BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ketvirtadalis pasaulio miškų – pirmapradžiai

Jau nebeturime pirmapradžių miškų, todėl sengirių fragmentai turėtų būti ypač saugomi. Lietuva pagal savo klimato juostą yra miškų zonoje. Tai reiškia, kad iki atsirandant žmogui didžioji dalis šalies teritorijos buvo apaugusi giriomis (prieš 1000 metų, kaip teigia žymus šalies miškininkas Algimantas Brukas, miškai dengė apie 80 % dabartinės Lietuvos ploto, dabar - 33,1 % ir toliau didėja - red. past.). Tačiau šiandieniniai miškai gerokai skiriasi nuo tų, kurie buvo kadaise.

Geografai teigia, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje nėra tokio lopinėlio žemės, kuris vienu ar kitu laikotarpiu būtų nepaveiktas arimo. Iš to išeina, kad beveik visi mūsų miškai yra užaugę ar pasodinti buvusiose dirbamose žemėse. Pirmapradžių miškų mes jau neturime, todėl kalbėdami apie sengires dažnai jas suvokiame skirtingai. Pabandykime pasiaiškinti, kas gi yra sengirės, ir kuo jos skiriasi nuo dabartinių miškų, kodėl sengirių elementai dabartiniuose miškuose yra tokie svarbūs.

Sengirės - žmogaus nepaliesti miškai

Vertinant dabartinių miškų ir jų biologinės įvairovės apsaugą, dažniausiai naudojami du lygiagretūs būdai: ankstesnės ar senesnės situacijos palyginimas su dabartine ir tvarkomų miškų palyginimas su tais miškais, kuriuose žmogaus veikla nėra ir niekada nebuvo svarbus veiksnys. Tokie miškai vadinami sengirėmis, pirmapradžiais arba nepaliestais miškais. Nors specialistai dar ginčijasi dėl terminologijos, šiame straipsnyje šias sąvokas laikysime sinonimais.

Gamtininkai sengires supranta, kaip žmogaus veiklos nepaliestą mišką, kuriame veikia tik natūralūs procesai, miškas auga, bręsta ir atsinaujina pats. Tokiems miškams būdingas didelis brandą pasiekusių medžių negyvos medienos skaičius, jie pasižymi įvairiaamžiškumu, dažnai yra įvairiarūšiai ir daugiaardžiai. Dar vienas svarbus požymis - sengirės turi užimti didelius plotus. Tik dideliuose masyvuose gali vykti visi natūralūs procesai. Kai kurie ekspertai tikromis sengirėmis laiko tik tuos miškus, kurių masyvai sudaro daugiau nei 100 kvadratinių kilometrų.

Klysta tie, kurie mano, kad sengirės - tai paprasčiausi seni, natūraliai raidai palikti miškai. Mokslininkai teigia, kad tam, jog paprastas miškas vėl taptų sengire, reikia, kad pasikeistų nuo vienos iki keturių medžių kartų. Vien pagal šį apibrėžimą galima pasakyti, kad Lietuvoje sengirių nėra.

Sengirės Europoje

Greenpeace kartu su Pasaulio išteklių institutu (World Resourse Institute) nustatė, kad šiuo metu nepaliesti miškai užima 13 mln. kvadratinių kilometrų, arba 24 % nuo visų pasaulio miškų. Daugiausia nepaliestų miškų yra išlikę Šiaurės ir Pietų Amerikoje - 63 % visų pirmapradžių miškų pasaulyje. Kanada gali pasigirti didžiausiais borealiniais miškais pasaulyje.

Europoje daugiausia sengirių, be abejo, yra Rusijoje. Europinėje jos dalyje yra išlikę apie 320 tūkst. kvadratinių kilometrų nepaliestų borealinių miškų. Arčiausiai Lietuvos yra Belovežo sengirė, jos plotas maždaug 260 kvadratinių kilometrų.

Apsauginė reikšmė

Sengirės yra daugelio nykstančių rūšių buveinė. Sengirės yra idealios saugomos teritorijos, jose vyksta tik natūralūs procesai, todėl visiškai nereikalingas žmogaus įsikišimas ir gamtotvarka. Lyginant sengires su dabartiniais miškais galima nustatyti, ko trūksta dabartiniuose ūkiniuose ar saugomų teritorijų miškuose.

Daugelis saugomų rūšių nyksta dabartiniuose miškuose, nes iš jų buvo pašalinti elementai, kurie reikalingi toms rūšims egzistuoti. Jau žinoma, kad daugelio saugomų miško organizmų nykimą sąlygoja didelių gamtinę brandą pasiekusių medžių, ypač senų, uoksėtų medžių ir didelio skersmens negyvos medienos trūkumas. Pasaulio gamtos fondas teigia, kad nuo šių elementų priklauso daugiau nei trečdalis borealinių miškų organizmų.

Nors Lietuvoje sengirių nėra, tačiau yra miško sklypų, kuriems būdingi tam tikri sengirių elementai - tai kertinės miško buveinės. Šiuose nedideliuose miško ploteliuose nustatyti tam tikri seniems miškams būdingi elementai. Dažnai kertinės miško buveinės yra nykstančių rūšių buveinės.

Biologinė įvairovė miškuose

Rūšių įvairovė sengirėse yra daug didesnė nei dabartiniuose miškuose. Dabartiniams Lietuvos miškams būdingi jaunų ir vidutinio amžiaus medynų organizmai. Tuo tarpu sengirėse aptinkama visoms amžiaus grupėms būdingų organizmų rūšių. Taip pat jose gausu ant medžių augančių grybų ir kerpių rūšių, ko beveik nėra dabartiniuose miškuose.

Daugeliui žmonių kyla klausimas, kodėl gi svarbu, kad miškuose būtų kuo didesnė biologinė įvairovė? Ar nepakanka to, ką dabar turime? Biologinė įvairovė svarbi dėl daugelio priežasčių, iš jų keletą svarbiausių toliau paminėsiu.

Miškų atsparumas

Iš Kanados kilęs ekologas C. S. Holling įvedė terminą ekologinis atsparumas. Jis nusako ekosistemos pajėgumus amortizuoti neigiamą poveikį ir persitvarkyti bei tuo pat metu išlaikyti iš esmės tas pačias funkcijas, struktūrą ir ryšius. Kuo didesnis ekologinis miško atsparumas, tuo didesnį neigiamą poveikį jis gali gauti iš aplinkos ar iš žmogaus nesikeisdamas. Įrodyta, kad miškų ekosistemos atsparumas yra tiesiogiai susijęs su biologine įvairove. Didesnė rūšių įvairovė miške lemia, kad miškas yra atsparesnis išorės poveikiams ir pažaidoms, gali akumuliuoti didesnius pramonės ar miestų taršos kiekius bei atlikti kitas svarbias „ekosistemos paslaugos”, kurias mes suprantame kaip savaime suprantamas.

Miškų savireguliacija

Ekosistemų savireguliacija taip pat priklauso nuo biologinės įvairovės. 2005 m. atlikto tyrimo metu mokslininkai nustatė, kad mūsų klimato juostoje yra patikimas ryšys tarp medyno įvairovės ir vabzdžių kenkėjų invazijos. Kuo įvairesnis medynas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis bus užpultas kenkėjų. Taip yra dėl to, kad įvairiarūšiame medyne yra didesnė biologinė įvairovė ir kai kurios rūšys maitinasi kenkėjais, taip atlikdamos biologinės kenkėjų kontrolės funkciją.

Unikalumas

Ūkiniai miškai dėl nuolatinio naudojimo ir priežiūros yra monotoniški ir vienodi, o sengirės yra unikalios dėl kelių aspektų. Sengirės dažnai yra kadaise buvusių didelių miškų reliktai, pasižymi nevienodu tankumu ir mikrosąlygų įvairove. Net ir dideli masyvai yra mozaikiški, o tai lemia didelę organizmų įvairovę medynuose.

Sengirės pasaulyje vis dar nyksta

Greenpeace suskaičiavo, kad šiuo metu tik 8 % sengirių yra saugomos. Mažiausiai sengirių išliko moderniosios civilizacijos lopšyje - Europoje (3 % visų sengirių), daugiausia - Amerikoje, kur likę 63 % visų pasaulio sengirių.

35 % nepaliestų miškų yra Pietų Amerikoje, daugiausiai Brazilijoje. Greenpeace duomenimis, Brazilija yra rekordininkė pagal per metus sunaikinamus miško plotus.

28 % nepaliestų miškų yra Šiaurės Amerikoje. Nors pagal JAV galiojantį FSC standartą sengirėse draudžiami kirtimai, tačiau nesertifikuoti miškų valdytojai kasmet iškerta iki 10 000 kvadratinių kilometrų sengirių.

19 % nepaliestų miškų vis dar likę Azijinėje Rusijos dalyje. Po Kanados tai antras pagal dydį borealinis miškas. Vis dėlto kadaise laisvai po šiuos miškus klajojęs sibirinis tigras dabar sutinkamas tiktai nedidelėse nepaliesto miško dalyse prie Japonijos jūros. Laisvėje šių plėšrūnų suskaičiuojama tik apie 400.

7 % pasaulio nepaliestų miškų vis dar likę pietinėje Azijos dalyje, tačiau, Greenpeace duomenimis, šie miškai naikinami sparčiausiai. Pavyzdžiui, Indonezija jau iškirtusi 72 %, o Papua Naujoji Gvinėja - 60 % savo pirmapradžių miškų.

8 % nepaliestų miškų kol kas dar aptinkami Afrikos žemyne. Čia per pastaruosius 30 metų buvo sunaikinta didžioji dalis pirmapradžių miškų. Dėl to kalta medienos pramonė, kurios veikla lieka didžiausia grėsme išlikusioms Afrikos džiunglėms.

Šiuo metu Europoje auga apie 3 % nuo visų pasaulio pirmapradžių miškų. Daugiausiai jų šiaurinėje Europos dalyje. Europinėje Rusijos dalyje kiekvienais metais sunaikinama apie 150 kvadratinių kilometrų sengirių, todėl jų plotas sparčiai mažėja.

Danas Augutis

Žurnalas “Miškai”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras