BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hidroenergetika Lietuvoje – už ir prieš I

Hidroenergetinių projektų vystymo gairės Lietuvoje yra lydimos aršių diskusijų tarp hidroenergetikos šalininkų ir priešininkų, o šių diskusijų aidą viešojoje erdvėje rezonuoja kolizija tarp ES teisės aktų. Atmosfera kaista ne tik dėl būtinybės didinti energetinę šalies nepriklausomybę, bet ir dėl nuolat augančių importuojamų žaliavų kainos. Panašu, jog įtampa jau pasiekė maksimumą ir atėjo metas padėti tašką šioje istorijoje, kuri prasidėjo dar 1951 metais. Tuomet Maskvoje buvo parengtas grandiozinis Lietuvos upių „pertvarkymo” planas, ir nors vėliau jo buvo atsisakyta, pati idėja išliko ir atgavus nepriklausomybę. Viltims, išnaudoti visą turimą Lietuvos upių techninį ir ekonominį potencialą, užgesti neleido verslininkų remiama hidroenergetikų draugija, vėliau persikvalifikavusi į asociaciją. Tiesa, privačių iniciatyvų įpūstos ugnies į minėtos asociacijos nuolat kurstomas žarijas norint plėtoti didžiąją hidroenergetiką neužteko, tačiau mažoji - atsigavo: nuo 1990 iki 1999 m. instaliuota galia mažose hidroelektrinėse Lietuvoje padvigubėjo, o nuo 2001 iki 2005 m. - patrigubėjo.

nuotrauka_Kstuio_VanagoSąlyginai Nemuną ir Nerį priskirdami prie didžiosios hidroenergetikos šaltinių, o visas kitas Lietuvos upes prie mažosios, gautume realų šalies hidroenergijos išteklių paveikslą. Tačiau naudoti pastarąjį paveikslą planuojant hidroenergetikos plėtrą šalyje yra mažų mažiausia neatsakinga, nes jis reikšmingai skiriasi nuo tikrovės. Visų pirma, techninės galimybės panaudoti visą turimą teorinį upių energetinį potencialą yra ribotos; paprastai yra teigiama, kad techniniai didelių upių energetiniai ištekliai sudaro apie 70 proc. jų teorinio potencialo, o mažėjant upėms ši dalis mažėja dar labiau. Antra, išnaudoti visą techninį upių potencialą taip pat nėra tikslinga nei ekonomine, nei aplinkosaugine prasme. Vadinasi, teorinis hidroenergijos išteklių paveikslas niekada neatitinka tikrovės ir priklauso nuo konkrečios šalies techninių / energetinių galimybių bei ekonominių / aplinkosauginių sąlygų. Mūsų šalyje daugiausia nesusipratimų ir ginčų kelia būtent aplinkosauginės hidroenergetikos plėtros kliūtys, ir tai nėra taip jau netikėta žinant, jog Lietuvoje aplinkosauginiai reikalavimai jai yra patys griežčiausi tarp visų ES šalių.

Upių užkariautojai prieš upių gelbėtojus

Hidroenergetikos plėtros šalininkų nuomone, Lietuvoje įteisintas „juodas/baltas” požiūris (reiškiantis, jog hidroelektrinių statyba yra draudžiama ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse ar jų atkarpose) nėra teisingas ir norėtų, kad upėms būtų taikomi mažiausiai trys išankstinio hidroelektrinių planavimo lygiai. Tokių būdu upės ar jų atkarpos būtų suskirstytos į palankias hidroelektrinių statybai, mažiau palankias ir nepalankias. Paprasčiau tariant, tai reiškia, jog vietoje griežto draudimo tvenkti upes, siūloma įteisinti atrankaus leidimo sistemą, kuri nesudarytų kliūčių hidroelektrinių statyboms visais atvejais, kuomet įrodoma, jog būsimas poveikis aplinkai jas pastačius nebus didelis. Taigi hidroenergetikų asociacijos teigimu, „tik atliekant poveikio aplinkai vertinimo procedūras, būtų galima surinkti objektyvią informaciją apie esamą upių būklę ir būsimą poveikį fizinei, gamtinei, socialinei ir kultūrinei aplinkai jas užtvenkus. Šiuo pagrindu būtų įgyvendinamas subalansuoto vandens išteklių naudojimo reikalavimas skatinti daugiatikslį jų panaudojimą ir užtikrinamas visų interesų grupių dalyvavimas jų valdyme”. Tiesa, būtina pastebėti, kad nepaisant to, jog toks siūlymas iš pirmo žvilgsnio atrodo racionalus, lieka neaišku ar nebus bandoma neteisėtai manipuliuoti lanksčia jo forma iš savanaudiškų paskatų? Kaip tam būtų užkertamas kelias? Be to, gali kilti klausimas, kurios upės ar jų atkarpos hidroenergetikai vystyti yra „nepalankios”, o kurios „mažiau palankios”? Žemės ūkio universiteto Vandentvarkos katedros vedėjo ir hidroenergetikų asociacijos pirmininko dr. Petro Punio nuomonė šiuo klausimu verta ypatingo dėmesio. Profesoriaus įsivaizdavimu nepalankios vietovės užtvankų statybai turėtų būti ichtiologiniai, hidrografiniai ir kiti draustiniai, bei lašišinių žuvų ir kitų retų žuvų rūšių nerštavietės, o mažiau nepalankios vietovės - nacionaliniai bei regioniniai parkai, kraštovaizdžio draustiniai ir NATURA 2000 saugomos teritorijos. Visa tai reiškia tik tai, jog neatsirastu jokių teisinių kliūčių statyti hidroelektrines bet kurioje iš minėtų saugomų teritorijų, jei poveikio aplinkai procedūrų išvados būtų palankios ne gamtai ir visuomenės interesui, o planuojamų hidroelektrinių statytojams, kurie šias procedūras ne tik užsako bet ir už jas sumoka. Pilietinės iniciatyvos „Mėlynasis vingis” nariai, kovojantys priešingoje barikadų pusėje, tokius bandymus demaskuoja. Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Romualdas Juknys ir Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis, „Lietuvoje dar nebuvo nė vieno atvejo, kad, atlikus poveikio aplinkai vertinimo procedūras, būtų buvusi padaryta išvada, jog užtvankos numatytoje vietoje statyti negalima, nes ji darys esminį neigiamą poveikį aplinkai.” Iškalbingas faktas, dar kartą patvirtinantis taisyklę, jog muziką, pagal kurią reikės šokti visiems be išimties, užsako tie, kurie turi pakankamai pinigų. Deja, nieko naujo.

Tuo tarpu pasaulinis laukinės gamtos fondas (WWF), atsižvelgęs į poveikį aplinkai ir kylančią riziką, socialinį priimtinumą ir savikainą, didžiąją hidroenergetiką apskritai vertina nepalankiai lyginant su kitais energijos gavybos būdais ir kaip geriausią išeitį siūlo didinti jau esančių (tiek didelių, tiek mažų) hidroelektrinių galią. Vadovaujantis šio fondo atlikta visų elektros energijos gavybos rūšių poveikio analize, geriausias kompromisas tarp aplinkos, visuomenės ir ekonomikos būtų pasiektas ne statant naujas dideles hidroelektrines, o modernizuojant jau esančias taip, kad jos taptų efektyvesnės.

Lygumų sąlygomis, kai, pasibaigus pavasariniam potvyniui, mažųjų upių nuotėkis yra itin menkas, dauguma turbinų pratekančio vandens režimu efektyviai dirbti jau nebegali. Tuomet tenka naudoti gamtos atžvilgiu nepalankius šių turbinų eksploatavimo būdus, kai iki trijų ketvirtadalių paros vandenį tenka kaupti tvenkiniuose ir upės vaga žemiau užtvankos tiesiog lieka beveik sausa. Tačiau naudojant modernesnes hidroturbinas, kurių darbui pakanka mažesnio vandens slėgio, daugumos šiuo metu Lietuvoje veikiančių mažųjų hidroelektrinių efektyvumą būtų galima padidinti daugiau nei pusantro karto, kartu sumažinant ir neigiamą poveikį upių ekosistemoms. Neatsitiktinai parengtuose upių baseinų valdymo planuose hidroturbinų modernizavimas numatytas kaip viena aktualiausių priemonių hidroenergetikos efektyvumui padidinti.

Tačiau hidroenergetikai turi ir kitų argumentų. Jau minėtas prof. dr. Petras Punys teigia, jog „pakinkyti upes trukdoma iš godumo”, o geriausiai tai daryti, pasak profesoriaus, pavyksta „vienai, labai suinteresuotai ir įtakingai grupei”, nuo kurios sklinda nemalonus rusiškų naftos bei dujų kvapas. Tokie, p. Punio ir jam pritariančių, vieši pasisakymai neturėtų stebinti nei tuo, kad ši (ir taip lengvai nuspėjama) grupė siekia sužlugdyti nepageidaujamą konkurenciją, nei tuo, kad jai tai pavyksta. Nešvarūs interesai čia juk veikia švariomis politikų rankomis ir tik labai subtilios uoslės asmenys gali atskirti kas yra kas. Tiesa, dar prieš šiuos viešus pasisakymus, analizuodami 2004 metais Seime priimtas Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pataisas (kurios iš esmės galutinai palaidojo hidroenergetikos plėtrą Lietuvoje) ir įvardindami šias pataisas iniciavusius ir palaikiusius Seimo narius, prof. dr. Juozas Burneikis (Lietuvos energetikos Institutas), doc. Bronislovas Ruplys (LŽŪU Hidrotechnikos katedra) ir prof. dr. Petras Punys „sirgo sloga”. Įžvelgę kai kurių Seimo narių kompetencijos trūkumus sprendžiant valstybei svarbius klausimus, didžiausią dėmesį jie skyrė politikų nenorui ar nesugebėjimui atsižvelgti į specialistų (t.y. hidroenergetikų) nuomonę.

Keisti atrodo ir tie argumentai, kuriais siekiama įtikinti visuomenę, jog visos atsinaujinančių energijos šaltinių rūšys turi vienodas teises ir turi būti vienodai plėtojamos. Teises gal ir turi, bet joms realizuoti dar reikia ir tinkamų gamtinių sąlygų. Todėl žvelgiant į kitų šalių patirtį nesunku suprasti, kodėl Norvegijoje tarp atsinaujinančių energijos šaltinių vyrauja hidroenergetika, o Danijoje - dominuoja vėjo jėgainių tiekiama energija. Jei pirmuoju atveju gamtinės sąlygos labiau palankios hidroenergetikai vystyti (labai kalnuotas reljefas, daug sraunių upių), tai antruoju - vėjo energetikai (lygus, ežeringas reljefas, sąlyginai pastovūs vėjai). Taigi darnaus vystymosi požiūriu, kiekviena atsinaujinančių energijos šaltinių rūšis turėtų būti plėtojama remiantis ekologinio efektyvumo didinimo principu, atsižvelgus į konkrečios šalies ekonominius ir energetinius poreikius bei aplinkosauginius reikalavimus.

Andrius Niaura

Savas.lt informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras