BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Toks rudens ženklas: silpna pirmoji šalna

Rugpjūčio 26-oji

Ši naktis jau buvo šalta. Todėl rytą baltuoja rūkas. Diena rami, be vėjo. Prie Nemuno, netoli Velnio tilto rėvos, dar žydi upinės žilės, skėtiniai bėžiai ir paprastosios vilkakojės. Ir labai kvepia vandeninės mėtos. Kitame upės krante, Miežionių kaime, kleketuoja žaliosios meletos. Virš Nemuno pralekia triukšmingi didžiųjų ančių pulkai.

Lekia antys ir pasroviui, ir prieš srovę, taigi čia dar ne migracija, o tik vietiniai pasiskraidymai. Tiktai keista, kad prieš srovę, taigi į Rytus, kartu su antimis nulėkė ir vienas juodas kormoranas. Šitas tai jau tikrai turėtų migruoti į Pietvakarius.

Pirmoji šalna. Brolių Černiauskų nuotr.

Pirmoji šalna. Brolių Černiauskų nuotr.

Atvažiavome į Žemąją Panemunę pasižiūrėti paukščių migracijos. Nemunas čia teka į Vakarus, o rudenį didelės upės slėnis paukščiams yra geras orientyras. Bet migracijos nėra. Tiktai Kudrėnuose matėme ant elektros laidų tupinčius varnėnus. Tie šnekučiai jau lekia į Pietus, bet vis dar sustoja ir pašvilpauja atsisveikindami…

Sunku eiti šaltiniuota Nemuno pakrante. Nendriniai dryžučiai sužėlę lyg džiunglėse, kojas pančioja gervuogės ir dygliavaisiai virkšteniai. Gediminas mėto į srovę raudoną sukriukę, kurią turėtų griebti šapalas, ešerys ar salatis. Aš nebesvaidau sunkios lydekinės vartiklės. Upės vanduo gerokai paskaidrėjęs, o popiečio saulė gana šviesi. Slepiasi dabar lydekos. Žinoma, jei pratrauktum blizgę kokiai alkanai slapukei pro pat nasrus, gal jai ir neišlaikytų nervai. Ir žinau, ką dabar pasakytų mano žūklės mokytojas Jonas Jaselskis: netinginiauk, blizgė visą laiką turi būt vandeny, jeigu negriebia geros blizgės - mesk blogą. Toks buvo kadaise jaunystės maksimalizmas, ir mes tikrai netinginiavom. Bet aš ir dabar netinginiauju, aš žiūriu ir klausausi. Matau, kaip virš vandens palinkusio uosialapio klevo gelsta apynio spurgos, kaip sūkuriuoja vanduo šalia didžiulio akmens, girdžiu, kaip čia pat, vilkakojės baltuose žiedynuose dūzgia bitė. Staiga regiu, kaip įsitempia ir sublizga saulėje Gedimino spiningo valas, kaip taškosi į krantą traukiama žuvis. Salatis! Iš tolo jis baltas baltas. Bet atrodo, kad per mažas. Gediminas rodo man laimikį, paskui pasilenkia prie vandens ir paleidžia salatį. Tegu auga. Nedidelių salačių, kuriuos dzūkai vadina šelviais, Nemune dabar daugėja. Tikriausiai todėl, kad ir vanduo daug skaidresnis nei prieš dešimtį metų.

Rugpjūčio 30-oji

Baravykas Žaliamiškyje. Brolių Černiauskų nuotr.

Baravykas Žaliamiškyje. Brolių Černiauskų nuotr.

Žaliamiškyje atsirado baravykų. Auga ir raudonikiai, ir meškutės, ir rudkepuriai. Bet tiktai Žaliamišky, ir tiktai ten, kur miškas labiau primena girią, o ne šilą. Skaistšilyje, kur pušis auga kartu su beržais, tik viena kita pūkuotė atsiranda, o raudonikių čia dar visai nėra. Tas grybų bangas kiekvienas ruduo vis kitaip pažadina, būna, kad iš toliau ateinantys abejotini gandai gerokai iškraipo tikras žinias. Kasmet reikia pačiam įsitikinti, kas tiesa, o kas - pramanas.

Bet kartu su grybaute atslenka ir bulviakasis. Šitas rudeniškas sujudimas dabar labiau nuo talkininkų priklauso, ne nuo oro. Bulviakasis šį rudenį man primena keistą, bet tikriausiai teisingą subartoniškio Zigmo Kindario pasakojimą: „Aš da vaikelis buvau, tai ateidavo talkon iš Gelovinės Ciunio mama, jai buvo devyniasdešimt metų, ale kaip dirbo, jai nė kaplio nereikia, nieko, tik žarsto žemes rankom, susikuprojus tokia, yra laikraštis su jos nuotrauka, ji išgyveno šimtą keturis metus, o jau sūnus jos buvo labai aukštas, ir jis Gelovinės ežeran statė venterius, tai basas, pavasarį da ledai visur, jis basas. Ir visų gyvenimų - basas… Jie iš Perlojos buvo atsikėlę, jų giminė Perlojon.” Prie tokių visiems žinomų kaimų - Subartonys, Gelovinė, Perloja - čia tinka prisiminti ir Rūsingę. Aplink Rūsingę dabar laukai ir pievos, o kadaise čia niūksojo gūdi giria. Ir stovėjo Vytauto pilaitė, sumūryta iš nepaprastai didelių akmenų. Tikrai tai buvusi pilis, nes langai labai siauri, lyg šaudymo angos… Šitaip prieš septynerius metus mums kalbėjo Vitas Janulevičius, gimęs 1928 metais, ir visą laiką gyvenęs Rūsingėje. Jeigu tikėti ta poringe, tai tuos dideliausius akmenis Rūsingėje, matyt, ritino tokie pat stiprūs žmonės, kaip Ciūniai iš Gelovinės. Rudenį dažnai šitaip susitinka legenda su tikrove.

Rugsėjo 1-oji

Stasės Bogušienės sodyba Puvočių kaime. Brolių Černiauskų nuotr.

Stasės Bogušienės sodyba Puvočių kaime. Brolių Černiauskų nuotr.

Vis dar žydi jurginai. Bet beveik kiekviename gėlių darželyje ryškiai raudonuoja ir pelargonijos. Tai, žinoma, gana keista, nes ši gėlė yra kambarinė. Kai prieš dešimtį metų pamatydavau vasarą vieną kitą pelargoniją, žydinčią kieme, galvodavau, kad čia yra atsitiktinis reiškinys: neliko kambary vietos, tai išnešė kieman. Gi dabar jau galima drąsiai teigti, kad pelargonijų auginimas darželiuose yra ryški tendencija. Taip daugiametis kambarinis augalas tampa vienamete ryškiai žydinčia darželio gėle.

(Vienamete todėl, kad peržiemoti lauke negali. Tai tikrai yra gėlininkystės naujovė, jokiose gėlių auginimo knygose šito nerasi.) Gal šitaip atsitinka todėl, kad prapuolė raudonai žydinčios balzaminkos (balzamininės sprigės) ir goštaukos (goštautinės gaisrenos)… Visą vasarą ir ankstyvą rudenį raudonuoja pelargonijos, o jų tiek daug gėlininkės prisiaugina iš žalių auginių. Štai ką sako Bronė Gaidienė iš Žeimių kaimo: „Rudenį prisilaužau atžalukių ir peržiem jos prigyja, pernai nat saptynis vazoniukus pridaiginau, nu ir pavasarį susodzinu kieme ir - žydzi”.

Žydi vienametės pelargonijos Žiemiuose, Merkinėje, Subartonyse, Liškiavoje, Švendubrėje. Kiekviename kaime pelargonijas dabar galima pamatyti ir kambary, ir kieme. Miegamajame pelargonija, ypač kvepiančioji, kurią dažniausiai vadiname jeronimu, gaivina orą, o kai kam ir užmigti padeda. „Kai pakvėpini prieš naktį jeronimą, geriau miegti”, - sako Stasė Bogušienė iš Puvočių kaimo.

O Vanda Krisienė iš Barzdžiūnų įsitikinusi, kad jeronimas gydo visas kvėpavimo ligas. Augink pelargonijas ir senatvėje nežinosi, kas yra dusulys. Tai, beje, patvirtina ir vaistinių augalų knygos. Ypatingi yra kvepiančiųjų pelargonijų eteriniai aliejai, švelnūs, visai ne tokie, kaip mėtų ar ajerų. Bet rusų grožinėje literatūroje yra ir kitoks raudonai žydinčios kambarinės pelargonijos apibūdinimas: prie lango šviečiančios pelargonijos išduoda, kad čia gyvena sotūs miesčionys. Maža to - šita raudona gėlė yra lyg išsipuošusi, vis namie sėdinti, nieko nedirbanti ir kažko nesulaukianti mergelė. Šitaip šaipėsi demokratiškai nusiteikę rašytojai devynioliktajame amžiuje. Dabar pelargonijomis nieko jau nenustebinsi, miesčioniškumą dabar gal išduoda kambarinės palmės ar orchidėjos.

Šiandien prie Vaikšnoro Ravo pradėjo šaudyti sprigės. Vos prisilietus dalgiu prie išstypusio paprastosios sprigės stiebo, įsijungia sėklų dėžutės mechanizmas, ir sėklos šauna į veidą, skamba nukrisdamos ant dalgio ašmenų. Taip sprigės ir dauginasi, tokia jų strategija - kuo toliau išbarstyti subrendusias sėklas. Prinoko jau ir putinai, iš tolo raudonuoja didelės kekės. Raudonuoja ir barbarisų uogelės, ir gudobelių obuoliukai. Riešutų šį rudenį labai mažai, bet obuolių ir kriaušių derlius didžiulis. Pūvančios kriaušės krinta žemėn ir vilioja vapsvas bei širšuonus. Jau mėlynuoja kadagio uogos, šiemet jų daug. Labai daug ir ąžuolo gilių, kėkštai vis pykstasi slapstydami giles vieni nuo kitų. Vakare, vos tik pradeda temti, šmėkščioja ore tamsūs šikšnosparnių siluetai. Čia jau tikriausiai ne mūsų krašto šikšnosparniai, o migrantai.

Rugsėjo 7-oji

Pirmoji šalna. Silpna šalna, tik žolė sustingusi ir apšerkšnijusi, o aguročių lapai dar nepajuodę. Rytą priemenėje vabalų tinkleliu pagavau žaliąją pečialindą, kuri beviltiškai plazdėjo prie langelio. Gerai, kad katinas Juodulis tuo metu buvo išėjęs peliauti. O kai išnešiau paukštelį kieman ir atgniaužiau delną - tupi ir spokso, nesupranta, kad jau laisvas. Vis dėlto - stresas. Toks mažas, už žvirblį gerokai mažesnis paukštelis, toks gražiai žalsvas, tupi ant delno, ir atrodo jaučiu, kaip dunksi jo širdis. Bet pailsėjusi pečialinda nuskrido gerai. Po penkių minučių, žiūriu, dvi žaliosios pečialindos vikriai nardo tarp triskiaučių lanksvų ir kažką snapeliais renka nuo žemės. Truputį keista, visos pečialindos tokiu metu jau turėtų būti Afrikoje. Taip rašoma ornitologų knygose.

Rugsėjo 14-oji

Subartonių kaimo muzikantai Algirdas Gaidukevičius ir Zigmas Kindaris stovi prie Zigmo sumeistrautų vartų į savo sodybą. Brolių Černiauskų nuotr.

Subartonių kaimo muzikantai Algirdas Gaidukevičius ir Zigmas Kindaris stovi prie Zigmo sumeistrautų vartų į savo sodybą. Brolių Černiauskų nuotr.

Dabar visi kalba apie Dalai Lamą. Filosofai ta proga prisimena ir Artūrą Šopenhauerį. Atrodo, kad jų propaguojama atjauta ir altruizmas tikrai gali išgelbėti ir vieną konkretų žmogų, ir visą pasaulį. Bet argi neturime savų išminčių?

Atsiverskime Vydūno knygas ir surasime tą patį. Bėda ta, kad Vydūno raštų stilius yra sunkus. Ir ne vien dvidešimtojo amžiaus pradžios rašymo maniera čia kalta. Vydūno mokslas yra sintetinė teorija, mažai iliustruota tikro gyvenimo pavyzdžiais ir eksperimentais. Štai kodėl Vydūnas turėjo labai mažai pasekėjų.

Arturas Lidjardas parašė knygą apie bėgiojimą ristele, pats kasdien tą bėgiojimą demonstruodamas. Ir tuoj visi pradėjo bėgioti paskui jį. Polis Bregas parašė gražų veikalą apie badavimo stebuklą, pats visą gyvenimą reguliariai badaudamas. Ir visi, kas perskaitė „Badavimo stebuklą”, patikėjo, kad čia yra ne bliauzgalas.

O kiek žmonių Lietuvoje gali pasigirti, kad perskaitė visus Vydūno traktatus? O tie, kurie perskaitė, ar visi susižavėjo Vydūno asketizmu? Asketizmas visose gyvenimo srityse - štai kas yra svarbiausia Vydūno traktatuose. Baugu įžeisti Vacį Bagdonavičių ir kitus Vydūno literatūrinio palikimo tyrinėtojus, kurie propaguodami šio iškilaus filosofo mokslą, yra nuoširdūs, bet kai surandame Vydūno citatą kokioje Sveikos gyvensenos klubo ataskaitoje, aiškiai pamatome, kas yra „sausa teorijos šaka”, o kas - spalvingas šiandieninis gyvenimas. Taip kol kas yra, ir nieko staigiai čia nepakeisime… Bet matant tas naujas bėdas, užgriūnančias pasaulį, nereikia galvoti, kad visokios rūšies savanorystė, atjauta ir altruizmas yra vieninteliai priešnuodžiai. Yra ir kitokių patikimų vaistų, tiesiog pamąstykime, ką galime padaryti, prisiminę savo tėvų ir senelių patirtį.

Pirmiausia - pasistenkime būti kuklesni, ir neužkraukime savo asmeninių bėdų kitiems. Jeigu tiktai galime, pasistenkime viską pasidaryti patys. Būk, žmogeli, kuklus, taupus, blaivus ir darbštus. Ir taip - šešias darbo dienas savaitėje. O sekmadienį neburzgink tepaluoto traktoriaus kaimo gatve, nedemonstruok savo laicizmo ir galybės. Jeigu labai reikia - dirbk pasislėpęs… Atjauta, žinoma, yra reikalinga.Taip pat ir altruizmas. Gyvas ir teisingas yra toks pamokymas: mesk į priekį - visada rasi.

Bet kai aš matau, kaip kaimo parduotuvėje girtas kaimynas perka dar vieną degtinės butelį, o jo bendras, gulintis čia pat po krūmu, bjauriai keikiasi, kalbėdamasis su anuo pasauliu, pirmiausia pagalvoju ne apie atjautos būtinybę, o gerą rusišką patarlę prisimenu: žal kulakov, a nado bit durakov. (Gaila kumščių, bet reikia mušti kvailius).

Atjauta kartais yra gana anonimiškas ir abstraktus dalykas, ypač tada, kai tos atjautos reikia gyvenantiems kitoje Žemės rutulio pusėje.O čia pat esančio blogo žmogaus kenkėjiška veikla jaučiama kasdien. (Kai augini kokius augalėlius ir medelius, kaimyno karvė ar ožka tau daro kur kas didesnę įtaką nei mėnulio kalendorius ar kiti astrologų išpranašauti blogi ženklai). Mieste, žinoma, tu gali pasislėpti nuo to kenkėjo pats tapdamas anonimu, nes ir visas miestas, kaip teigia Arvydas Šliogeris, yra Anonimas. Bet kaime yra kitaip. Tu visada esi čia, toje pažadėtoje Žemėje, visada esi toks, kokį tave mato kasdien, ir tau nėra reikalo vaidinti geresnio. Gaila kumščių, bet…

Rugsėjo 22-oji

Pakeliui į Liškiavą pro Aušrinę. Brolių Černiauskų nuotr.

Pakeliui į Liškiavą pro Aušrinę. Brolių Černiauskų nuotr.

Šiandien dangus jau šviesesnis. Tris paras lijo be prošvaistės. Viskas, atrodo, sustojo, susigūžė. Tokiu oru ir į akivaizdžius žmogaus paklydimus norisi žiūrėti atlaidžiau. Didžiausia nuodėmė - pasijusti geresniam už kitus. Nes nežinomi yra Viešpaties keliai.

Galvoju apie pagautą žaliają pečialindą. Tai buvo prieš dvi savaites, o vis ir vis prisimenu. Ir atrodo, kad delne suspausto paukštelio dunksinčios širdies jutimas yra ne mano patirtis, o ateinanti iš literatūros. Tiksliau - ne tiktai mano patirtis. Verčiu Rimanto Budrio knygos „Liepsnelė - saulės spindulys” puslapius. Viskas čia gražu, bet apie mažo paukštelio širdį nieko nepasakyta. Žvelgiu į Tado Ivanausko, Vlado Dautarto, Antano Aleknonio, Jurijaus Liniko, Anatolijaus Onegovo knygų nugarėles, ir jaučiu, kad ne čia reikia ieškoti tos minties, kuri man dabar neduoda ramybės. O štai Alio Balbieriaus ekologiniai etiudai „Žalias Nojaus laivas”. Ir vos tik paimu šią mažą poeto ir savamokslio ornitologo knygelę, suprantu, kad čia tuoj pat surasiu tai, ko ieškau. Jau vien prisiminimas, kad Alis kadaise dirbo Ventės Rago ornitologinėje stotyje ir žiedavo migruojančius paukštelius, daug ką pasako. Štai impresija „Nykštukų dienos”, štai tos eilutės: „… Kai mažas nykštuko kūnelis spurda rankose, kai delnas jaučia jo šilumą ir plakančią širdį, ima ir pasirodo, kad po plunksnomis nieko daugiau ir nėra, tik širdis.”

Kaip taikliai apibūdintas gyvosios gamtos minimalizmas. Tai, beje, yra dėsnis. Toks pat svarbus, kaip ir pagrindinis ergonomikos dėsnis, kurį sukūrė žmogus. O juk visos žmogaus sukurtos sistemos būtų daug patikimesnės, jeigu jos neprasilenktų su šiuo reikalavimu: tobula sistema yra paprasta sistema…

Einu lauko keliuku šalia nenupjautų grikių lauko. Išgriuvo, prigludo prie permirkusios dirvos grikiai. Dabar jų nepaims joks kombainas. Taip nelauktai, matyt, ir baigėsi šio tikrai rūpestingo ūkininko eksperimentas: nepatikimas pasirodė intensyvus grikių auginimo būdas. Iki šiol dzūkai žinojo, kad grikiai gali derėti pačiame skurdžiausiame smėlyje, ir be jokių papildomų investicijų, reikia tik pasėti ir laukti. Branda nuo dangaus priklauso, nes grikiai atėjo iš stepinių rajonų, ir jeigu bus daug saulės - bus ir derlius. Bet pažangūs ūkininkai štai pradeda susivilioti naujomis veislėmis bei technologijomis. Pavasarį per dirvą važiuoja traktorius su purkštuvu - išnaikina piktžoles. Grikiai išauga neregėtai aukšti ir labai šakoti, smarkiai žydi ir žada gerą derlių, bet jiems būtina paspartinti brendimą - purkštuvai išpučia specialius chemikalus - defoliantus… Čia, šiame liūties išguldytame grikių pasėlyje, taip ir buvo: dar labai ryškios traktoriaus vėžės, prieš dvi savaites čia buvo purškiami defoliantai. Ir dabar jau reikia skaičiuoti ne pelną, o nuostolius. Net ir pavasarį purkštų herbicidų įtaka dar jaučiama - nukentėjo cikorijos bei šlamučiai prie keliuko ir pamiškėje. O tie defoliantai irgi nėra vandenėlis. Dar būtina pridėti sunaudotą kurą, visų žemės ūkio padargų amortizaciją, sugaištą laiką ir, žinoma, prarastą sėklą…

O beržai jau pasipuošė ryškiai geltonomis lapų sruogomis. Taip išeina vasara.

Bernardinai.lt

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras