BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kiaulininkų pasitraukimas į Rusiją lietuvių neturėtų gąsdinti

Vos tik Lietuvos gyventojai pasipriešino danų kiaulininkų užmačioms paversti Lietuvą viena didele kiaulide, šie tuoj pat pagrasino savo investicijas nukreipti į Rusiją. Tie, kieno vertybių skalė neapsiriboja vien tik ekonominiais rodikliais, dar gali neskubėti džiaugtis atsikratę vienos taršiausių ir įžūliausiai ignoruojančių vietinių gyventojų poreikius užsienio kapitalo įmonių. Tai ne pirmas danų pramoninio kiaulių auginimo įmonės „Saerimner” grasinimas apleisti vargšus lietuvius. Tikriausiai ir ne paskutinis.

GRASINA „PABĖGTI” Į RUSIJĄ

Birželio pradžioje Vilniuje vyko Europos kiaulių augintojų kongresas „Kiaulių auginimas Baltijos regione - galimybės ir iššūkiai”. Kongreso dalyviai važiavo aplankyti vieno stambiausių Lietuvoje kiaulių komplekso į Pakruojo rajoną, kur gyventojai pasitiko juos su protestais, neleido autobusui išvažiuoti. Gyventojai kiaulių auginimo pramonininkams leido suprasti: kad ir kokias plėtros galimybes pastarieji čia įžvelgia - jų laukia nemenki iššūkiai įveikiant neabejingų savo kraštui žmonių pasipriešinimą. Ir štai praėjus kelioms dienoms danų įmonė „Saerimner” paskelbė stabdanti savo investicijas Lietuvoje. O tos investicijos viso labo - 7,5 mln. litų per metus! Tai bent grasinimas - jie turbūt dar negirdėjo, kad mes laikinajam „Snoro” banko administratoriui tiek pinigų sumokėjome už 3 darbo dienas. Žiniasklaidoje pasirodė tendencingi pranešimai, kad „Saerimner” investicijas numatyta nukreipti į kaimyninę Rusiją, ir esą toks sprendimas priimtas dėl biurokratinių kliūčių kiaulininkystės ūkių plėtrai. Įmonės vadovas piktinasi, kad negauna leidimų naujų kompleksų statyboms, kad plėstis gali tik rekonstruodami tarybiniais laikais statytus pastatus.

Tačiau peržvelgus keleto metų „Saerimner” veiklos istoriją, pamatysime, kad ši danų kapitalo kompanija jau ne pirmą kartą žada „stabdyti”, „nebeinvestuoti”, „persikelti į Rusiją” ir kitaip „nuskriausti” Lietuvą, tarsi iškeldinus daniškas kiaulides lietuviai patirs milžiniškus praradimus. Turėję nuskambėti kaip grasinimai ar ultimatumai, reikalaujantys suteikti palankesnes sąlygas „Saerimner” kiaulių kompleksų plėtrai Lietuvoje, šie pareiškimai taip ir liko tuščiais žodžiais. O gaila, nes stambios pramoninės gyvulininkystės žalą gamtai, krašto žemės ūkiui bei žmonių sveikatai suvokiantys Lietuvos gyventojai, mokslininkai, ūkininkai bei visuomenininkai, „Saerimner” plėtros Lietuvoje stabdymo planus vertintų vienareikšmiškai teigiamai.

PURVINI DARBELIAI NELIEKA NEPASTEBĖTI

Įmonei pastaruoju metu nekaip sekasi Kalvarijos savivaldybėje, kur teismas nori uždaryti patį didžiausią „Saerimner” kiaulių kompleksą dėl nelegalaus jo išplėtimo beveik iki 100 000 užauginamų kiaulių per metus. 2011 metų pabaigoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, kuris uždraudė kompanijai pradėti naujų pramoninių kiaulių auginimo kompleksų statybas Pakruojo rajone. Šis sprendimas užbaigė šešerius metus užsitęsusį teismų maratoną, kurio metu žalieji ir pakruojiečiai siekė sustabdyti nevaldomą daniškų kiaulių invaziją į Pakruojo rajoną, o taip pat ir į visą Lietuvą. Prieš mėnesį įmonės veikla domėjosi net pačių danų televizija, kurianti laidą apie „Saerimner” vykdomą aplinkos teršimą Lietuvoje. Šiemet užfiksuota berods 20-ta srutų išsiliejimo į aplinką avarija, už kurią atsakinga ši kiaulininkystės įmonė.

Tad pagrįstai kyla klausimas, ar apskritai turėtume išsigąsti „Saerimner” investicijų nukreipimo į Rusiją? Kita vertus, neaišku, kas ten Rusijoje išskėstomis rankomis tų kiaulių kompleksų su visomis srutomis laukia, kai kiaules jiems atveža iš Lietuvos jau užaugintas?

KUR VEDA PASAULIO BANKO INVESTICIJOS?

UAB „Saerimner” įsikūrė 1999 metais. Per kelerius metus „Saerimner” tapo didžiausia kiaulių augintoja Baltijos šalyse. 2011 m. Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija įsigijo 20 proc. „Saerimner” valdančios Danijos holdingo „Idavang A/S” akcijų. Įmonė „Saerimner” viešojoje erdvėje didžiuojasi šiuo akcininku ir skelbia, esą Pasaulio bankas investuoja tik į griežtus aplinkosauginius, socialinės atsakomybės, gyvūnų gerovės ir finansinio stabilumo reikalavimus atitinkančius verslus.

Tačiau nekalbama apie tai, kad tokios organizacijos kaip Pasaulio bankas, Tarptautis valiutos fontas, Tarptautinė finansų korporacija yra įkurtos verslo pagrindu, siekiant finansinės naudos. Šioms organizacijoms nereikalingos stiprios ir savarankiškos valstybės, nereikalingi vietos ūkininkai, nereikalingos aktyvios bendruomenės, nereikalinga net gyvybinga gamtos ekosistema Lietuvoje, joms reikalinga minimali pigiai apmokama darbo jėga, gamtiniai ištekliai, bei teritorija, pavyzdžiui, kiaulių srutoms išpilti, ir to siekiama su mūsų nesąžiningų valdininkų bei pasyviosios visuomenės dalies pagalba.

Verta prisiminti, kad per pirmuosius du nepriklausomybės dešim tmečius Lietuvoje iš esmės buvo vykdoma tendencinga ekonominė politika - privatizuota kuo greičiau ir kuo daugiau visuomeninio turto objektų. Tokią ekonomikos strategiją kaip tik ir diktavo tokios galingos ir įtakingos tarptautinės finansinės organizacijos kaip Pasaulio bankas bei Tarptautinis valiutos fondas. Šių organizacijų pastangomis buvo siekiama, kad kuo daugiau valstybinių sektorių atsidurtų privačiose rankose. Prof. A. Samalavičiaus teigimu, tokia Lietuvos ekonominė politika sutapo su tarptautinių finansinių organizacijų kryptingai vykdyta pasaulio rinkų ,,liberalizavimo” programa bei didžiųjų pasaulio valstybių siekiu, kuo greičiau paversti rytinę Europos dalį Vakarų pasaulio periferine zona.

VISKĄ PARDUOTI!

Anot A. Samalavičiaus, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas patarimus žarstė dosniai, viliantis, kad kuo greičiau Vidurio ir Rytų Europa sukurs rinkos ekonomikos mechanizmus. Beje, šių tarptautinių finansinių organizacijų rekomendacijos didžiąja dalimi ir nulėmė pastarosios pasaulio ekonomikos krizės mastus. Šiandien jau visas pasaulis kalba, kad tiek privatizacija, tiek rinkos ekonomikos kūrimas neapsiėjo be pakankamai rimtų nuostolių. Lietuvoje per du pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius buvo išparduota ir privatizuota beveik viskas, ką buvo įmanoma perleisti privačiai nuosavybei, anot profesoriaus, nesibaiminant įtūžusių, nuskurdintų gyventojų reakcijos, masinių streikų, kolektyvinio smurto proveržių ar pilietinio nepaklusnumo akcijų. Laikantis autoritetingų tarptautinių finansinių organizacijų rekomendacijų, beveik visi valstybės turto rezerve buvę objektai atsidūrė privačiose ne tik Lietuvos, bet ir užsienio „investuotojų” rankose.

Taigi Pasaulio banko investicija į „Saerimner” tik dar kartą patvirtina šios organizacijos veiklos tendencijas, kaip kryptingai siekiama pajungti rytinę Europos dalį nepaisant vietinių gyventojų pasipriešinimo, protestų ir kitokių bandymų apginti savo teisę į sveiką gamtinę bei socialinę aplinką, teisę į savarankiškumą ir teisę į savo žemę. Paradoksalu, bet ką tik Meksikoje įvykusiame pasaulio lyderių susitikime „G20″ buvo aptarti tolimesni Tarptautinio valiutų fondo vaidmens stiprinimo planai dinamiškai besivystančiose ekonomikose, o Pasaulio bankas, prognozuojantis ateinantiems metams žymiai sumažėsiantį ekonomikos augimą, vėl imasi finansiškai silpniausių valstybių konsultavimo ekonomikos klausimais. „Viską parduoti!”.

ŠALIN APLINKOSAUGĄ!

Galima pastebėti, kad paprastai aplinkosaugos reikalavimai kliūva ne ūkininkams, o žemės ūkio pramonininkams, nes taršos kontroliavimas, atliekų utilizavimas ir pan. jiems reiškia papildomas išlaidas. Norėdama išvengti šių reikalavimų, įmonė „Saerimner” bando įbauginti lietuvius eiliniais planais įmonės pelną, Tarptautinės finansų korporacijos ir Pasaulio banko lėšas investuoti į Rusiją. Vienuolika kiaulininkystės kompleksų Lietuvoje valdanti „Saerimner” viešai skelbiasi besivadovaujanti tokiomis vertybėmis kaip „aplinkosauga, pagarba aplinkinėms bendruomenėms bei įmonės darbuotojams, aukšta auginamos produkcijos kokybė, skaidrumu ir pasitikėjimu grindžiami santykiai”. Vykdydama tokią „švarutėlę” veiklą įmonė nemato reikalo laikytis kažkokių „nepagrįstų” aplinkosaugos reikalavimų. Bet kaip čia nutiko, kad tokią aukštą vertybinę orientaciją deklaruojančios įmonės pramoniniai kiaulių auginimo kompleksai daro vieną didžiausių žalų šalyje ne tik aplinkai ir žmonių sveikatai, bet sukelia ir socialines problemas, kenkia žemės ūkio bei regionų ekonominiam vystymuisi? Kiaulių kompleksų ir aplinkiniuose laukuose išlaistomo skysto kiaulių mėšlo skleidžiama smarvė bei tarša verčia vietinius gyventojus palikti gimtąsias vietas ir ieškoti palankesnių gyvenimo sąlygų, nuvertėja jų nekilnojamas turtas. Dėl užteršto oro žmonės skundžiasi sveikatos sutrikimais, o dideliais kiekiais laistomas skystas mėšlas užteršia upes ir kitus vandens telkinius, kuriuose dvesia žuvys ir kiti vandens gyvūnai.

GYVENAME PRIE LABIAUSIAI UŽTERŠTOS JŪROS PASAULYJE

Pramoninė gyvulininkystė labai prisideda prie Baltijos jūros taršos, nes didžiuliai srutų kiekiai pilami į laukus, kur lietaus yra nuplaunami arba per drenažo sistemą patenka į melioracinius kanalus ir upes, o iš ten keliauja į jūrą. Šią problemą keliskart sustiprina genetiškai modifikuotų sojų naudojimas kiaulių pašarams. Apie tai jau ne kartą išsamius straipsnius „Žaliojoje Lietuvoje” paskelbė gamtosaugininkas A. Gaidamavičius bei prof. A. Svirskis. „Saerimner”, galbūt norėdama sugraudinti Lietuvos ūkininkus, tarsi apie labdaringą veiklą kalba apie 130 000 tonų per metus superkamų grūdų kiaulėms šerti. Tačiau nutylima, kad genetiškai modifikuotų sojų rupiniai sudaro nemažiau kaip 30 proc. visų vartojamų pašarų. Sojų rupiniai yra nepaprastai baltymingas pašaras, leidžiantis kiaules užauginti per žymiai trumpesnį laiką. Kuo pašaras labiau baltymingas, tuo gyvulių išmatose daugiau fosforo, o fosforas yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko mūsų vidaus vandens telkiniuose ir jūroje didėja eutrofikacija - reiškinys, kai dėl organinių medžiagų pertekliaus ima sparčiai daugintis dumbliai bei prasideda spartus vandens telkinio užaugimas. Mokslininkai baiminasi ir dėl kito Baltijos jūroje prasidėjusio reiškinio, susijusio su eutrafikacija. Tai hipoksija - zonos be deguonies. Įplaukusios į šią zoną, žuvys uždūsta, bangos išmeta ant kranto jas tonomis.

Tad štai kokia švaria veikla užsiimančiai ir griežtos aplinkosaugos besilaikančiai įmonei Pasaulio bankas ir jam priklausančios tarptautinės finansų organizacijos patiki savo investicijas.

OLANDAI JAU SUPRATO

Olandijos vyriausybė jau suprato, kad stambiai gyvulininkystės industrializacijai šalyje ne vieta. Neseniai ji paskelbė pradėsianti vykdyti gyvulių skaičiaus ūkiuose ribojimo planus. Pagal numatomus reikalavimus kiaulininkystės kompleksuose paršavedžių skaičius neturės viršyti 1,5-2 tūkst., penimų kiaulių - 7-10 tūkst. Ribojimai numatyti ir kitiems gyvulininkystės ūkiams. Olandijos vyriausybės teigimu, šie apribojimai neturės įtakos nei bendrai žemės ūkio plėtrai, nei būsimoms ūkininkaujančių šeimų pajamoms, tačiau turės teigiamą poveikį aplinkai, bendruomenėms.

Jau ne vieną kartą riboti gyvulių skaičių kiaulininkystės ūkiuose siūlė ir Lietuvos aplinkosaugininkai, žalieji, mokslininkai bei bendruomenių atstovai vyriausybės sudarytose darbo grupėse kiaulininkystės plėtros klausimams spręsti. Tačiau pateiktiems argumentams Lietuvos vyriausybė kaskart lieka abejinga. Problemos nėra - viskas ES nustatytų normų ribose… Įdomu, į kokio gylio srutų duobę turi įbristi valdininkas, kad pastebėtų problemą? O gal stipriai nesitaškant ES nustatytos normos ir čia nebūtų peržengtos?

JEI NEPATINKA SRUTOS - EMIGRUOKIT

Patys danai perspėja, kad Lietuva iš danų kiaulidžių fermų patirs daugiau nuostolių nei naudos, nes visas pelnas iškeliaus į užsienį, bus padaryta didžiulė žala gamtai, o darbo vietų sukurta minimaliai.

„Saerimner” generalinis direktorius Lietuvoje Saulius Leonavičius skelbia, kad vienam tūkstančiui kiaulių auginti, paskersti ir realizuoti sukuriamos maždaug penkios darbo vietos, tad kiaulininkystė Lietuvoje duoda darbo maždaug 10 tūkst. žmonių. Dabartinėje ekonominėje situacijoje tokie žiniasklaidoje pasirodantys skaičiai turėtų skambėti įtikinamai. Tačiau realybė yra tokia, nes pačioje įmonėje „Saerimner” tedirba… vos apie 450 darbuotojų.

Lietuviams nuolat peršama mintis, kad Lietuvos žmonės, Lietuvos ūkininkai nėra pajėgūs patys pasirūpinti savo žeme, sukurti darbo vietas sau ir aplinkiniams. Komercinė žiniasklaida ir nepilietiškai nusiteikę politikai, valdininkai bei visokio plauko šoumenai visuomenėje formuoja nuomonę, kad užsienio kapitalas, užsienio investuotojai ir privatizuotojai, gamtinių išteklių eksportuotojai ir net užsieniečiai žemės supirkėjai yra vienintelė Lietuvos viltis išlikti. Danų banko „Danske bank” vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas, viešintis Lietuvoje, postringauja apie tai, kad netgi globalizacijos nulemta emigracija lietuviams išeis į naudą. Atka kliems užsienio „investuotojams” neparanku, kad Lietuvoje dar yra pakankamai mąstančių, veiklių ir verslių žmonių, ūkininkų, kurie geba ir gebės pasirūpinti žeme bei jos resursais. Jiems nereikalingi žemės šeimininkai, tad nenuostabu, kad ir žodis „emigracija” jų lūpomis tariamas kaip puikus turistinės kelionės pasiūlymas vietiniams gyventojams. Tuo tarpu sprendžiant darbo jėgos poreikio klausimą, politikų aplinkoje jau kuris laikas sklando diskusijos apie imigrantų iš rytų įsivežimo galimybę. Valstybė gali ir privalo paremti savo piliečių iniciatyvas, užuot atidavusi žemės lobyną eksploatuoti užsienio subjektams. Tačiau jau ne pirmą kartą atsitiko priešingai, kai įvairiuose Lietuvos regionuose atsirado valstybiniu mastu proteguotos daniškos kiaulidės, keliančios ne tik rimtas ekologinės taršos problemas, bet ir pagarsėjusios vietos žmonių interesų nepaisymu.

NETURI TEISĖS KALTINTI NACIONALIZMU

Prof. A. Samalavičius jau ne kartą bandė atkreipti dėmesį, kad daugėja kitokio mąstymo ekonomikoje šalininkų, kurie kelia klausimus apie vietos bendruomenių vaidmenį ekonomikos procesuose ir teikia alternatyvas globalizuotai ekonomikai. Amerikiečių ekonomistas Hermanas E. Daly’s ir ekonomikos filosofas Johnas B. Cobbas primena, kad ,,laisvieji prekybininkai, išsilaisvinę iš bendruomenės suvaržymų nacionaliniame lygmenyje ir persikėlę į kosmopolitinį pasaulį, kuris nėra jokia bendruomenė, išsilaisvino ir iš visų įsipareigojimų bendruomenei <…> Ti kra bendruomenė dabar egzistuoja tik nacionaliniame ir subnacionaliniame lygmenyse.” (H.E.Daly, J.B.Cobb. For the Common Good, 1994).

Taikliai pastebėjo mokytoja G. Valčiukienė, viena aktyviausių Pakruojo krašto gynėjų nuo danų kiaulidžių invazijos į Lietuvą, kad net kraštutiniausi kosmopolitai, globalistai neturi teisės kaltinti nacionalizmu mažos valstybės, saugančios ir ginančios savo žemes ir žmones, kad jų nelauktų tik bernų ir tarnaičių dalia pas mūsų žemes užvaldžiusius svetimšalius. Galimybę išvengti tokio likimo ji mato tik visuotiniame piliečių pasipriešinime, visuomenės švietime ir aktyviame bendruomenių dalyvavime, svarstant savivaldos bei valstybės reikalus, priimant sprendimus. O kai kuriems politikams laikas liautis visus pasiekimus matuoti vien ekonominiais rodikliais.

Kristina JUOZAPAVIČIŪTĖ

Ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, kad Lietuvos žemė nebūtų laistoma srutomis?

Gamtosaugininkas Andrejus Gaidamavičius:

Nuo senų senovės lietuvių ūkininkai savo žemę tręšdavo perpuvusiu mėšlu, o ne srutomis. Srutos yra XX amžiuje atsiradusi „trąša”, susidaranti stambiose kiaulių fermose ir kompleksuose. Iš tikrųjų tai yra šių kompleksų gamybinė atlieka, kai tarp kiaulių auginimo ir žemdirbystės nėra tiesioginio ryšio. Taigi stambūs kiaulių kompleksai yra svetimkūnis mūsų žemės ūkyje, kaip svetimkūnis yra miestas gamtinėje aplinkoje. Tiek kiaulių kompleksas, tiek miestas yra vartojimo mašinos, paliekančios po savęs masę atliekų. Tik kiaulių komplekse srutų susidaro 10 kartų daugiau negu mieste. Taigi šiuo metu „Saerimner” tebeveikiantis milžiniškas kiaulių kompleksas Kalvarijoje teršia kaip… milijoninis miestas. Ar beverta klausti, kodėl Kalvarijos gyventojai dėl to nepatenkinti? Tiek kiaulių srutų, tiek ir miesto srutų nėra kur dėti. Todėl jos tiesiog išlaistomos laukuose. Ar tiems laukams po tokio „tręšimo” yra geriau ar blogiau - požiūrio reikalas. Ekologiniu požiūriu - tai visiškas blogis, ekologinius ūkius draudžia tręšti srutomis net ir įstatymai. Todėl vien tik savo asmeniniu pasirinkimu galime daryti įtaką, kokių laukų Lietuvoje bus daugiau - ekologiškai tvarkomų, ar laistomų kiaulių kompleksų srutomis. Ir tą pasirinkimą mes darome parduotuvėje, turguje ar pirkdami maisto produktus iš pačių ūkininkų. Taigi pirkdami ekologiškus maisto produktus neteršiate nei savo skrandžio, nei Lietuvos žemės.

Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas:

Jeigu mes nenorime, kad Lietuva pavirstų didele dvokiančia kiaulide, mes neturime toleruoti pramoninių kiaulių auginimo kompleksų. Pramoninių kiaulių kompleksu galime vadinti tokią kiaulių fermą, kurioje vienu metu penima daugiau kaip 2 tūkst. kiaulių, naudojant koncentruotus ir chemizuotus pašarus. Tokiuose kompleksuose auginamų kiaulių išmatos yra ne mėšlas, kuris būtų naudojamas kaip trąša žemės ūkyje, o pavojinga atlieka, nusikalstamai išlaistoma laukuose ir skleidžianti baisią smarvę bei teršianti aplinką. Siekiant išvengti kiaulių kompleksų invazijos, jai turėtų pasipriešinti gyventojų bendruomenės, ūkininkai, savivaldybių tarybų nariai bei administracijos, atsakingos valstybės institucijos ir Vyriausybė. Tačiau dažniausiai priešinasi tik gyventojų bendruomenės ir savivaldybės, o dalis ūkininkų leidžia savo žemėse laistyti pavojingas aplinkai kiaulių išmatas. Vyriausybė ir valstybės institucijos iki šiol buvo pramoninės kiaulininkystės plėtotojų pusėje. Jei ūkininkai vieningai pasipriešintų išmatų laistymui, dauguma kompleksų šiuo metu turėtų nutraukti savo veiklą. Tačiau pradėjus žemę pardavinėti užsieniečiams, daugelis kompleksų savininkų nusipirks žemės, todėl kompleksų likimas priklausys nuo Vyriausybės ir atsakingų valstybės institucijų pozicijos: valstybė turėtų sudaryti tokias sąlygas, kad kompleksai negalėtų išsilaikyti.

Maža to, kad kompleksai teršia aplinką, ten užauginamų kiaulių mėsa yra prastos kokybės. Todėl norint apsirūpinti sveikesne kiauliena ir sumažinti aplinkos taršą - daugiau kiaulių turi auginti Lietuvos ūkininkai, šerdami jas natūraliu maistu. Kad tai įvyktų, reikia kelti vartotojų sąmoningumą, kad vartotojai būtų pasiruošę brangiau mokėti už geresnės kokybės kiaulieną ir švaresnę aplinką. Tačiau tai vis tiek neapsaugotų Lietuvos nuo kiaulių kompleksų invazijos, nes pramoninės kiaulininkystės atstovams svarbiausia problema - kiaulių išmatų išlaistymas, o mėsą jie gali išvežti į tolimiausius pasaulio kampelius, neparduodami Lietuvoje nei vieno gramo. Taigi, nuo kompleksų mes galime apsisaugoti tik išvien veikiant visuomenei ir Vyriausybei.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras