BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kelionių maršrutai po Varnių regioninį parką

Šią vasarą daugelio atostogų kelionių maršrutai nusidriekė per Lietuvos saugomas teritorijas. „Savaitė su TV” ir žurnalistas Arūnas Marcinkevičius kviečia užsukti į Varnių regioninį parką, įsikūrusį bene pačioje Žemaitijos „širdyje” - Telšių rajone. Čia, kaip niekur kitur, gausu ne tik gamtinių, bet ir kultūrinių bei istorinių vertybių.

Būnant Varniuose, neįmanoma nepabuvoti seniausiuose šio istorinio miestelio statiniuose: Varnių katedroje (pastatyta 1691 m., dabar - šv.Petro ir šv.Pauliaus parapinė bažnyčia); šv. Aleksandro parapinę bažnyčią, įkurtą dar Vytauto Didžiojo rūpesčiu 1413-1416 metais, Žemaičių kunigų seminarijos rūmus (pastatyti 1770m.), vyskupo M. Valančiaus rezidenciją bei skverelį su paminklu vyskupui.

Nors Varnių istorija neprasideda nuo karų su kryžiuočiais šimtmečų ir siekia ankstyvąjį akmens amžių. Mat pirmieji žmonės prie Biržulio ir Lūksto ežerų lankėsi dar prieš 8000 m. pr. Kristų. Atlikus kasinėjimus Biržulio ežero baseino zonoje, rasta net apie 50 akmens amžiaus gyvenviečių, stovyklų, kapinynų. Tiesa, anuomet Biržulis buvo žymiai didesnis (per 800 ha), nei praeitame amžiuje melioracijos „nustekentas” vienas žuvingiausių visos Lietuvos ežerų. Čia rastas ir vienas įspūdingiausių senųjų kapų visame Rytų Pabaltijyje - Donkalnio žynio kapas, datuojamas 5000 m. pr.Kr. Minėtini ir mezolito laikotarpio kapai Spigino rage. Šiam kompleksui suteiktas Pabiržulio archeologinio draustinio statusas.

Iš priešistorinių laikų peršokime į mūsų valstybės viduramžius. Kažkodėl Varniuose (o ne Telšiuose ar Raseiniuose) paties Vytauto nurodymu po Žemaičių krikšto ir buvo įkurtas Žemaičių vyskupystės centras. Tad minėtas miestelis XV - XIX a. buvo ir tikras miestas, ir visos Žemaitijos centras - kultūrine ir ekonomine prasme. Čia gyveno, mokėsi ir dirbo daug Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių: vyskupas M. Giedraitis (parašęs pirmąjį religinį istorinį veikalą „Žemaičių vyskupija”, žinomas kanauninkas M.Daukša (ir pirmiausiai garsus savo „Postile”), lenkiškai rašęs istorikas bei poetas M. Strijkovskis, mūsų lietuvių poetai A. Strazdas, A. Baranauskas. Ir, aišku, ta „vargo pelė” (jis pats save taip pavadino) rašytojas ir istorikas S. Daukantas, padėjęs mokslinius lietuvių istoriografijos pamatus. Šių ir kitų žmonių dėka Varniai tapo vienu svarbiausių lietuvių kultūros centrų.

Negalima nepaminėti vyskupo M.Valančiaus asmenybės ir jo visuomeninės bei kultūrinė veiklos. Juk jis - pirmasis vyskupas „iš mužikų”: iki tol tik iš bajoriško luomo kilę dvasininkai galėdavo užsidėti vyskupų mitrą ir paimti į rankas vyskupo lazdą (iki pat M.Valančiaus Žemaičių vyskupais paeiliui tapdavo tik kunigaikščių Giedraičių giminės atstovai). Ir jei ne 1863 m. sukilimas (kai jo malšintojas korikas Muravjovas įsakė vyskupui keltis arčiau jo - į Kauną), M. Valančius savo ganytojiška veikla iki pat gyvenimo paskutinių dienų būtų ir toliau garsinęs šį miestą - miestelį. Ir tikriausiai (turint omenyje M.Valančiaus pradėtą ir labai sėkmingai išvystytą pirmąją mūsų tautos istorijoje antialkoholinę kampaniją) ši vietovė būtų tapusi neabejotina blaivybės sostine.

Tačiau juk Varnių regioninis parkas - tai ne tik patys Varniai. Parko teritorijoje stūkso didingiausi Žemaitijos piliakalniai (jų yra net 13), menantys kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus. Žymiausi jų: Medvėgalis (234,5 m aukščio ), Girgždūtė (228 m), Šatrija (228m), Moteraitis (218m), Sprūdė (216m).

Būtinai aplankykite Biržuvėnus - tai viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių, minima 1253 m. kryžiuočių kronikose. XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas karaliaus vietininko. Vėliau dvaras perėjo į privačias rankas. Prieš 200 m. dvaras perstatytas. Jame įkurtas etnografinis muziejus. Iki šiol sodyba išlaikė pirminę dvaro laikų planinę struktūrą. Dvaro teritorijoje yra 6 sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo Roko skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, I-ojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės Pėda.

Vvisame parke gausu sakralinės architektūros paminklų - kryžių, koplytėlių, koplytstulpių. Savitos medinės architektūros statiniai: Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia (pastatyta 1771m.), Pavandenės Šv. Onos (1802 m.), Janapolės Šv. Mykolo arkangelo (1776 m.) ir Luokės Visų Šventųjų bažnyčios (1774 m.). Ant Gludo ežero kranto (ne kapinėse) yra išlikusi įdomi dvarininkų Sakelių kapavietė - mauzoliejus.

Pasižvalgykime po parko gamtą: Varnių RP yra Stervo gamtinis rezervatas ir net 33 draustiniai. Visų pirma, pabuvokime prie Biržulio ežero. Pasirodo, čia galime atsekti visą mūsų tautos…priešistorę. Tai liudija archeologų radiniai, siekiantys net 10 tūkst. m. pr. Kr. Tai pirmieji žmonių visoje Lietuvoje apskritai pasirodymo pėdsakai.

Spigino rage (Biržulio ežero pakrantė) rastos mezolito stovyklos liekanos, aptikta didelė titnago dirbinių kolekcija. Čia gyvenę žmonės savo mirusiuosius laidojo Spigino salos kalvoje. Šie kapai yra seniausi akmens amžiaus žmonių - medžiotojų ir žvejų kapai Lietuvos teritorijoje ir vieni iš seniausių Rytų Pabaltijyje.

Apie Biržulio ežerą senieji šių vietų gyventojai, žvejai pasakoja neįtikėtinas istorijas - koks jis buvo žuvingas ir kokia čia buvo paukščių gausuma. Anksčiau ežeras tiesiog viręs nuo žuvų gausumo ir vadintas ne Biržuliu, o Viržuviu, nuo ko kilęs ir šiauriniam ežero pakraštyje įsikūrusio miestelio Janapolės senasis pavadinimas Viržuvėnai. Buvęs vienu didžiausių ir turtingiausių Lietuvos ežerų (plotas iki 800 ha), Biržulis netikėtai tapo savanaudžio „žmogaus” auka. Šiandien jį turime smarkiai nusekintą (apie 120 ha, vidutinis gylis nesiekia 1 m), tačiau vis dar gyvą jo paties galių (vandeningų šaltinių) dėka.

Stervo gamtinis rezervatas - (plotas 777 ha) apima Stervo ežerą ir jį supančius pelkynus bei miškus. Rezervatas - griežčiausią apsaugos statusą turinti saugoma teritorija. Tad čia uždrausta bet kokia žmogaus ūkinė veikla (miško kitimai, medžioklė, žvejyba, uogavimas ir grybavimas). Lankytis Stervo gamtiniame rezevate galima tik mokslinių tyrimų ir stebėjimų, bei mokomaisiais tikslais, suderinus su Varnių regioninio parko direkcija.

Lūksto ežeras garsus tuo, kad vienintelis visoje Lietuvoje iki šiol į krantą išmeta gintarą. Kiekvienas apsilankęs ežero Gintarų įlankoje, gali susirasti gintaro gabalėlių. Iki šios įlankos iš pagrindinės Lūksto ežero stovyklavietės veda Gintarų takas.

Sietuvos pelkėse yra kūlgrinda - slaptas, akmenimis grįstas kelias per pelkę. Apie kūlgrindą - žmogaus rankų kūrinį - Česlovas Kudaba rašė: “Sietuvos Kūlgrinda - didis mūsų krašto archeologinis paminklas. Ne veltui (…), pasakojama, jog tai iš seniai, kai gyveno čia milžinai. Tai jų darbas. Šiaip ar taip, gręžinių duomenimis, Sietuvos pelkės gylis 5-7 m. Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmens taką!”. Šiandien yra išaiškintos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis - 250 m, plotis - 8 m (per patį upelį iki - 20 m). Kitos dvi eina per gretimas pelkes, jų ilgis - 150 ir 60 m, plotis 3-4 m.

Per vaizdingiausias Paršežerio ežero apylinkes ves jau baigiamas įrengti pažintinis pėsčiųjų takas. Jo ilgis - net apie 15 km (pradžia - Poežerės poilsiavietėje). Einant šiuo mediniu pažintiniu taku, bus galima susipažinti su aukštapelkės ir žemapelkės biocenozėmis, vaizdinga kalvotąja Žemaitija, Paršpiliu, Milžinų maudykla ir, žinoma, prabristi kūlgrinda (tiems patartina pasimti prastesnius rūbus arba turėti kitus).

Visai šalia Varnių miesto plyti Debesnų pelkė, kurioje įrengtas 165 m ilgio botaninis takas. Eidamas juo gali susipažinti su pelkės augalija, pasigrožėti vaizdais, pamatyti Varnių bokštus iš neįprastos pusės.

Netoli Pavandenės yra Sklepkalnis, anot tyrinėtojų, buvęs senojo politinio - administracinio centro kulto vieta Alkakalnis, kurį galima priskirti kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiui. Čia, stačiašlaitėje Gludo ežero pakrantėje, 1904 m., mirus dvaro šeimininkui Leonardui Sakeliui, jo sūnus Zigmantas Sakelis buvo įrengęs šios šeimos mauzoliejų. Tada į jį iš kelių vietų buvo perkelti kitų Sakelių ir anksčiau dvarą valdžiusių Danilavičių palaikai.

Vembūtų piliakalnis yra mažo upelio, vietinių vadinamo Geruliuku, tekančio iš Domanto pelkių, kairiajame krante. Piliakalnio plotas 1,3 ha. Nuo 2000 metų žvalgant teritoriją, pastebėta pakankamai gerai išlikusių buvusių įtvirtinimų ir kitos paskirties objektų liekanų 50 ha plote aplink piliakalnį. Visoje teritorijoje aptinkamos gausios skaldytų akmenų eilės, kurios aiškiai pažymi buvusių užtvarų vietas. Pilies ir gyvenvietės įtvirtinimų kompleksą sustiprino iš visų pusių šią teritoriją juosiantys vandens telkiniai - upės, ežerai ir pelkės. Tokios gamtinės sąlygos pilį darė sunkiai prieinamą. Manoma, kad čia galėjo būti Žemaičių kunigaikščio Vykinto miestas - tvirtovė. Nuo 2001 m. piliakalnį ir jo papilio teritoriją pradėta tvarkyti, organizuojant Didžiąsias žemaičių talkas. 2003 m. Žemaičių muziejus ,,Alka” surengė archeologinę žvalgomąją ekspediciją. Buvo iškasta ir ištirta 13 šurfų (bendras plotas 35,4 m2). Atlikti tyrimai rodo, kad papilio teritorijoje esama gana senos praeities liekanų. Rastos lipdytinių puodų šukės datuojamos m.e. I - jo tūkstantmečio IV - VIII a., taip pat aptikta titnago skaldytinis ir skeltė, verpstukas, akmuo trintuvas.
Šatrija - viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė. Apie kalno pavadinimą vietiniai žmonės pasakoja: kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!”. Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.

Visu savo didingumu lankytojus pasitinka Medvėgalis. Šiame archeologiniame komplekse įrengta 4 km pasivaikščiojimo takų. Jais einant galima pamatyti kalvyną iš visų pusių, o užlipus ant kalnų apžvelgti įspūdingą Žemaitijos kraštovaizdį. Pro šį kompleksą veda Aukštagirės pažintinis pėsčiųjų - dviratininkų takas. Lankydamasis jame aplankote Požemės gyvenvietę, kurioje stovi Kristaus Atsimainymo medinė bažnyčia, Skroblyną, Miltų kalną, Laumėkalnį, Bilionių piliakalnį, Aukštagirės kalną, ant kurio įrengtas 14 m apžvalgos bokštas, Kartuvių kalną, Gulbių kaimą, kuriame gimęs etnologas Norbertas Vėlius ir grįžti į Paršežerio stovyklavietę.

Vembūtų akmuo - garsus akmuo, kuriame įžvelgiamas žmogaus portretas. Iki šiol taip ir neaišku, ar tai yra gamtos ar žmogaus rankų kūrinys. 2006 m. grupė mokslininkų atliko specialius šio akmens tyrimus, tačiau vieningos nuomonės neprieita. Jeigu ekspertai būtų kategoriškai patvirtinę, kad matomą akmenyje veidą bandė kalti žmogus, tai būtų didžiulė sensacija. Deja, to dar teks palaukti, o akmuo išvežtas atgal ir pastatytas savo pirminėje vietoje - Vembūtų piliakalnio prieigose. Ekspertai pasiūlė atlikti išsamius tyrimus toje vietoje, kur be šito akmens stovi dar ne vienas vertas dėmesio akmuo. Gal būt bendras archeologų, istorikų, mokslininkų darbas ateity išaiškins tikrąją tiesą, kurios taip nekantriai laukia mūsų krašto praeitimi besidomintys piliečiai.

Varnių RP lankytojų laukia:

Medvėgalio archeologinis kompleksas (jame įrengta 4 km takų)

Aukšatagirės pažintinis pėsčiųjų - dviratininkų takas (Požerė, Medvėgalis, Gojaus skroblynai, Miltų kalnas, Laumėkalnis, Bilionių piliakalnis, Aukštagirės apžvalgos bokštas, Gulbių kaimas, Kartuvių kalnas, Paršežerio stovyklavietė; ilgis 23 km).

Debesnų botaninis takas (ilgis 1,65 km)

Sietuvos kūlgrinda

Jomantų miško pažintinis takas (ilgis apie 4 km)

Lūksto gintarų takas (ilgis 1 km)

Žemaičių kunigaikščio Vykinto miestas - tvirtovė (Vembutų - Vidmantų piliakalnio su papiliu teritorija, tako ilgis 1,5 km)

Spigino rago takas (ilgis 1 km)

Pažintinis pėsčiųjų takas aplink Paršežerį (Sukilėlių kapai, Paršpilis, Sietuvos kūlgrinda; ilgis ~ 14km.).

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras