BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Iš paskos maistui „be E, su eko-“

Ekologinis sąmoningumas tarp Lietuvos miestiečių auga. Vis dėlto vartotojas, kuris naudojasi palankiomis rinkos sąlygomis, turi prisiimti ir dalį atsakomybės. Ar mums reikia, kad kas primintų, iš kur atsiranda maistas? Sakysite, mes ne vaikai ir ne suponėję Vakarų turčiai - puikiai dar prisimename, ką reiškia kabantys skilandžiai ir kopūstų raugimas namie. Kūčios ir Kalėdos daugeliui vis dar yra naminio maisto šventė, kai iš atminties ar knygų traukiami senoviniai receptai.

Gal dar sakysite, kad maisto atsiradimas - elementarus dalykas, valdomas, kaip ir visa kita, rinkos santykių. Žemės ūkio ir pramonės darbuotojai stengiasi pagaminti kuo pigiau ir kokybiškiau, perdirbėjai ir tiekėjai renkasi, o iš jų lentynų maistas ir patenka ant mūsų stalo. Tačiau tarptautinis tinklas „Terra Madre” (Motina Žemė) mano kitaip: miestiečiai galėtų išsilaikyti iš tvariuose, ekologiškuose ūkiuose auginamo maisto, bet tam jiems turi būti priminta, kaip maistas apskritai atsiranda ir kokia atsakomybės grandinė sieja gamintoją, skirstytojus ir vartotoją.

Gruodžio 10 d., penktadienį, šis tinklas ketina švęsti pasaulinei tarsi alternatyvią, nors veikiau ją papildančią Žemės dieną, per kurią įvairiuose miestuose bus rengiamos išvykos į ūkius, paskaitos ir diskusijos, kaip maisto gamybą padaryti tvaresnę ir naudingesnę tiek gamintojams, tiek vartotojams. Idėja, kad reikia miestiečiams priminti, kaip atsiranda maistas, yra įgijusi visokiausių ir kartais labai ekstremalių pavidalų. Galbūt radikaliausias Lietuvoje įvykęs to pavyzdys - menininko Evaldo Janso užmojis muziejuje paskersti ėriuką ir taip supurtyti tuos, kurie tarp mielo švelniavilnio gyvūnėlio ir kotleto savo lėkštėje neaptinka jokio ryšio. Kitas pavyzdys - el. paštu siuntinėjama detali „mišrainių pornografija” apie tai, kaip didžiuosiuose prekybos centruose antriniams produktams vartojamas netikęs, sveikatai žalingas maistas.

Tačiau, net ir nepaskatinti tarptautinių ar vietinių iniciatyvų, kaip matėme pastaraisiais metais, prakutę Lietuvos miestiečiai vis labiau domisi vietiniu maistu, ekologija ir maisto priedais. Vienas po kito dygsta ūkininkų turgeliai, sunkmečio sąlygomis, rodos, puikiausiai išsilaiko brangios ekologiškų produktų parduotuvės, steigiami restoranai. Tik ar vartoti sveiką maistą - tas pats lygmuo, kaip domėtis, iš kur jis atsiranda?

Atrodo, kad naujas polinkis į ekologiją, kurį vieni vadina mada, kiti - augančiu sąmoningumu, vis dar paremtas vartojimo logika. Kai tik užsinorime šviežio ekologiško maisto, jo tikimės rasti parduotuvių lentynose. Parduotuvės skuba šį norą patenkinti: ekologiškų gaminių atsirado ir didžiuosiuose prekybos centruose, jų įvairovė - nuo miltų iki kremų rankoms. Specializuotos „sveikų” produktų parduotuvės siūlo ir retesnių gėrybių. Tačiau nereikia būti itin pastabiam, kad pradėtum stebėtis - kodėl beveik visi apdoroti, ilgo vartojimo laiko produktai iš užsienio? Argi Lietuva, besididžiuojanti savo palyginti neužteršta gamta ir potencialu orientuotis į ekologinę gamybą, kaip rašo ateities vizijų kūrėjai, turi įsivežti ekologiškus makaronus?

Tiesa tokia, kad gamyba vietoje ir smulkiuose ūkiuose sunkiai suderinama su ekologijos reikalavimais. Lietuvoje, kurioje vegetacija trumpa, daug nepaimprovizuosi. Bet ką gaminantis ir rinkoje parduodantis asmuo nori kiek galima sumažinti riziką, kad investicijos ne tik neduos pelno, bet ir nepadengs sąnaudų. Rizika mažinama keliais būdais: diversifikuojant gamybą (pvz., auginant ir kviečius, ir burokus), stambinant ūkio vienetus arba… bandant apeiti ekologinės gamybos reikalavimus. Jeigu chemikalais nepurkštą derlių sunaikins vabzdžiai, vartotojas, atėjęs į mėgstamą parduotuvę ir neradęs savo mėgstamos prekės, nesumokės ūkininkui už pastangas. Paprasčiausiai nusipirks prekę iš kito ūkio, o nesant tokio, rinksis neekologišką. Vartotojui ekologiškos prekės suvartojimas nėra išlikimo klausimas, o ūkininkui jos pardavimas yra.

Pirmieji du rizikos mažinimo būdai neigiamai atsiliepia konkurencijai. Mažas diversifikuotas ūkis gamina brangiai, todėl daugiausiai galimybių išlikti ekologiškų produktų rinkoje - stambiems gamintojams. Kita vertus, tokios sąlygos įvairaus kalibro gamintojus skatina gudrauti: turbūt daugeliui teko girdėti apie pieno produktus „be E”, kurių pakuotės iš vidaus patepamos antibiotikais arba apšvitintus mėsos ar jogurto gaminius. Kol bijoma žiniasklaidos išpopuliarintų baubų (pvz., kodo „E”, nors cheminio konservanto, dėl kurio mūsų stalą gali pasiekti įvairesni, bet ilgai neišsilaikantys ar iš toli vežtini produktai, žala nepalyginama su spalviklio ar skonio stipriklio, ypač kai prie pastarųjų dar ir priprantama), gamintojai turi galimybę vartotojų dėmesį kreipti visai ne ten, kur reikia. Ūkininkų turgeliai, gimę iš tendencijos ieškoti vietinio, sveiko ir ekologiško maisto, dažnai ekologija nė nekvepia. Tol, kol domėjimasis, ką valgome, reikš tiktai kiek pasikeitusią vartojimo struktūrą, teks savo produktus pirkti arba iš stambių, rizikos nebijančių tiekėjų, arba remti vietinius gamintojus, bet nuleisti savo ekologinius standartus.

Įvairios vietinės ir tarptautinės iniciatyvos bei tinklai primena, kad tam, jog užsitikrintume sveiką ir aplinkai nekenksmingą maistą, teks pakeisti mainų modelį. Tam prisiminti savanoriški kooperatyvai, vienijantys smulkius gamintojus ir paskirstantys riziką, kad ir smulkieji galėtų specializuotis, išbandyti naujas maistines kultūras ar auginimo būdus. Taip pat gali tekti vartotojui prisiimti dalį atsakomybės už tai, kad smulkus ekologiškas gamintojas neišnyktų iš rinkos, net jei kurį laiką derlių išsaugoti nesiseka. Ar galime dėl to paaukoti truputį savo patogumo? Šiam klausimui nebūtina laukti penktadienio.

Daiva Repečkaitė

Šaltinis: atgimimas.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras