BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai politikai nepasitiki piliečiais

„Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje” - tokį sakinį Tautos apsisprendimui siūlo patariamojo referendumo iniciatoriai Seime, daugiausiai - iš opozicijos. Tiesa, didžiausios opozicijos partijos vadovas A.Butkevičius dar nežino, kaip agituotų rinkėjus balsuoti tokiame referendume.

Praėjusią savaitę Seimas po pateikimo pritarė Krikščionių partijos frakcijos seniūno Vidmanto Žiemelio nutarimo projektui, kuriuo siūloma paskelbti konsultacinį (patariamąjį) referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje. Tokį referendumą siūloma surengti 2012 metų antrąjį spalio sekmadienį kartu su Seimo rinkimais. Tai iniciatyvinės grupės, renkančios parašus konsultaciniam referendumui paskelbti dėl sprendimo statyti branduolinę (atominę elektrinę) Lietuvos Respublikos teritorijoje, siekinys.

Kam reikia neprivalomo referendumo

Galėtume klausti, kam reikalingas patariamasis referendumas, juk jis nieko neįpareigoja? Pagaliau toks referendumas būtų tikslingas prieš pasirašant koncesijos sutartį su „Hitachi” ir prieš pradedant pačias derybas bei konkursus. Jo geriausia data galėjo būti po „Leo.LT” išformavimo. Deja, tuomet pabrėžtinai šios temos buvo vengiama. Dabar tokio referendumo surengimas labiau panašėja į propagandinę akciją nei į tikrą rūpestį šalies ateitimi.

Tačiau referendumo klausimas yra įdomus platesniame kontekste. Visų pirma prisiminkime, kad referendumas - visuotinis regiono ar valstybės piliečių apklausos būdas balsuojant dėl tam tikro klausimo patvirtinimo ar atmetimo. Tai - galimybė sužinoti nekvestionuojamą piliečių valią klausimais, kur nepakanka politikų ir ekspertų kompetencijos, o reikalingas bendras visų sutarimas.

Referendumas tuo svarbus politinei sistemai, kad yra tiesioginės demokratijos apraiška. Šiuo metu Europos politiniame elite daug diskutuojama apie piliečių vaidmenį politiniuose procesuose. Dešinioji pasaulėžiūra pabrėžia aktyvų piliečių dalyvavimą kontroliuojant valdžią, kviečia ją decentralizuoti ir perduoti daugiau galios žmonėms. Tuo tarpu kairioji ideologija siekia stiprinti valstybės pozicijas, didinti politikų, technokratų ir specialistų vaidmenį.

Mūsų šalies politinis elitas vieningai sutaria, kad piliečius reikia kiek įmanoma labiau atriboti nuo sprendimų priėmimo procesų. Piliečių nuomonė politikams yra svarbi tik per rinkimus, tačiau sąmoningai pamirštama, kad rinkimai yra tik viena iš demokratijos apraiškų, jog jai būdingi ir kiti ne mažiau svarbūs elementai. Beje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnyje sakoma, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”, tačiau ši nuostata nėra taikoma.

Konstitucija griežtai riboja Tautos galią

Tai akivaizdžiai liudija ir galimybė sukviesti žmones į referendumą. Referendumai gali būti skelbiami įstatymų numatytais atvejais Seime ir jeigu piliečių referendumo iniciatyvinė grupė per tris mėnesius surenka 300 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų (ribojant galimybes iniciatoriams juos rinkti, kur jie nori) dėl reikalavimo paskelbti referendumą. Taip pat, pavyzdžiui, prezidentas negali skelbti referendumo, tai - Seimo teisė.

Pravartu pasakyti, kad nuo 1991-ųjų Lietuvoje įvyko 10 referendumų, kuriuose keturis kartus piliečiai pritarė pasiūlytoms nuostatoms. Per tą laiką 15 kartų iniciatyvinės grupės bandė surinkti parašus referendumui, bet ne­sugebėjo sugaudyti to gigantiško 300 tūkst. piliečių parašų skaičiaus. Nieko nuostabaus, nes paskelbus išankstinius gyventojų surašymo duomenis tapo aišku, kad Lietuva neteko apie 400 tūkst. žmonių, tad dabartinėmis sąlygomis surinkti reikiamą parašų skaičių prilygsta „neįmanomai misijai”.

Negano to, jei kam nors pavyktų mistiniu būdu tuos parašus surinkti, pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymą privalomuose referendumuose siūlomiems sprendimams turi pritarti ne mažiau kaip 1/3, o kai kuriais atvejais - daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Tokios įstatymo nuostatos piliečių valios pareiškimą daro neįgyvendinamu dalyku, kai žinome, kad išsivysčiusiose šalyse pradingo keli šimtai tūkstančiai mūsų piliečių, o jų vardai ir pavardės puikuojasi rinkėjų sąrašuose. Net jei referendume dalyvautų visas „likutis”, būtų neįmanoma tikėtis pozityvių rezultatų, nes atėjusieji turėtų balsuoti beveik vieningai.

Uždaras nepasitikėjimo ratas

Kaip matome, viskas, kas susiję su referendumo iniciatyva, yra taip sutvarkyta, kad kiek įmanoma labiau būtų apribotos piliečių teisės pareikšti savo valią, tačiau politikai neskuba taisyti šios absurdiškos situacijos. Juk tarp politinio elito ir piliečių tvyro, atrodo, neperžengiama nepasitikėjimo prara­ja. Piliečiai į politikus žvelgia kaip į kunigaikštukus, o savo ruožtu politikai į piliečius - kaip į nemokančią rinktis tamsią liaudį. Jei politikai pasitikėtų piliečiais, tuomet tiesos valstybei svarbiais klausimais ieškotų ne Konstitucinio Teismo klube, bet piliečių nuomonės klaustų referendumais ir plebiscitais.

Žinoma, būtų tikslinga referendumuose nesvarstyti, pavyzdžiui, pensijų dydžių ar šilumos kainų, bet kodėl nepaklausius tautos, ką ji galvoja apie šalies perspektyvas būti atomine valstybe, euro zonos nare, kaip vertintų dvigubos pilietybės galimybes ar tiesioginius merų rinkimus?

Atsakymas politikų lūpose - piliečiai nekompetentingi. Tai atsispindi ir energetikos ministro Arvydo Sekmoko komentare apie iniciatyvą rengti referendumą dėl naujosios atominės elektrinės statybų. „Seimas yra tautos įgaliotas spręsti visus klausimus, į kuriuos reikia įsigilinti nagrinėjant projektą, ekonominį pagrindimą, skaičiavimus. Kiekvienas Lietuvos pilietis tam negalėtų skirti tiek laiko ir neturėtų kompetencijos, kokią turi Seimo nariai.” Norėtųsi paklausti, kuo, pavyzdžiui, Antano Nedzinsko ar Astos Baukutės kompetencija energetikos srityje yra didesnė nei eilinio Lietuvos mokytojo ar inžinieriaus?

Tad tautai paveikti sprendimus yra tik hipotetinė galimybė. Taip paminama konstitucinė piliečių teisė. Susiklosto paradoksali padėtis, kai šalies konstitucija buvo patvirtinta referendumu, bet joje piliečiai referendumo būdu negali atlikti jokių pakeitimų…

Demokratija yra rizika, nes joje visi - nuo prekybos centro pardavėjos iki intelektualo - turi vienodą balsą. Taigi kiekvieno nuomonė svarbi ir svari. Tokia jau demokratija yra ir niekas nesugalvojo geresnės valdymo formos, tačiau ji yra veiksminga tik tuomet, kai gali pasirodyti visomis savo galimybėmis.

Tomas Viluckas

atgimimas.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Darius2012-04-24 17:08

“„Seimas yra tautos įgaliotas spręsti visus klausimus, į kuriuos reikia įsigilinti nagrinėjant projektą, ekonominį pagrindimą, skaičiavimus. Kiekvienas Lietuvos pilietis tam negalėtų skirti tiek laiko ir neturėtų kompetencijos, kokią turi Seimo nariai.” Norėtųsi paklausti, kuo, pavyzdžiui, Antano Nedzinsko ar Astos Baukutės kompetencija energetikos srityje yra didesnė nei eilinio Lietuvos mokytojo ar inžinieriaus?”

Labai geras pastebėjimas. Manau, kad studentas magistro studijuojantis ir rašantis baigiamąjį darbą susijusį su energetiką žinau daugiau nei Gerb. Rokas Žilinskas, kurio pasisakymai viešojoje erdvėje apie “kvailus žmones ir rusų interesus neva atstovaujančiuosius” parodo KOMPETENCIJOS lygį ir išmanymą.
Tie seimo nariai, ŽINOVAI, tikrai nesigilina į kiekvieną įstatymą ar kokį kitą rimtesnį darbą. Tai daro tik tie, kurie teikia įstatymų pataisas ar pačius įstatymus (nors dažniausiai tai daro komitetai ar kt), o eilinis seimo narys tik mygtukus spaudelioja.

Keista, kodėl tokiu svarbiu energetiniu klausimu nebuvo atsiklausta nuomonės į Lietuvos mokslininkus, nei KTU ir VGTU inžinierių, nei LEI (Lietuvos energetikos instituto) mokslininkų, kurie būtent ir dirba ŠIOJE SRITYJE jau dešimtmečius???

Tikriausiai jie irgi neišmano ir TAIP GERAI nežino, kaip eilinis seimo narys, rėkiantis apie seksualines mažumas ar matantis visur Rusijos šnipus ir jiems atstovaujančias grupuotes.?

Rašyti komentarą

Tavo komentaras