BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl ar dėl ko Lietuvoje išnyko lokiai

Wikipedia foto

Jau ne vienerius metus važinėju iš Kauno į Vilnių darbo reikalais. Kelias ne trumpas, tad važiuodamas svajoji, klausaisi per radiją muzikos, žvelgi pro langą į prabėgančius pro šalį įvairaus dydžio reklamos stendus su kažką kalbančiais vaizdais. Taip greičiau prabėga laikas. Ir štai neseniai, kaip niekad iki tol, nežinau kodėl, bet visai netikėtai, išvydau lokį į mane žvelgiantį. Koks gyvūnas. Didingas, savimi pasitikintis ir nėra girioje kas jam prilygtų.

Bet čia jis žiūri į mane, sustingęs reklaminiame stende, o prieš jį puikuojasi didžiulis traktorius. Konstruktorių stebuklas, lyg vienu metu ne vieną medį galintis išrauti pabūklas. Kitą dieną vėl važiuoju iš Vilniaus Kaunan. Ir še tau, vėl šalia kelio lokys. Ne, ne, nepagalvokite, ne gyvas, o vėl dideliame stende sustingdytas. Vargšas, ant minkštasuolio pasodintas, visokiausių buitinių reikmenų vergijos apsupty. Nejučia pagalvojau, matai, kur dabar Lietuvoje gali aptikti Lokį. Ir iš karto prisiminiau, vieną, gal šešerių metų berniuko klausimą, Kauno miesto viešosios bibliotekos salėje, Andrejui Gaidamavičiui beskaitant paskaitą apie vilkus, kur šimtavietėje salėje sėdėjo vos keletas klausytojų: “Kodėl išnyko Lietuvoje Meškos?” Nuskambėjus tokiam klausimui širdį it replėmis kas suspaudė. Ką atsakyti vaikui? Įsivaizduokite, mažam berniukui aiškiai neatsakius į tokį klausimą griūna visas pasaulis. Na, koks gi miškas be meškos? Pasaulis netenka labai svarbios sudedamosios dalies. Kalbu ne apie mėsą, kaulus, kailius ir nieko vertus tuščiagalviškus trofėjus, medžiotojų, visai nelygioje kovoje nudaigotus gyvūnus, vien tik dėl sunkiai paaiškinamos aistros nužudytus. Mes nebetenkame pagarbaus ir baimingo jausmo. Sunyksta mūsų dvasia. Man kažkodėl atrodo, kad dvasia ir jausmas yra tas pat, tik kitaip pasakytas žodis. Paveikslas tampa ne be toks spalvingas. Gyventi su neatsakytu klausimu labai sudėtinga. Ar jums lengva būtų gyventi be rankų? Sudėtinga, aišku, kad sudėtinga. Bet čia net palyginti sunkiau. Jei mes visapusiškai negalime atsakyti vaikeliui į tokį klausimą, o juk klausimas gana paprastas, ne apie dievo buvimą ar nebuvimą gi klausiama, mes tarsi susitaikome su tuo ir toliau gyvename liūdesy be vilties. Bet ko vertas toks gyvenimas. Jis nuobodus ir bespalvis. Tvyro gręsiančio sunykimo, sudaiktėjimo nuotaika.

Ir labai keista, bet kažkodėl, visai netrukus, man likimas lėmė ir vėl su lokiais susitikti Lietuvoje, Žemaitijoj. Ogi Žemaitijos būtų neįmanoma įsivaizduoti be lokio. Be jo atvaizdo vėliavose einančių į mūšį didingų barzdotų, kuokomis ginkluotų vyrų, dar ir savo mintyse jo, to galingo gyvio, jėgą savyje nešinų. Tada kas gi tokį nugalės. Nėra tokios jėgos, kuri galėtų lokio jėgą nugalėti. Ir kaudavosi riaumodami it lokiai raudavo tuos nedorėlius nežinia ko į mūsų žemes atsidanginusius. Apsigindavome, išgyvendavome. O dabar ar išgyvensime, kai lokiai kelia mūsų dvasią žvelgdami iš reklaminių stendų ir byloja mums raudonosios, sakyčiau, kraujuotosios knygos viso labo popieriniais puslapiais? Įdomu, ar mes suprantame, ko netenkame naikindami Gamtoje įvairovę? Man atrodo, kad netenkame viso ko. Ir kaip liūdna pasidaro kai nuvykus šiais metais Kalėdų švęsti Žemaitijon pas to krašto šviesuolį Darių Ramančionį iš jo sužinai, kad būtent ten, kur liksminsimės, prie Juodlės ežero, buvo nušauti paskutiniai du lokiai Lietuvoje. Jų tik atminimas čia tvyro. Nei pėdsako ar gyvos dvasios nebeliko. Tuomet tik belieka pačiam iš įtūžio riaumoti, lokio šokį kartu su bičiuliais aplink laužą, senoviniu ratinio ritualo ratu sustojus, šokant viltis, kad gal ateis metas, kai Kalėdų senis atneš savo maiše ne daiktinių negyvų dovanų, o rugio grūdų su saldainiais sumaišytų, tam kad galėtume žaisdami burtis, o po kurio laiko ir vėl į linksmą apeiginę šventę susiburti. Susiburti visiems, kam dar šis brangaus gyvio atminimas mintyse išlikęs ir atiduodant deramą pagarbą sugrąžinti jį į Lietuvos dar išlikusias girias. Kad kartu sugrįžtų pilnatvė ir mums nebereikėtų atsakinėti vaikams į tokius baisius klausimus. Mes dar tikrai tą galime padaryti, tad burkimės į ratus, tarkimės ir stokime garbingon kovon į rankas imdami ir virš galvų keldami visų šioje nelygioje kovoje kritusių žmonių Vėlių Vėliavą.

Rimas Pakeris

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

floryte2013-01-25 16:27

kaip baisu atrodo kad jie stipru gyvunai o pasirodo kad jus tai lengva isnaikintikinti kodel jie taip pasielge :(

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras