboratorijoje auginama mėsa galėtų tapti būdu pateikti jos daugiau, neauginant daugiau karvių. Bet dažniausiai žmonių kenčiamas badas kyla ne dėl maisto trūkumo pasaulyje – išauginto laboratorijose ar kitaip, – bet dėl sudėtingos skurdo, gamtinių nelaimių, vagysčių ar netinkamo žemės naudojimo kombinacijos.

Ir nors mėsainiai iš Petri lėkštučių gali pataisyti situaciją, atkreipdami dėmesį į bado problemą, ilgainiui jie tikriausiai problemos neišspręs.

Virtuvės šefas Richas McGeownas rengiasi kepti pirmąjį pasaulyje laboratorijoje išaugintos jautienos mėsainį per pristatymo renginį vakarų Londone 2013 rugpjūčio 5 d.

Virtuvės šefas Richas McGeownas rengiasi kepti pirmąjį pasaulyje laboratorijoje išaugintos jautienos mėsainį per pristatymo renginį vakarų Londone 2013 rugpjūčio 5 d.

***

Maždaug tuo metu, kai pasirodė ankstesnis futuristinis maisto džinas – 3D spausdintuvas, tiekiantis geometrinių formų, iš vabzdžių pagaminto maisto lustelius, Anjanas Contractorius, išradėjas, reporteriui Christopheriui Mimsui sakė – „Manau, ir daug ekonomistų mano, kad dabartinė maisto sistema negali pakankamai aprūpinti 12 milijardų žmonių. Taigi, galiausiai turėsime keisti savo supratimą, ką laikome maistu.“

Kai technika buvo atskleista, Yahoo! naujienų antraštės skelbė, „NASA suteikia grantą už 3-D maisto spausdintuvą; ar jis galėtų užbaigti pasaulio badą?

Pasak keleto tuo metu atsiliepusių vystymosi tyrėjų, atsakymas yra tvirtas „Ne“. Pasirodo, mums nereikia naujų būdų paversti vabzdžius maistu. „Badas“ reiškia neturėjimą iš ko pasigaminti maistą – vabzdžių pagrindu ar kaip kitaip.

„Cheminėmis reakcijomis paversti augalus į maistą nėra revoliucinė idėja,” rašė Joshas Keatingas Foreign Policy. „Taip žiūrint, orkaitė mano virtuvėje yra 3-D spausdintuvas: jei įdėsiu specialių miltelių, vadinamų miltais ir mielių, jis išspausdins man duonos kepalą.“

Prieš keletą metų rašiau apie 3–D spausdinimo entuziastų kolektyvą Los Angelese. Buvo nuostabu stebėti jų susižavėjimą savo kūriniais. Bet man dideliu minusu pasirodė šių mašinų (tai buvo MakerBot Cupcake CNC) neįtikėtinas valdymo sudėtingumas ir priežiūra.

„Kaip daugelis geek’ų, myliu technologiją, įkvepiančią mintis apie ateitį,“ sakė man vienas iš jų. „Bet nerekomenduočiau savo draugams dabar pat eiti ir pirkti tokio mechanizmo, nes tris savaitgalius per mėnesį praleisčiau, jiems padėdamas.“

Tai nėra dalykas, kurį norėtume pristatyti į tolimas, neišsivysčiusias vietas, kuriose trūksta ir atsarginių dalių, ir žmonių, turinčių aukštesnį kompiuterinės braižybos laipsnį.

Panašios problemos ir su laboratorine mėsa: ląstelių dauginimui ne žinduolyje reikia sterilios aplinkos, kur palaikoma tinkama temperatūra, oro padavimas, šviesa ir įranga – neminint jau intelektinės nuosavybės teisių naudoti technologiją, kurią pradėjo tyrėjai, kaip sakė man Joshua Muldavinas, žmogaus geografijos profesorius iš Sarah Lawrence koledžo.

Jeigu – ir tai didelis jeigu – vieną dieną mėsainiai būtų imti gaminti masiškai, jie galėtų atpiginti įprastinę, iš karvių gaunamą mėsą, tačiau tai labiausiai padėtų žmonėms, gaunantiems vidutines pajamas, išgalintiems nusipirkti maisto, bet norintiems įsigyti daugiau mėsos, teigia Gawainas Kripke, Oxfam America tyrimo vadovas.

Ir netgi tokiu atveju, gyvūnų baltymų padarymas prieinamesniais nėra tolygus bado padėties pagerinimui.

„Pasaulyje yra pakankamai maisto, kad kiekvienas suaugusysis kasdien gautų 2000+ [kilo]kalorijų,“ tvirtina Emelie Peine, tarptautinės ekonomikos asistentė Puget Sound universitete. „Manau, klausimas yra ne tai, ar pasaulyje pakanka mėsos ir ar jos išgalime nusipirkti, bet veikiau, kaip naudojame savo agrikultūrinius išteklius, kam tai naudinga ir kiek tai atsieina mūsų sveikatai ir mūsų aplinkai?“

Muldavinas mano, kad ryšys tarp aukštųjų technologijų maisto gamybos ir bado atsiranda, kadangi už to stovintiems žmonėms „reikia surasti būdų pateisinti investicijas į tokią technologiją. Manau, tai meškos paslauga žmonėms, sprendžiantiems šiuos klausimus realiau. Tai tik sustiprina įsitikinimą, kad badą galima įveikti tik gausa.“

Tačiau daugelis badmečių kyla dėl gamtinių nelaimių sukeltų stambaus masto ž. ū. produktų, maisto pristatymo sistemų ir socialinių tinklų suirimo, ar dėl korupcijos ir neefektyvumo maistas nepasiekia žmonių, kuriems jo reikia.

Muldavinas pateikia uraganą Sandy kaip pirmojo pasaulio pavyzdį:

„Atūžusi Sandy nutraukė visą maisto pristatymo sistemą. Dėl to visi žmonės, kurie nejautė maisto trūkumo nesaugumo, tai pajuto. Žmonėms, neturėjusiems ekonominio ar socialinio kapitalo, netikrumas dėl maisto tęsėsi savaičių savaites. Jų pažeidžiamumas kyla dėl ilgalaikių socioekonominių problemų, kadangi jie neturėjo socialinių tinklų, galinčių suteikti jiems maisto sunkiu metu.“

Yra daugybė bado priežasčių, tačiau labai nedaug jų galėtų išspręsti gyvūnų pakeitimas mėgintuvėliais. 2011 m. Somalyje, korumpuotas verslininkas pavogė tūkstančius maisto pagalbos paketų ir pardavė juos. Kartais problema yra pati pagalba maistu – organizacijos parduoda likučius laisvoje rinkoje, o tai gali pakenkti vietiniams ūkininkams. Oxfam teigė, kad iš dalies kalti ir užsienio investuotojų vykdomi žemių įsigijimai besivystančiose šalyse – tokia praktika vadinama „žemės pasiglemžimas“. Praeitų metų ataskaitoje aprašė, kaip tokie sandėriai dažnai vykdomi šalyse, turinčiose didžiulių bado problemų:

Tačiau labai mažai šios žemės naudojama šalies gyventojų pamaitinimui, ar vietinei rinkai, kur to desperatiškai trūksta. Vietoje to, žemė arba paliekama dirvonuoti, spekuliantams laukiant, kol jos kaina pakils ir bus galima pelningai parduoti, arba naudojama ž.ū. produktų auginimui eksportui, daugiausia – biodegalų gamybai.

Yra ir banalesnių problemų: maisto gedimas besivystančiose šalyse dėl prastų kelių ir infrastruktūros; ir pajamos, kurios daugelyje šeimų yra tiesiog per mažos, kad užtektų valgiui.

Žinoma, buvo tyrimų, rodančių, kad derlius neaugo pakankamai, kad patenkintų maisto poreikius. Tačiau tyrėjų siūlomi šios problemos sprendimai yra paprasti ir nepatrauklūs, pavyzdžiui, nustoti gaminti biodegalus, efektyviau naudoti trąšas ir vandenį, sumažinti maisto atliekų kiekį. O kraštuose, turinčiuose pakankamai maisto, bet su didesne turtine nelygybe, atsakymas galėtų būti sujungti skurdžiausius iš skurdžiausių su ekonominėmis galimybėmis.

Tiesą sakant, 3D spausdintuvas, laboratorinis mėsainis ir visi kiti panašūs dalykai yra tikras proveržis. Bet mūsų mokslinių pasiekimų entuziazmas tampa problema, kai užstoja realius, įvykdomus – bet daug nefotogeniškesnius – didelių humanitarinių problemų sprendimus. Tokios inovacijos, kaip laboratorinė jautiena gali signalizuoti „Mūstabų naują pasaulį,“ kaip rašė JK Sun laikraštis, bet ne mažiau badaujantį.

Olga Khazan
www.theatlantic.com

Parengta pagal:

http://www.theatlantic.com/international/archive/2013/08/why-we-cant-count-on-the-test-tube-burger-to-solve-world-hunger/278516/

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras