BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išvarymas iš Rojaus


Pačioje pradžioje atsirado Rojus. Žmonių tame Rojuje gyveno mažai, tiksliau, tik du - Adomas ir Ieva. Visko Rojuje buvo pilna, jokie rūpesčiai - darbas, drabužiai, būstas, komunaliniai patarnavimai ir pan. nevargino pirmųjų Rojaus gyventojų. Rodos, tik džiaukis ir gyvenk taip amžinai. Kad taip būtų! Nors Rojaus soduose noko galybė įvairiausių ir skaniausių vaisių, kaip kokiame dabartiniame Žemės supermarkete, Ieva užsimanė obuolio.

Tų obuolių ir visokiausių rūšių taip pat galėjai prisirinkti į valias, bet ji užsimanė obuolio būtent tos obels, nuo kurios Viešpats buvo griežtai uždraudęs skinti.

Pradžių pradžia

Tad už obuolio vagystę (čia ir prasideda žmonijos vagystės!) nuo uždrausto medžio Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Rojaus. Nors anais laikais Žemėje gyvenimas atrodė žymiai lengvesnis už dabartinį, bet pirmiesiems Žemės gyventojams jis atrodė nepalyginamai sunkesnis už aną, paliktą Rojuje.

Nuo neolito iki kolūkių

Pagal Šv. Raštą, ta vieta, kur jie atsidūrė Žemėje, mažai kuo skyrėsi nuo Rojaus šiltų slėnių, bet reikėjo paplušėti, susirasti maisto, tad išlepintiems Rojaus gyventojams Adomui ir Ievai žemiškoji būtis pasirodė tikra ašarų pakalnė. Rojuje jie buvo vieninteliai, individualistai ar kaip po karo sakydavo - pavienininkai (neįstoję į kolūkį ūkininkai - red. past.). Greitai žmonių atsirado daugiau, tas daugiau dar padvigubėjo, žiūrėk, ir susikūrė žmonių bendruomenė.

Taip žmonių bendruomenėje nuo pat pradžių - nuo pirmykščių žmonių gaujos iki kolūkių- žmogus gyveno prižiūrimas, verčiamas daryti ne ką nori, o ką tau įsako daryti koks nors žemakaktis ir raumeningas pirmininkas…

Rusų archeologai ištyrė paleolito, mezolito, neolito gyvenvietes ir rado ten molinių indų šukių. Tų molio šukių ornamentas visoje didžiulėje teritorijoje yra stebėtinai panašus. Jeigu koks nors brūkšnelis turi tam tikrą išlinkimą, ar paukščio pėda yra su dviem pirštais, tai niekur nerasite kitaip. Lygiai kaip ir senasis sodžius, kur jo bendruomenė neleido nė vienam jos nariui išsiskirti iš kitų - privalai būti kaip visi.

„Rodėsi, kaip čia gyventi tokiame būryje, kad reikia kits kitam kerštauti, su kits kitu pyktis, ir tai nematant galo to vargo anei išeities. Bet žmonės prie to užauginti, apsitrankę, prie to ir priprato, kitoniško būvio neragavę, ir nepasigenda. Dalytis į vienkiemius niekam neatėjo į galvą.” (Mikalojus Katkus „Balanos gadynė”)

Pirmieji iš tos pirmykštės bendruomeninės priespaudos ėmė bėgti protingesni Lietuvos valstiečiai, nebegalėdami pakęsti tamsumo, kvailumo, vagysčių, tingėjimo…

Toliau Mikalojus Katkus „Balanos gadynėje” pasakoja: „Taip gyveno anais laikais Lietuvos liaudis. Kur kaimos (sodžiai) išsiskirstė į vienkiemius, žmonės tie sako: „Kad dabar mum kas vežtų į kaimas gyventi, verčiau tegu vežtų į kapus”.

Pati aukščiausia kaimo bendruomenės - to suvienodinimo, visiškos priklausomybės forma buvo kolūkis. Mus stebina (ar taip galėjo būti?), kad nemaža dalis Stalino lagerio katorgininkų buvo įsitikinę, kad jie ir privalo kalėti lageryje.

Ar ne tas pats atsitiko ir su Lietuvos kaimu? Ilgai priešinosi varomi į kolūkius, darbą jame laikė tikrų tikriausia baudžiava, vėliau buvo keldinami į gyvenvietes kaip į kokį ešafotą, kol patys ėmė sakyti, kad viskas yra gerai ir teisingai. Ką apie tai galvoja mūsų inteligentija? O gi tą patį… Štai rašytojas Rimantas Vanagas sako: „…pagaliau sukūrus šiuolaikišką žemdirbystės bazę, kai tereikėjo sovietinį kolchozinį modelį pakeisti europietišku kooperatiniu, nusirista iki arklių, t.y. iki baudžiavos.” (Žurn. „Metai”, 2010, vasaris)

Per trumpą laiką sovietinis modelis pakeistas į europinį. Greitu laiku, kai žemę ims supirkinėti (jau supirko!) užsieniečiai, Lietuvoje bus šiuolaikiški 3 - 4 europietiški kolchozai. Tai bent bus džiaugsmo mūsų nukvakusiai inteligentijai ir be žemės likusiems kaimiečiams!

Ak, kaip džiaugiasi pragare ir ploja delnais šio pragariško plano sumanytojai. Toliau jų pastangų nebereikia: į kartuves (agrokoncernus, bendroves, kompleksus ir pan.) žmonės eis pasiėmę savo virvę…

Vedliai

„Mūsų narodnikai norėjo į soci alizmą žengti per bendruomenę, o marksistai - per „kolektyvą”. Kaip ir lig šiolei mūsų laikraščiai rašo?-„Svarbiausia žmogui darbas, ir būtinai kolektyvinis darbas!”- rašo A. Solženycinas „Gulago archipelagas”, 11t. 146 psl.

Užtat bolševikai laikėsi įsikibę kaimo bendruomenės ir jos pagalba manė vykdyti savo pasaulio pertvarkymo sumanymus. Ir čia atsiranda (visa tai vyksta XXa. pradžioje) Piotras Stolypinas, rusas, ministrų kabineto pirmininkas. Jis pradeda neregėtą ir negirdėtą, didžiai fantastinį dalyką- ardyti Rusijoje kaimo bendruomenes. Pavieniai kaimiečiai, kaip kokie pirmųjų krikščionybės amžių apaštalai keliasi į atvirą lauką, į erdvę, į laisvę iš sugrūstų į vieną vietą sodžių ir, žiūrėk, jau po metų kitų pasijunta visai kitokiais žmonėmis. Jei sodžiuje, bendruomenėje, žemė buvo suraikyta siaurais, kartais kelių metrų platumo rėžiais, dar išmėtyta toliausiai nuo namų per keletą ar keliolika vietų, tai dabar tavo žemė plyti apie tavo namą, sodybą, kur viskas tik tavo- kiemas, miškelis, pieva, arimas, čia pat gali stebėti, kaip peša žolę karvė, neišleisti iš akių ir didžiausio ūkio turto - arklio.

Bendruomenėje kaimiečiui lyg ir nieko nereikėjo, o ir negalėjai jokiu būdu išsiskirti iš kitų. Kaip pasakojo mano tėvai, senajame Lietuvos kaime aštuonių melžiamų karvių šeimininkas grietinės gaudavo tik tiek, kad sumušdavo sviestą viename butelyje…

Dabar, viensėdijoje, visko reikia ir ūkiui, ir šeimynai. Kai kurie Altajaus kaimiečiai per Vladivostoko uostą iš Amerikos užsisakė traktorius, kaime pasirodė net bibliotekos ir visur buvo mokyklos.

Tuo tarpu sukruto ir miesto pramonė - jeigu yra pirkėjų, tai turi būti ir prekių. Tame pačiame Altajuje mes dar 1961 metais matydavome didelių pastatų pamatus- čia iki 1917 metų būta pieninės, kur ruošė puikų sūrį ir sviestą. Beje, pilietinio karo metais, kai nebuvo kur nusipirkti deguto ratams tepti, tai kaimiečiai pakeisdavo jį sviestu… (Užtat užėmus valdžių bolševikams rusų liaudis ilgus dešimtmečius apie sviestą visai užmiršo). Tuomet viensėdininkai užsimanė gerų karvių veislių, ėmė skaityti agronominę literatūrą. Pasirodė neregėtas Sibire dalykas - obelys.

Smarkiai išsigando ir susinervino bolševikai. Leninas netgi prasitarė - jeigu taip ir toliau reikalai klostysis - tai jokios socialistinės revoliucijos Rusijoje nebus! Netrukus P. Stolypinas buvo nužudytas, jo reformos pristabdytos, bolševikai visaip kiršino kaimo bendruomenę, siūlydami ne patiems dirbti, o geriau atimti iš kitų. Ir bendruomenė sutiko su tokiu patraukliu pasiūlymu, nes ir rusų liaudies patarlė sako - griauti, tai tau ne statyti…

Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu kabojo ant plauko ir jei ne Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, tai kažin kaip viskas būtų pakrypę. Gavę žemės bežemiai ir mažažemiai kaip mat išvijo bolševikus, kurie vietoj nuosavos žemės siūlė dirbti komunoje.

Po karo daugiau nei dešimtmetį Lietuvos kaimiečiai, ne didžiažemiai ir tikrai ne dvarininkai, o mažažemiai vidutiniokai kariavo tikrą karą už savo žemę. Kai kurie dar ilgai nė už ką nestojo į kolūkį, nors ir buvo spaudžiami nepakeliamais mokesčiais ir pyliavom. Tarybiniai aktyvistai pavienininkus (taip vadino nestojusius į kolūkį), jei neištrėmė, tai paliko plikus ir basus, bet šie spyriojosi ir tiek. Kai kurie iš jų, matydami, kaip kolūkiečiai vos kruta, vagia, geria, sakydavo: ,,Kolūkyje dirbti iš tikrųjų yra daug lengviau, negu savo žemėje, bet vis tiek esi nelaisvas…”

Pridurkai

A. Solženycinas „Gulago archipelage rašo: „Vos įkėlęs koją į etapinį kalėjimą pastebi, kad čia tave valdys ne prižiūrėtojai, ne antpečiai ir mundurai, kurie dar šiek tiek laikosi rašytinio įstatymo. Čia jus valdys vadinamieji pridurkai - prisiplakėliai lengvadarbiai.”

Kolūkyje būdavo nuo 40 iki 70 prižiūrėtojų - nuo pirmininko iki degalų pilstytojo. Tuo tarpu brigadoje vidutiniškai triūsė su šake ar kastuvu 1,5 lauko darbininko, o likę kažkam vadovavo, įsakinėjo, nurodinėjo, skaičiavo, rašė į storus tepaluotus sąsiuvinius, visi jie buvo labai svarbūs ir atsakingi. Visa ta gauja lengvadarbių turėjo ir antras puses (vyrus, žmonas), po keletą vaikų, giminių… Tad dabar kartais ir niekuo dėtas žmogelis, kuris dirbo anais metais kur nors kitur, ne kolūkyje (R. Vanagas), įtrauktas į bendrą šiandienos veikimo chorą, lieja ašaras su tais buvusiais pridurkais, koks rojus (kam?) buvęs kolūkyje, ir žalčiai (čia girdėti dantų griežimas) sąjūdininkai su Landsbergiu sugriovę jų asmeninį rojų - kolūkį.

Kaip iš neišsenkančio aruodo, iš kolūkio, jei priklausei pridurkų klasei, galėjai ką nors pasiimti. Pirmininkas - namą, mašiną, o fermos sargas - kombinuotųjų pašarų. Beje, kolūkiečiai taip ir manė, kad tų pašarų pavadinimas kilo iš žodžio „kombinuoti”, tad privalu juos vogti.

Lyg varputis, ta neišnaikinama piktžolė, taip pat veisiasi vis daugėadama ir vis daugiau vietos užimdama pridurkų padermė. Ir veisiasi, ir vešliai bujoja, nes pridurkai gali veistis tik žmonių tirštumoje - lageryje, kolūkyje, bendruomenėje, kokiame nors europiniame projekte, kad ir rajono savivaldybėje. Palik pridurką vieną - ir jis pats sunyks…

Vilties žlugimas

Mirtinai išsigando elitiniai pridurkai, dabar pasivadinę politiniu elitu ir dar iki šiol neatsigauna ne po Nepriklausomybės paskelbimo, kurią galų gale puikiai pritaikė savo reikmėms, bet po žemės grąžinimo tikriesiems jos šeimininkams. Reikėjo greitai ką nors sugalvoti. Ir sugalvojo - žemę sumaišyti, kad nebeatskirtum, kur ji yra tavo, o kur kieno nors kito. Skuodiškis matavosi žemę kažkur prie Vilniaus, net vienas Naujosios Akmenės gyventojas gavo prie pat sostinės 70 ha, nes esą jis tiek pat turėjęs ten, kur dabar kasa klintį žingsniuojantis ekskavatorius. Dar yra gyvų tenykščio kaimo, kuris vadinosi Aukštaisiais, gyventojų. Visi kaip vienas tvirtina, kad buvę ten 5,10, 15, vienas turėjęs 25 hektarus, o 70 hektarų niekas nevaldė. Dabar, kieno tik nepaklausi, tai visų tėvai ar seneliai buvę vos ne dvarininkai, užtat ir matuojasi žemes kur nors toliau nuo namų kiek akys aprėpia, lyg kokie naujakuriai Sibire ar Australijoje.

Buvo ir yra kalama į galvas, tiesiai per smegenis, kad žemę gali valdyti tik tas, kas jos daug turi. Buvo platinami gandai, kad žemės savininkas negaus pensijos, ir buvo pasiekta, kad dabar tas pats kaimietis nuo kalimo suminkštėjusiomis smegenimis kalba lygiai tą patį, kas jam įteigiama. pavyzdžiui, agrarinių mokslų daktaras, stambus ūkininkas Česlovas Karbauskis „Ūkininko patarėjuje” (2010.02.27) rašo: „Tie trys hektarai - tik galimybė maitintis ir, nematant perspektyvos, prasigerti. Ši trihektarininkų politika, iš pradžių entuziastingai palaikyta kolūkiečių, ir pagimdė didžiausias to laikotarpio negandas: emigraciją, girtuoklystę, depresiją, tinginystę”.

Pagal jį, šviesus gyvenimas ir tikra palaima esanti tik dirbant agrokoncerne…

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais kai kurių kaimiečių išsitiesusios nugaros kaip mat buvo sulenktos atgal, kad jie nė nesvajotų apie savo buvusią žemę. Nors žemės pardavimo startas dar nepaskelbtas užsieniečiams, bet per tarpininkus žemė, miškai jau sparčiai yra išparduodami. Tik eiliniui kaimo žmogui tie dalykai nelabai rūpi. Štai, Kauno rajono ūkininkui Kęstučiui Bruzikui, valdančiam virš 1000 ha žemės tikrai rūpi, o kokiam mažažemiui ar vidutiniokui- vienodai rodo. Jam tas pats, kas žemę supirks - ar lietuvis, tūkstančio hektarų savininkas, ar koks vokietis.

Atgal į kolūkį

- Ak, kokie nesupratingi tie kaimiečiai, - nervinasi žemės ūkio viršininkai mieste. - Kooperacija toks nuostabus, toks naudingas dalykas, o jie nenori kooperuotis, nors tu ką…

Gilioje vaikystėje mėgau pokštauti su savo Rainiuku šitokiu būdu. Užuodęs kepamų blynų kvapą šis trainiojasi prie kojų, o tu jam ir pametėji karšto blyno gabalą. Kiek būta juoko, kai katinėlis, patikėjęs tavo geranoriškumu, krato letenėlę ir ilgai dar, po mėnesio ar dviejų, ir prie šalto blyno bijo prisiliesti…

Tad po ilgų kolūkinių metų daugeliui kaimiečių ta siūloma kooperacija atrodo panaši į „karštą blyną”, bijo nusvilti. Gal kada nors vėliau, o dabar geriau palauksim… Nors seniau, iki karo, kooperacija buvo geras ir naudingas dalykas. Tik tada buvo kiti laikai, kiti žmonės.

Vietos veiklos grupės, kaimo bendruomenės dabar yra lyg ir kokie buvusių kolūkių pakaitalai. Kai kur atsiranda po kelias kaimo bendruomenes vienoje gyvenvietėje, jos vykdo audringą veiklą, kuria aibes pačių įvairiausių ir keisčiausių projektų, kurių niekam nereikia, tik patiems tų projektų kūrėjams, tankiai nepasidalija europinių pinigėlių, tada tarpusavyje pykstasi ir „novijasi”.

Tuo tarpu visai čia pat, šalia, po langais be jokio užsiėmimo bastosi kaimyno, o kartais ir tavo jau beveik peraugęs vaikas, kuris ir piršto nepajudins, kad padėtų senstantiems tėvams, užtat randa laiko ir pinigų smagiai pagerti, pasimušti, vogti ar išdaužyti kam nors langus. Jau nemaža dalis jaunų žmonių nebemoka ir nenori nieko dirbti, nebežino iš kurios pusės prieiti prie karvės ją melžiant, kaip pasisėti agurkų ar pasisodinti svogūnų,

Čia tai bendruomenių aktyvistams būtų darbo iki kaklo. Sudrausminti, pabarti, pamokyti šiaip sau, be jokio projekto, be pinigų, o draugiškai, šeimyniškai ir kaimyniškai, visi tie bendruomeninkai puikiai žino, kas jų pašonėje pardavinėja „kaukolinį pilstuką”. Tereikia tik nuodų pardavinėtoją įspėti ir kaip mat sumažėtų girtuoklystė. Dabar ištisos šeimos gauna invalidumo pašalpas, invalidumas jau kaip koks šeimos verslas perduodamas iš kartos į kartą. Pagerk tokio gėralo dvi tris savaites prieš medicininę komisiją, ir invalidumas bus garantuotas, nebereikės nei apsimetinėti…

Laukų gyventojai, viensėdininkai, seniau be raginimų, savo noru padėdavo vienas kitam, lengvai ir linksmai suręsdavo namą, daržinę, sutvarkydavo lauko keliukus, per upelius ar kanalus pastatydavo tiltus - ir vis be didelių kalbų, pinigų…

Dabar tokiems darbams nuveikti reiktų metams į priekį gudrių kalbų, projektų, pasitarimų, būtų labai daug rašančių ir apsimetančių dirbančiais, tik nė vieno tikro darbininko.

Sugrįžtame į Lietuvą

Jėzaus mokinių atsirado tik dvylika. Ir tie jo mokintiniai buvo ne kokie nors karaliai, įstatymų žinovai, turtingi ar labai protingi, bet pakeitė, išjudino žmonių sąmonę. Krikščionybė, kaip nesulaikoma liepsna, plito po visą pasaulį.

Ar ne tas pats vyksta mūsų laikais? Koks nors jaunas miestietis, kuris karvę ar ožką matė tik paveikslėlyje, ne visai atskirdamas oblių nuo kalto, apsigyvena kaime ir pradeda ūkininkauti. Toks jaunasis ūkininkas, kaip koks Dovydas prieš Galijotą, stoja nieko nebijodamas prieš nepriteklius, tamsumą, abuojumą, netikėjimą savo jėgomis ir nugali.

Gal kas nors iš tikrųjų kaimiečių norėtų ūkininkauti, ką nors veikti, auginti gyvuliukus ar daržoves, bet tos socialinės išmokos, kaip kokie pančiai, neleidžia to daryti. Gali pragyventi iš žemės, gyvulių, daržo, bet tada turėsi dirbti. Mūsų tūlas kaimietis, lyg tikras Palestinos arabas, kurio jau ar ne ketvirta karta kariauja ir nieko daugiau nebenori dirbti, taip pat nutarė nieko neveikti.

Tik, nors ir labai atrodytų keista, jaunas miestietis, inteligentas, ne ant šimto ar daugiau hektarų, o ant nedidelio žemės sklypelio puikiai išgyvena. Pavyzdžiui, spaudžia aukštos kokybės, kokio nemoka daryti tikras kaimietis, sūrį. Dar ką nors naudingo sumano. Paskui atsiranda kitas toks pat kaimynas, laisvas ir nepriklausomas, neprapuola, pats sau šeimininkas.

Kiek daug per Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimus buvo kalbama apie laisvę. Laisvė kalbėti ką nori, važiuoti kur nori, skaityti ką nori ir rašyti ką nori. Tik jeigu esi eilinis žmogus fabrike, agrokoncerne, savivaldybėje, mokykloje ar dar kur nors, tai pamėgink tomis laisvėmis pasinaudoti. Esu įsitikinęs, kad po to jums liks tik viena laisvė - išvažiuoti kur nori. Ir kuo toliau…

Koks nors sūrių spaudėjas, avių kirpėjas ar kmynų augintojas yra tikrai laisvas ir nepriklausomas. Bent jau tokiu gali jaustis iki tam tikro laiko. Nebent surastų kelią į prarastąjį rojų…

Vytautas ALMANIS. “Žalioji Lietuva” Nr. 9 (334). Nuotraukoje autorius

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Asta2010-12-22 14:18

Tai tikrai senų tiesų priminimas - ir gerai. Tai patikslina , kad pas mus “prisiplakėliai, lengvadirbiai” , kurie karvę tik paveikslėlyje matė , dabar bando reguliuoti lietuvio gyvenimą saugomose teritorijose - padaryti jų smegenim suprantamą “gražų kampelį ” be dirbančio ir tvarkančio aplinką miško ar žemės savininko. Jiems paranku viską tuo klausimu sumalti ir tiesiog aklai drausti sugrįžti į savo teisėtas valdas - neduok dieve atstatytas tvartas ir karvė sugadins gamtovaizdžio draustinį.

[...] Rodyk draugams Article source: http://ekologija.blogas.lt/isvarymas-is-rojaus-9038.html Share and Enjoy: [...]

Saulius J.2010-12-22 21:33

“Koks nors jaunas miestietis, kuris karvę ar ožką matė tik paveikslėlyje, ne visai atskirdamas oblių nuo kalto, apsigyvena kaime ir pradeda ūkininkauti. Toks jaunasis ūkininkas, kaip koks Dovydas prieš Galijotą, stoja nieko nebijodamas prieš nepriteklius, tamsumą, abuojumą, netikėjimą savo jėgomis ir nugali.”
Nors ir keista, bet taip tikrai yra. Ir gerai, kad taip.

Jonas Piliponis2014-01-07 22:49

Gerb.Vytautai ,puiku ,su malonumu perskaičiau vientisame tekste…tai ,kas kai kam ir taip aišku žmonėms mąstantiems.Bet…ana…jau daugelyje aikščių svetimi molio motiejai jau lazdų prismaigstė ir ,kaip anot V.Petkevičiaus ,po karvę prisirišo…O institucinis brolių protas “masiškai” vis dar miega.Prasimerkia tik grašių pasiimti ,kai juos kiša motiejai…Tuoj svetimų bobų prisives…o tuomet gal ir kalbą norės atimti.Ir ne tik.Tik dėl storesnio lašino,duonelės lengvesnės.Nežinia,kas dėl ko ašaromis (tikromis ir netikromis) apsipils ant kokių nors savivaldybių dulkėto pamato.Sveikatos Jums linkime.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras