BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Išleistas naujas “Žurnalo apie gamtą” numeris

Jau išleistas naujas “Žurnalo apie gamtą” numeris. Kaip įprasta ekonaujienų redakcija pateikia jums vieną naujausio numerio straipsnį.

Pamąstymai
Apie žvėris ir žmones

Romualdas Barauskas

Nieko „žvėriška” ar sensacinga šiame rašinyje nerasite. Tiesiog pasinaudodamas savo, kaip redaktoriaus, padėtimi, sumaniau pradėti rubriką, gal tiksliau fotoreportažą, kuriame galėsite pasigėrėti mūsų krašte laisvėje gyvenančių (kol kas dar nenušautų) žvėrių nuotraukomis, paįvairintomis pamąstymais apie gamtą, aplinkosaugą, įvykius, vykstančius mūsų šalies gamtosaugos padangėje.

Nieko „žvėriška” ar sensacinga šiame rašinyje nerasite. Tiesiog pasinaudodamas savo, kaip redaktoriaus, padėtimi, sumaniau pradėti rubriką, gal tiksliau fotoreportažą, kuriame galėsite pasigėrėti mūsų krašte laisvėje gyvenančių (kol kas dar nenušautų) žvėrių nuotraukomis, paįvairintomis pamąstymais apie gamtą, aplinkosaugą, įvykius, vykstančius mūsų šalies gamtosaugos padangėje.

Kodėl žvėrys? Sąmoningu gamtininku tapau būdamas dešimties, tad jau daugiau kaip tris dešimtmečius einu šiuo be galo įdomiu keliu, kupinu kasdienių atradimų ir džiaugsmų. Svarbiausioji daugelį metų į gamtą vedusi gija yra paukščiai: žavėjimasis jais, siekis pažinti, stebėjimas, tyrimai, fotografavimas - ar gali būti kas nuostabiau? Pastaruosius 15 metų sukantis leidybos karuselėje interesų ratas plėtėsi, o kasdienybę pirmiausia užvaldė fotografija. Per metus leidiniuose išspausdiname nuo kelių iki keliolikos tūkstančių nuotraukų, o juk jas visų pirma reikia padaryti. Jau antrą dešimtmetį kiekviena laisva akimirka, visi savaitgaliai ir laisvadieniai skiriami paukščių, augalų, vabzdžių, kraštovaizdžio ar miško fotosesijoms.

O štai pastaruosius pusantrų metų susirgau labai reta mūsų krašte „žvėriška” liga - pradėjau fotografuoti žvėris. Kodėl? Gal todėl, kad vos keli žmonės Lietuvoje tą daro kryptingai, gal todėl, kad žvėris, ko gero, sunkiausia yra fotografuoti, gal todėl, kad norint padaryti bent jau pakenčiamą nuotrauką, be sėkmės, reikia daugybės laiko, atkaklumo, nuovokos ir žinojimo.

Neabejoju, kad tuoj pat daug kas paprieštaraus: „Antai prieš kelias dienas sutikau ir nufotografavau vilką.” Taip, tikiu. Tai buvo didysis ATSITIKTINUMAS. Pagrindinis palydovas fotografuojant žvėris. Bet pabandykite pakartoti šį atsitiktinumą ir antrą kartą sutikti bei įmažinti fotoaparatu vilką. Va tada ir prasideda žinojimas.

Pamėginsiu pailiustruoti. Štai dvi elnių nuotraukos. Jo didenybė ATSITIKTINUMAS buvo man palankus ir pavyko reikiamulaiku atsidurti reikiamoj vietoj, esant pakankamam apšvietimui, palankiam vėjui ir dar daugybei kitų smulkmenų. O kad tai įvyktų, prieš tai gamtoje praleista tūkstančiai valandų, per kurias reikėjo išvaikščioti ir gerai pažinti mišką, išsiaiškinti, kur įvairiais metų laikais žvėrys dienoja, kuriuo laiku, kuriais takais ir į kurias vietas eina maitintis, pasirinkti tinkamą laukti vietą ir tada melsti ATSITIKTINUMO.

•••

Kodėl žmonės? Rašau šias eilutes, kai už lango pliaupia lietus (žvėrims gerai, bet fotoaparatui - ne) ir negaliu išvažiuoti į mišką, pas žvėris. Jau bemaž keturi mėnesiai, kaip kiekvienos dienos vakarą po darbų ir kiekvieną savaitgalį skiriu žvėrims. Mačiau, girdėjau bei jutau viską: ir pradėjusias skleisti žibuokles, pirmuosius blindžių žiedus, citrinuko plazdėjimą atokaitoje, pirmąsias kikilių ir strazdų giesmes. Pavasaris su savo veržliu gaivumu pralėkė pro akis, ne pirmą ir net ne dešimtą kartą išgyvenau gamtos pabudimą…

•••

Tradicinė savaitgalio kronika: nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio išnaktų - 52 valandos. Atėmus keliolika valandų, skirtų miegui, pervažiavimui, lieka geros trys dešimtys. Trys dešimtys valandų laukimo, sėlinimo, tykojimo, stebėjimo. Žvėris matai ir fotografuoji gal valandą dvi. O likęs laikas? Likęs laikas - tai buvimas ir susiliejimas su gamta, apmąstymai apie žmones. Apie mūsų negailestingumą ir gobšumą. Apie tuos, kurie be jokios sąžinės graužaties, prisidengę tik besaikės naudos sau siekiu, pasirengę visą tą gamtos grožį ir darną sunaikinti ar pajungti sau. Nušauti gražuolį stirniną, nukirsti medį, numinti gėlę. Tiesiog galvoje netelpa, kaip besaikio gobšumo vedini antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje kai kurie bendrapiliečiai atvirai iškasė karo kirvį valstybiniams miškams ir saugomų teritorijų sistemai: valdo noras užgrobti ir užstatyti paskutines likusias neprivatizuotas paežeres bei paupius, miškas matomas tik ekonominės naudos (suprask - pinigų) pavidalu, išnaikinus augalus, gyvius, retųjų paukščių lizdus, kurie trukdo kirsti, kirsti, kirsti…

Taigi, įžanga padaryta. Šiame ir būsimuose žurnalo numeriuose spausdinamose nuotraukose galėsite išvysti nuostabų, sunkiai pamatomą, paslaptingą žinduolių pasaulį, bet kartu tokį patį kaip ir mūsų gyvenimas. Bus ir pamąstymų apie žmones, kurie neverti būti šalia…

•••

Medžioklė ar fotomedžioklė? Juk ir viena, ir kita daryti skatina tas pats plėšrūno instinktas, tas pats siekis pergudrauti, nugalėti žvėrį, abiem atvejais būtina išmanyti gyvūnų biologiją, elgseną (aišku, fotografuojant sąlygos nepalyginti sudėtingesnės - reikalingas geras apšvietimas, atstumas, sugebėjimas neišsiduoti, netrikdyti žvėries). Gal skirtumas tas, kad fotografuojančiųjų mūsų krašte yra kokios dvi trys dešimtys, o medžiojančiųjų turbūt tūkstantį kartų daugiau? Vis dėlto svarbiausias skirtumas, kad po sėkmingo fotošūvio žvėris gyvena toliau, o štai kiek yra medžiotojų, kurie išvydę prieš save žvėrį pakelia šautuvą, pasigėri ir… jį vėl nuleidžia? Ko gero, tik dvi trys dešimtys…

Nesirengiu šįkart diskutuoti apie medžiotojus „mėsininkus”, „trofėjininkus” ar „žudikus”. Šiandieninio „kieto bičo” įvaizdžiui jau nepakanka prabangaus automobilio, auksinės grandinės ant kaklo ir dailios merginos šalia. Reikia patenkinti ir savimylišką aistrą „aš kietas ir bet ką galiu nuversti nuo koto”. Žmogaus nužudymą laikome sunkiu nusikaltimu, o štai gyvūno - dažniausiai ne. O tai lengviausia daryti oficialiai, per legalią veiklą - medžioklę - žudant viską, kas juda.

Parašyti šias eilutes paskatino nesenas susitikimas prie vilkų aptvaro „Žvėrinčiuje”. Malonus, komunikabilus, paslaugus didmiesčio jaunuolis prisistatė kaip inteligentiškų tėvų, dargi medžiotojo sūnus. Tačiau šio tėvo gerai išauklėto jaunuolio supratimas apie gyvūniją elementarus: geras žvėris yra negyvas žvėris. Gyvūnai egzistuoja tik tam, kad būtų nušauti… Nepaduosiu niekad tokiam „tėvui” rankos… Manau, tokia pasaulėžiūra vadovaujasi nemažai medžiotojų. Pasigėrėkite nuotraukose šiais gyvūnais, kol jie dar gyvi…

•••

Kokia buvo didžiausia praėjusio šimtmečio afera Lietuvoje? Sovietų valdžios nusavintos žemės, miško, nekilnojamojo turto grąžinimas. Pats savaime šis aktas yra teisingas ir teisėtas, kada turtas grįžta jo savininkams, žemė tiems, kas ją žada dirbti. Tačiau Lietuva nebūtų Lietuva, jei didžiajai daliai visuomenės nesusivokiant apsukrieji, pinigingieji, susivieniję su žemėtvarkininkų luomu, nebūtų šio grąžinimo pavertę verslu. Žemės perkėlimai, išvadų pirkimai, gražiausių ir patraukliausių paupių ir paežerių tapimas privatizuojamais.

Atsitokėjome, kai nebeliko kur išsimaudyti, pasistatyti palapinę, kai visur mus pasitinka grėsmingas užrašas „PRIVATI VALDA”. Tačiau to negana: kažkas tik dabar susiprotėjo, kaip galima pralobti, kažkam tik dabar atsirado pinigų, o tretiesiems vis mažai ir mažai. Bet ką daryti, jei viskas jau išdalyta, išparduota?

Ne, dar liko valstybės valdomi miškai, saugomos teritorijos. Kaip nugalėti šį barjerą? Vienintelis kelias - sunaikint - miškus privatizuoti, saugomų teritorijų sistemą panaikinti. Prieš rinkimus ir po jų suinteresuotų asmenų, jų grupių spaudimas ir į žiniasklaidą pilama demagogija sustiprėja: gal nauja valdžia padės? Nenustebino ir prieš Europos Parlamento rinkimus suintensyvėjusi antimiškininkiška bei prieš saugomas teritorijas nukreipta kampanija. O čia dar sunkmetis, būtinybė peržiūrėti valstybės aparato darbą. Netikėtai į tiesos ieškotojų avangardą stojo gerb. Rūta Rutkelytė (kažkada, ankstesnės kadencijos Seime, jai simpatizavau, net Kęstučiui Glaveckui pavydėjau). Tačiau palaukite, kodėl netikėtai? Juk prisipirko sklypų regioniniuose parkuose, galbūt tikėjosi, jog vardas ir įtaka padės gerai uždirbti. Nepavyko. Kliūtis - regioninių parkų direkcijos. Ką gi, reikia sunaikint. O juk už kiekvieno tokio teisybės ieškotojo pavardės slypi interesai, daugybė interesų. Sklypai, sodybos, paežerės, miško valdos, mediena. Ir galimybė uždirbti pinigų, labai didelių pinigų. Ar atsilaikysime?

•••

Dedamės visagaliai, turintys teisę pakeisti viską pagal savo supratimą, naudoti viską, kas yra šioje Žemėje, pertvarkyti aplinką taip, kad mums būtų patogiau, iš visko „padaryti” pinigus ir gyventi jų valdžioje. Esą mums, Žmonėms, taip skirta. Tačiau kas atsitiktų, jei staiga Žemėje dingtų deguonis? Kiek minučių - tris ar keturias - visagalis Žmogus ištvertų? Vis dar gyvename, nes augalai gamina deguonį, nes planetos Žemės, gyvūnijos ir augalijos simbiozė amžina. Bėga amžiai, keičiasi rūšys, bet Gamta amžina. Esame tik nereikšminga akimirka, o dedamės kažkuo. Pamąstykime apie tai.

Nuotraukos:

Šernė pusryčiauja, gegužės 31-oji, 8 val. ryto, Karalgiris

Vienmetis tauriojo elnio patinėlis ir šiųmetis jauniklis, birželio 6-oji, 9 val. vakaro, Padauguvos miškas

Jaunas elnias keliauja maitintis, birželio 12-oji, 8 val. vakaro, Ėriškių miškas

Stirnino šypsena, birželio 3-ioji, 9.30 val. vakaro, Karalgiris

Laukinių stumbrų banda maitinasi, birželio 25-oji, 7 val. ryto, Ėriškių kaimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras