BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Pievinio pūtelio parašiutas – tikras vasaros barometras

Gegužės 31-oji

Pirmieji pavasario žiedai šiemet gerokai pavėlavo, bet dabar jau viskas juda teisingai - ir griežlė laiku paragino šienpjovius, ir erškėčiai pražydo, ir kraujasiurbių muselių atsirado.

Vakar pamerkiau į Krūčių liepų karnas. Atrodo, kad atėjo pats tinkamiausias laikas nerti karnas, užtenka vieno išilginio pjūvio, ir visa stora žievė lengvai atšoka, galima ne tiktai kvepiančių plaušų, bet ir visokių kuzdubelių prisidaryti.

Ir eglės maukna dabar atšoka nesunkiai. O juk po karo padegėliai žemaičiai tokia nuo rąsto nunerta eglės maukna dengė stogus. Ir buvo gerai. Apie tai rašo žemaitis Ignas Končius. Nesunku patikėti, kad taip buvo, nes man irgi prieš 39-erius metus pasitaikė proga pasigalynėti su ta šimtamečių eglių žieve tolimoje Baškirijoje. Kai kertamos didžiulės plynos biržės Uralo priekalnėse, tai tame plote gali eksperimentuoti, kaip nori. Ne patys tuos eksperimentus ir sugalvojom, kažkuris miško chemijos ūkis neįvykdė plano, ir mes, medkirčiai, turėjome visą savaitę nerti eglių maukną nuo gyvų medžių. Buvome baisiai eglių sakais aplipę, tikri sakuotnugariai. Ta nunerta stora žievė labai sunki, iki traktorinio valksmo reikia nešti ant nugaros. Vaizdas nekoks, bet darbas, galima sakyti, priverstinis, daug nepasiginčysi…

O baltarusiai dar visai neseniai sulą intensyviai leido iš nupjautų beržų kelmų. Bėga saldi beržo sula nuo didelio įstrižai nupjauto kelmo tarsi lietus nuo stogo, tik spėk keisti indus. Ir atveždavo baltarusiško beržo sulčių į Lietuvą trilitriniuose stiklainiuose. O Piesnery dainuodavo romantišką dainą apie skaidrią, gaivią beržo sulą… Kiek čia yra „gamybinio būtinumo” ir kiek žiaurumo? Kodėl ne vien pedagogai sako, kad nevalia kirsti žydinčio medžio, ypač jei vaikai mato? Žmogus jaučia ne tiktai savo artimo kaimyno, bet ir viso gyvojo pasaulio gėlą. Ir kartais net kenčia, kai negali tos gėlos palengvinti… Ir vis tiek turtingame kraštovaizdyje vis ką nors galima nukirsti, niekam nedarant žalos. Būtent dabar, kai šitaip lengvai atšoka stora žievė. (Seniau sakydavo, kad karklinės vyžos geriausios, kai pini jas iki švento Petro ir Povilo.) Pagulės tris savaites upelyje liepų karna akmenimis prispausta, o tada, žiūrėk, ateis pats tinkamiausias beržinių vantų rišimo metas, ir surišti jas reikės ne kokia plastikine virve, o kvepiančiais liepų plaušais. Tą plastikinę virvę, į didelius ritinius susuktą, gamina dideliuose fabrikuose, kurie dūmina, paskui kažkas veža, vėl orą gadindamas. Štai ir užduotis kokiam smalsiam magistrui: pabandyk suskaičiuoti, kiek laimime ir kiek pralaimime. Juk liepa iš nukirsto kelmelio tuoj pat atauga, praeis keleri metai, ir vėl tuos naujus ūglius galėsi kirsti, o nafta, iš kurios viskas tarsi lengvai padaroma, vis po truputį senka.

Liepas pamerkiau vakar, o šiandien, rodos, dar labiau sugrįžau į senovę: pasėjau į nušienautą pievelę vienamečių lubinų, pupų ir baltųjų garstyčių mišinį. Tiesiog į pievą išbėriau sėklas, o paskui atvežiau karučiais daug komposto ir humusingos žemės iš juodalksnyno ir taip užklojau pasėlį. Šitaip keistai išbertą sėklą reikėtų negiliai aparti, bet kai arklio neturi, tai pats esi arklys. Ir vis tiek tikiu, kad derlius bus, gal tik juo teks pasidalyti su miško paukščiais. Ir pati sėja, žinoma, yra panaši į labdarą. Taip ir rašė prieš 70 metų profesorius Kazimieras Mošinskis (Kazimierz Moszynski): „Sėja valstietis rugius į pievą, tarsi dangaus paukščius maitina” (jakby chcial karmič ptaki nebieskie).

Pasėjęs rugius ar avižas į pievą, valstietis aparia plūgu, o jam iš paskos eina dar vienas arklys, traukiantis akėčias. Laukas pasidaro lygus, jokių piktžolių, galima ramiai laukti derliaus. Bet įdomiausia, kad medines akėčias velkantis arklys eina pats, be važnyčiotojo, taip jis išmokytas.Tada ne tiktai artojai, bet ir jų gyvuliai buvo sumanūs. Tai ne fantazija, etnologo Kazimiero Mošinskio darbai yra kruopštumo ir tikslumo pavyzdys.

Birželio 5-oji

Baigianti žydėti juodoji drignė Aušrinės kaime, netoli Liškiavos. H. Gudavičiaus nuotr.

Baigianti žydėti juodoji drignė Aušrinės kaime, netoli Liškiavos. H. Gudavičiaus nuotr.

Tarptautinė aplinkos apsaugos diena. O mano darže nepaprastai išsikerojo juodoji drignė. Net 140 žiedų išskleidė šis senovinis daržų augalas, kadaise pridaręs sodiečiams nemažai rūpesčių. Bet dabar drignė jau yra didelė retenybė, o jeigu ji netikėtai sužydi prie kokio šiukšlyno, tai rūpestingos moterys tuoj pat tą estetišką žolyną išrauna. Aišku, kodėl taip daro: vaikystės prisiminimai apie drignes ir durnaropes yra labai blogi. Suvalgius bent kelias šių augalų sėklas reikėjo vemti ir sirgti tris dienas. O sėklų dėžutės labai gražios. Juodos sėklos (ir drignės, ir durnaropės) gerokai didesnės už aguonas, bet vaikai, vienas kitą paerzindami, įkalbėdavo valgyti, sakydavo, kad jų darže tokios aguonos užaugusios… Šitokius pusės amžiaus senumo vaizdus dabar nesunkiai atkūriau, reikėjo tik nuskinti žydinčios drignės šaką ir parodyti Aušrinės, Liškiavos, Gailiūnų ir Baltašiškės moterims. Ne visos iš karto atspėjo, kas čia yra, bet kai išgirdo vardą, labai nustebo ir susirūpinusios klausė, kur aš tokią baisenybę radau. Ir liepė išrauti. Aš, žinoma, neišrausiu, lauksiu, kol sunoks sėklos. Kai priešą pažįsti iš tolo, jis nėra toks baisus. Surinksiu drignės sėklas ir saugosiu, vis dėlto tai yra nykstanti mūsų floros rūšis.

Labai nuodingų augalų Lietuvoje nėra daug. Nuodingąją nuokaną lengviausią atpažinti iš smulkiai karpytų lapų. Brolių Černiauskų nuotr.

Labai nuodingų augalų Lietuvoje nėra daug. Nuodingąją nuokaną lengviausią atpažinti iš smulkiai karpytų lapų. Brolių Černiauskų nuotr.

Šiandien sode, prie Krūčiaus, pražydo tankiadyglis erškėtis. Prieš penkerius metus menką šio labai dygaus krūmo žaliajį auginį atsivežiau iš Dubaklonio, iš Mykolo Monkevičiaus dendrologinės kolekcijos. Prigijo sunkiai ir augo vargingai. Dabar jau šiek tiek išsikerojo ir sužydi kasmet, bet išskleistus baltus žiedus beregint sugraužia žalieji paslėptagalviai, kuriuos dažniausiai vadiname bronzinukais. Lapgraužiai jie, bet graužia ne lapus, o žiedų vainiklapius, be to, čiulpia ir žiedadulkes. Tie paslėptagalviai yra tikri gurmanai, labiausiai jie ir puola tankiadyglius erškėčius, kuriuos botanikas Zigmantas Gudžinskas įrašė į tradicinių mūsų krašto darželio augalų vardyną. Ir dar labai svarbu, kad būtent šį erškėtį mūsų senoliai vadino radasta, apie tai ir dainose dainuojama. Kodėl radasta? Ir kodėl „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” apie radastą rašo taip: „Uolaskėlinių šeimos dekoratyvinis krūmas su įvairiaspalviais žiedais (Deutcia).” Deucija, šiek tiek panaši į jazminą, yra ne uolaskėlinių, bet hortenzijinių šeimos, žydi baltai, ir dabar jau beveik prapuolusi mūsų sodeliuose. Aukštaitijoje ją tikrai vadindavo radastu, bet liaudies dainose minimas ne radastas, o radasta, be to, pasakyta, kad radastos balti žiedai ir juodos uogos. Peržydėjęs tankiadyglis erškėtis, taigi radasta, tikrai sunokina juodus vaisius, o kiti erškėčiai - raudonus.

Ir jazminus, ir deucijas, ir senovinius puslaukinius erškėčius iš mūsų darželių išvijo rožės. Šita rožė, ta išlepinto gėlyno ponia, visose gėlininkų knygose dabar išsikariavo liūto dalį, o paieškok ten kuklaus tankiadyglio aršketėlio garbuonėlio, kaip dainuodavo Petras Zalanskas, ir nerasi. Yra rožių vijoklinių, šliaužiančių, laipiojančių, kamieninių, kininių, prancūziškų, damaskinių, arbatinių, floribundinių, samaninių, šimtalapių, miniatiūrinių, dryžuotųjų ir visokių mišrūnių, dėl kurių vietos sudėtingose sistematikų lentelėse gali ginčytis garbūs mokslininkai. Skirtingiausių rožių gentys, rūšys, formos ir veislės, atvežtos į mūsų kraštą, jau gal savotiškai atspindi ir komplikuotą bendruomenės gyvenimą. Nebeaišku, kur įvairovės riba. Būtų paprasčiau, jei sugrįžtume prie senųjų, laiko patikrintų formų. Tik nebeaišku, kaip tą tankiadyglį erškėtį, tą radastą auginti, kaip apginti ją nuo bronzinukų?

Birželio 13-oji

Jaunuose pušynėliuose jau atsiranda kazlėkų. O vakare neryškūs, bet labai kvapnūs žalsvosios naktižiedės žiedynai jau vilioja naktinius drugius. O dieną saulėtoje pievoje pasirodo maži ryškiaspalviai vasaros drugiai - marguoliai.

Šitokie keliai ir pakelės lydėdavo sodiečius į Šv. Antano atlaidus. Brolių Černiauskų nuotr.

Šitokie keliai ir pakelės lydėdavo sodiečius į Šv. Antano atlaidus. Brolių Černiauskų nuotr.

Pražydo mėlynieji palemonai, o šalia jų netikėtai iškilo vienas didelis baltų pūkų kamuolys. Tai pievinis pūtelis. Vakar jo dar nebuvo. Iš toliau šis pūkuotas voratinklis atrodo netvirtas, rodos, papūs vėjas ir jo nebeliks. Bet kai prieini arčiau, aiškiai matyti, kokia patikima ši voratinklinė konstrukcija. Peržydėjusiame graiže atsirado nemažos pailgos sėklos su baltais skristukais, kurie atrodo susiraizgę ir susipynę, bet jeigu atsargiai išjudinsi vieną sėklelę iš graižo, tai ir tas didžiulis jos parašiutas išliks sveikas. Ir tada galėsi pamatyti, koks puikus barometras yra pievinio pūtelio vaisius su skristuku. Daug jautresnis už eglės šaką, kuri irgi neblogai reaguoja į oro permainas. Dviem pirštais suspaustą pūtelio sėkliukę reikia pakelti kuo aukščiau ir paleisti. Sėkla su savo parašiutu arba kyla aukštyn, arba pamažu leidžiasi, arba lengvai sklendžia tolyn nei kildama, nei krisdama, tik jausdama horizontalų oro judėjimą. Žinoma, jei bus vėjas eksperimentas nepavyks, vakaras irgi netinkamas laikas, nes oro drėgmė padidėja. Bet ramią popietę visa ši nesudėtinga konstrukcija gerai rodo atmosferos slėgio tendenciją. Mes dar nieko nejaučiame, o pievinio pūtelio parašiutas, kildamas aukštyn sako, kad rytoj bus giedra.

Šiandien - šventas Antanas. Antanas Paduvietis gyveno tryliktajame amžiuje, ir mirė birželio 13-ąją. Nesunku atsiminti, ką parašė apie tai Motiejus Valančius, bet vaikystėje mes šito nežinojome, o Antaninės vis tiek buvo labai svarbi metinė šventė. Todėl, kad medinėje Varputėnų bažnytėlėje tą sekmadienį vykdavo atlaidai. Liepų pavėsyje, prie varpinės, sėdėdavo elgetos, o visai šalia moterėlės pardavinėjo ilgiausius saldainius, apvyniotus spalvotais popierėliais. Ir dar labai ryškus to meto vaizdas - šventiški vežimai, pro mūsų kaimą grįžtantys iš atlaidų į Šaukėnus, Vidsodį, Ušnėnus. Tai buvo 1950-aisiais. Lyg ir neliko autentiškų to meto užrašų, bet kai dabar skaitau aukštaitiškus Leonardo Gutausko prisiminimus, viskas atrodo labai panašu. Iš atlaidų į atlaidus keliaujantys Veprių krašto elgetos man labai primena senuosius Varputėnus. Ir savotiškai gaila, kad ir elgetos dabar pasidarė tarsi kultūringi, praradę savosios profesijos išskirtinumą…

Vitas Jakavonis Kasčiūnų kaime sulaukė pensijos. Brolių Černiauskų nuotr.

Vitas Jakavonis Kasčiūnų kaime sulaukė pensijos. Brolių Černiauskų nuotr.

Dar į gilesnę senovę veda mus etnografiški Sergejaus Maksimovo užrašai. Apybraižoje „Keliaujantys maldininkai - elgetos” (Kaliki perechožyje) šis rusų rašytojas nupiešia labai ryškų Stačiatikių Bažnyčios atlaidų vaizdą. Ir atrodo, kad nebūtų tų atlaidų, jei neužklystų čionai akli maldininkai, kuriuos veda koks piemenėlis. Dažniausiai būna ir apsukrus globėjas, pasisavinantis dalį surinktų pinigų ir besirūpinantis šių bedalių žmonių gyvenimu. Aukoja giedotojams daug, jie ir gieda už pinigus. Aklų giedotojų balsai drebantys, švepluojantys, bet giesmės labai prasmingos: apie skurdą, kančias ir vienatvę, apie mirusius dėl Kristaus, taip pat ir apie bajoro sūnaus vargus svetimoje šalyje ir apie jo sugrįžimą į tėvynę. Tuos senųjų legendų žodžius, rašo Sergiejus Maksimovas, labai nuoširdžiai taria akli keliauninkai, nes ir patys viską iškentėjo, tik apie save nemoka taip papasakoti, kaip legendoje pasakyta. Jie yra gabūs, jie moka ilgiausių giesmių, kurių net knygose nėra. Ir klausosi žmonės tų graudžių giesmių, ypač moterys, visiškai pamiršusios, kad aklieji gieda už pinigus. Tos giesmės juk pamoko kiekvieną, koks permainingas gali būti žmogaus likimas.

Tokia aklųjų piligrimystė - tiktai vasarą. Žiemą jie išsisklaido po kaimus, bet kasdienę duoną stengiasi užsidirbti: pina vyžas, ką nors drožia, mezga tinklus, pasakoja istorijas…Tokią devynioliktojo amžiaus antrosios pusės Rusiją aprašo Sergejus Maksimovas. Ir dar štai ką akcentuoja: tegu akli maldininkai visada eina Rusijos keliais, nes tai yra pati seniausia piligrimystė.

Birželio 16-oji

Vito Jakavonio knygos „Eilėraščiai“ sutiktuvės Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre, Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotr.

Vito Jakavonio knygos „Eilėraščiai“ sutiktuvės Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre, Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotr.

Merkinės Kryžių kalnelyje kasmet minima Gedulo ir vilties diena. O šiemet šios atmintinos birželio dienos tikrai ypatingos: pasirodė partizanų poeto Vito Jakavonio-Sniegučio knyga „Eilėraščiai”. Viršelyje - autoriaus tapytas Merkio vaizdas, o pirmajame puslapyje - tokia padėka: „Nuoširdžiai dėkoju Rimanto Kvaraciejaus šeimai, broliams Algimantui ir Mindaugui Černiauskams, redaktoriui Eugenijui Rutkauskui ir visiems, kurie savo pagalba, patarimais bei palaikymu padėjo įgyvendinti Tėčio svajonę. Dukra Gražina.”

Netilpo visi susirinkusieji į Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro salę. Senieji merkiniškiai dar prisimena, kad Vito tėvas Vincas Jakavonis buvo talentingas kalvis, galėjęs padaryti ne tiktai žemės ūkio padargus, bet ir slapčiausius užraktus bei tiksliausius sriegius. Ir tėvas, ir sūnus buvo savamoksliai, tikri liaudies talentai, nepaprastai mylėję savo tėviškę ir Lietuvą. Pirmuosius patriotinius Vito Jakavonio eilėraščius skaitė partizanų vadai Vanagas ir Kazimieraitis, keletas eilių tapo liaudies dainomis, bet kaimynai šį savamokslį poetą vis tiek vadino keistuoliu. Ir tikrai jis buvo kitoks nei visi. Todėl ir poetas.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras