BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hidroenergetika Lietuvoje - už ir prieš II

Sunkiai tarpusavyje suderinami hidroenergetikos plėtrą tiesiogiai ir netiesiogiai reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai dažnai tampa tuščių „saugoti nereikia užtvenkti” tipo interpretacijų įkaitais, kuriais naudojasi tiek hidroenergetikos plėtros Lietuvoje šalininkai, tiek ir jos priešininkai.

„Saugoti, nereikia užtvenkti”, - sako priešininkai ir „grasina” Bendrosios vandens politikos direktyvos tikslais siekti geros paviršinio ir požeminio vandens ir nuo jų priklausomų sausumos ekosistemų būklės užtikrinimo. Tuo tarpu hidroenergetikos plėtros šalininkai primena, jog Atsinaujinančios energijos išteklių direktyva įpareigoja nuolat didinti šalies energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių dalį bendrame energetiniame balanse gamybą. Tai, kad taikaus kompromiso tarp hidroenergetikų ir aplinkosaugininkų surasti nepavyksta, pirmiausia reiškia du dalykus. Pirma, viešo Lietuvos diskurso arenoje nesunkiai atpažįstamos upių užkariautojų ir saugotojų iniciatyvos naudoja iš esmės tos pačios kilmės retoriką, nepaisant to, kad žalos ir naudos santykis čia įgyja priešingas reikšmes, priklausomai nuo to, kas įtikinėja ir nepriklausomai nuo to, kad tai darant daugiausiai žaidžiama tomis pačiomis ekologijos temomis. Antra, susikalbėti taip pat trukdo skirtingas hidroenergetikų ir aplinkosaugininkų požiūris į gamtą.

Nors hidroenergetikos plėtros Lietuvoje šalininkai ir jos priešininkai vadovaujasi skirtingais ES teisės aktais ir todėl neišvengiamai kyla nesusipratimų dėl skirtingo šių teisės aktų nuostatų interpretavimo, įdomu yra tai, kad minėtų tarptautinių susitarimų tikslas bet kuriuo atveju išlieka ta pati aplinkos apsauga. Pavyzdžiui, Bendrąja vandens politikos direktyva siekiama išsaugoti vandens ekosistemas, o Atsinaujinančių energijos išteklių direktyva - mažinti teršalų emisijas į atmosferą. Dėl to tampa aišku, kad nesutarimų bei nesantaikos priežasčių tarp aplinkosaugininkų ir hidroenergetikų, svarstant šaliai kaip niekad svarbius energetinės nepriklausomybės klausimus, reikia ieškoti ne teisės aktuose, o nesutampančiame požiūryje į gamtą. Ne veltui hidroenergetikos specialistai čia vadinami upių užkariautojais, o aplinkosaugos - upių saugotojais. Vieni, įgyvendindami energetikos planus, deda visas įmanomas pastangas, kad būtų išnaudotas šalies upių „turimas” hidroenergijos potencialas, kuris iš esmės priklauso tik nuo hidroelektrinių skaičiaus ir galios, kiti - įgyvendindami upių baseinų valdymo planus, siekia geros vandens ir nuo jo kokybės priklausančių sausumos ekosistemų būklės užtikrinimo.

Tampa aišku, jog hidroenergetikos plėtros Lietuvoje šalininkams ekologija arba rūpi mažiausiai, arba nėra tokia reikšminga kaip bandoma parodyti. Net jei ir bandoma hidroenergetikos plėtrą pristatyti kaip vieną pagrindinių priemonių, galinčių „sutaikyti žmogų su gamta”, statistinis arba kiekybinis polėkis, priešingai, išryškina atitolimą nuo juos. Poleminiai specialistų kontrargumentai tokį įspūdį tik dar labiau sustiprina; į aplinkosaugininkų mestus kaltinimus dėl noro savo nuožiūra pertvarkyti gamtą Lietuvos žemės ūkio universiteto hidrotechnikos katedros mokslinis kolektyvas atsako, kad tokių planų jie neturi, nes „tam niekada nėra nei finansinių, nei materialinių išteklių”. O jei jų būtų, kas tuomet? Užtvenktume visas be išimties upes?

Visai kitas klausimas, ar abiem pusėms pavyksta vienodai aiškiai artikuliuoti ekologinį hidroenergetikos plėtros aspektą? Dažniausiai šiuo klausimu apsiribojama, pateikiant mokslinių tyrimų išvadas arba apie neigiamą hidroenergetikos poveikį aplinkai, t.y. negrįžtamą buveinių sunaikinimą užliejamose teritorijose, vertingos vandens floros ir faunos nykimą, ekologinių barjerų sukūrimą ir kt., arba apie teigiamą, t.y. mažą atmosferos taršą kenksmingomis medžiagomis (sieros dioksidu, azoto junginiais, kietosiomis dalelėmis, šiltnamio reiškinį sukeliančiomis dujomis). Pastarąjį argumentą upių užkariautojai ypač dažnai naudoja hidroenergetiką lygindami ne tik su kitais elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių gavybos būdais, bet ir su energijos gavybos būdais iš neatsinaujinančių šaltinių, pavyzdžiui, organinio kuro deginimu. Tokie palyginimai dažnai būna tendencingi ir neobjektyvūs.

Tiesą sakant, kyla abejonių ir dėl taip hidroenergetikų akcentuojamos užtvankų naudos visuomenei. Ar ji nėra perdėta? Net nekreipiant dėmesio į atsirasiančių papildomų verslų galimybę, pastačius užtvankas, tikrąją naudą viešajam interesui vis tiek sunku įžiūrėti. Kaip viena iš tokių galbūt galėtų būti potvynių prevencija, kurią, kaip rodo Kauno miesto pavyzdys, verta svarstyti. Išlikusių istorinių šaltinių apie mūšius su upių potvyniais nėra daug, tačiau yra žinoma, kad nuo XII a. pirmos pusės iki XIX a. pabaigos, tokių buvo bent arti penkiasdešimties, o ypač įsimintini - vykę Nemuno ir Neries santakoje. Didžiausias žinomas potvynis Kaune kilo 1946 metais, kai per žiemos ledonešį Nemune ir Neryje susidarė kelis metrus siekiančios ledų sangrūdos. Staigiai atšilus orams, tirpsmo vandens lygis ties Kaunu patvenktose Neries ir Nemuno upėse kovo 25 dieną pasiekė neregėtą aukštį - beveik septynis su puse metro virš posto nulio. Per šį potvynį buvo nuplauta 10 vienaukščių namų, apgadinta daug Kauno senamiesčio pastatų, žuvo žmonių. Pastačius Kauno hidroelektrinę tokių potvynių mieste, tikimybė sumažėjo iki minimumo ir praktiškai lygi nuliui.

Paradoksalu, jog žinant tai, kad neigiamas hidroenergetikos poveikis aplinkai pasireiškia upės vientisumo pažeidimu, gamtinio vandens lygio pakėlimu bei jų svyravimais, lygumų kraštams būdingu didelių užliejamų plotų tiesioginiu augalijos ir kitų gamtos išteklių sunaikinimu, buveinių sunaikinimu ir ekologinių barjerų (migruojančioms žuvims) sudarymu, to nepakanka, norint atsisakyti bandymų kurti nepalankių mūsų šalies gamtai hidroenergetinių utopijų. Viena vertus, tai galima paaiškinti būtinybe didinti energetinę šalies nepriklausomybę ir nuolat augančiomis importuojamų žaliavų kainomis, tačiau, kita vertus - keliamas klausimas, ar būsima tokių plėtros planų nauda būtų tikrai didesnė už padarytą žalą ir ar nėra kitų, mažiau aplinkai žalingų elektros energijos gavybos alternatyvų, galinčių konkuruoti su hidroenergetika?

Andrius Niaura

Savas.lt informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras