BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Nebėra zuikių „profesorių“

Gruodžio 7-oji

Nutolo pirmoji šios žiemos šalčio banga, šiandien jau silpnas atlydys. Pajusti tokią oro permainą galima ir pro langą žvelgiant: ryškiai patamsėja horizonto linija ir tolimesni miškai. Snieguotame lauke netikėtai išsiskiria koks akmuo, mat jis irgi gerokai patamsėja. O kieme pabuvus nesunku pastebėti ir paukščių kitonišką elgesį ir kitokių garsų išgirsti. Aršiau šaukia kėkštai, linksmiau cilpsi čižylos, aiškiau kliongsi kažkur padangėje skubantis juodvarnis. Ir atsiranda aidas ten, kur jo nebuvo šaltą dieną.

Kai Bitinų sodyboje suloja Brisius, pasikartoja gražus atbalsis prie tamsių Aušrinės eglynų… Fizikai pasakytų, kad visas tas permainas sukelia padidėjusi oro drėgmė, bet norisi tikėti, kad yra dar kažkas. Atlydys tarsi primena, kad mūsų Gamta mums palanki, ir jau artėja pavasaris. Po truputį, bet artėja. Svarbiausias to artėjimo ženklas, be abejo, yra nebetrumpėjanti diena. Toks žinojimas ir toks laukimas gal irgi šiek tiek paaštrina klausą. Ypač atlydžio dieną.

Šį gruodį dar visai nematėme saulės. Tik lapkričio 27-ąją pusę dienos saulutė pašvietė, bet nelabai ką tesušildė, nes pūtė žvarbus rytų vėjas. Ir štai šiandien, vidurdienį, blausus saulės rutulys išniro iš debesų - ir sušvito tamsūs Vaikšnoro Ravo juodalksnių kamienai. Koks gražus ir patogus atrodo dabar aukštai išskobtas bukučio uoksas, atgręžtas tiesiai į Pietus. Iškalė jį, tiesa, ne bukutis, o genys, ir tai visai ne uoksas, o tik landa, per kurią tas genys ištraukė keršvabalių lervas, bet, matyt, juodalksnio viduje yra išpuvusi ertmė, ir ten belandžiodamas bukutis tą angą gražiai nugludino. Vasarą tos landos nė nepamatysi, nes juodalksnių lapija užstoja. Be to, vasarą vidudienio saulė būna aukštai, o dabar šviesos srautas eina beveik lygiagrečiai su žemės paviršiumi ir šviečia tiesiai į jaukius bukučio namus. Labai neilgai šitaip bus, nes tasai blyškus šviesulys sukasi. Bet svarbiausia, žinoma, yra tai, kad aš atsiradau šioje tako vietoje būtent vidudienį, kai pašvietė saulė. Tikras atsitiktinumas. Ir joks elektra švytintis ekranas negali pakartoti štai tokio atsitiktinio nušvitimo, tokio staiga pajusto tikėjimo, kad greitai paukščiai ir žmonės sulauks sugrįžtančios saulės.

O juodalksniai jau barsto sėkliukes, ir jos gražiai juoduoja ant balto sniego. Kaip aišku dabar, kad čia yra pats pirmasis būsimos sluoksniuotos sniego storymės „įdaras”. Juodalksnių sėklos iš stamantrių, aukštai kabančių kankorėžiukų byrės iki kovo pradžios, ant jų vis kris naujas sniegas, ir visas šis spalvų ir formų žaismas yra biologiškai tikslingas: jei visos sėklos išbyrėtų vienu metu, medžio išsiplatinimo galimybės būtų mažesnės…

Einu savo taku, o prieš mane, matau, šokavo kiaunė ir caksėjo stirna. Sniegas dabar viską parodo. Prie upelio - ūdros pėdsakas. Viena ūdra šiemet pamėgo šitą Krūčiaus vingį, mačiau tą grakštų žvėrelį čia jau keletą kartų. Vieną sykį iš tolo stebėjau, kaip rūpestingai ūdra vartė didokus akmenis prie Atgajos rėvos, aišku, kad ieškojo žuvelių - po akmenimis ir upėtakiai, ir upinės nėgės slepiasi. O dabar štai šviežiai suletentas sniegas ant didelio snieguoto akmens, prie naujosios tulžių atodangos. Išlipa ūdra iš vandens ir tupėdama ant akmens kažko laukia. Labai gražus, smalsus ir sportiškas žvėrelis yra ūdra.

Geriausiai ją kadaise apibūdino garsusis Dersu Uzala, Vladimiro Arsenjevo vedlys. Jis taip sakė: tačiau mes panašūs į ūdras, mažai mažai einame krantu, daug daug brendame vandeniu. Mat jie tada labai sunkiai keliavo Kulumbos upe, žingsniuoti upelio vaga buvo lengviau, nei brautis uolėtais krantais. Betgi buvo žiemos pradžia, vanduo jau šaltas… Bet žiūriu - ir lapė slinko upelio krantu - visi kažkaip „žyvinasi” žiemos sulaukę, niekas nevaikšto be reikalo. O kas čia suplėšė apynio spurgas? Gražiai persišviečia ant sniego gulinti gelsva sėklos burė, bet sėklelės jau nėra, kažkas ją sulesė. Šiemet labai greit prapuolė ir putinų, ir šermukšnių, ir gudobelių derlius, o štai dabar jau ir apyniai kažkam parūpo. Bet ant Rojaus obels dar kabo keli maži obuoliukai. Dabar jie tamsiai rudi - ir peršalo, ir supuvo, o vis tiek dar kabo… Klausausi, kaip šniokščia naujasis Krūčiaus krioklys prie tulžių atodangos, galvoju, ar šio krintančio vandens jonizacija priklauso nuo oro temperatūros, ir staiga girdžiu, kaip artėja stiprus šniokštimas - švilpia galingų sparnų įsuktas šaltas oras. Gulbės! Septyni balti paukščiai virš Krūčiaus juodalksnių! Nutolsta taurūs skrajūnai į Pietus, ir dabar jau girdžiu ne tiktai sparnų švogždesį, bet ir silpnus fleitų garsus. Klausausi, ir nežinau, ką tie nauji, iki šiol negirdėti garsai reiškia. Nejaugi čia nulėkė gulbės giesmininkės, taip pavėlavusios į šiltus kraštus? Ir kur jos galėjo iki šiol būti, juk jau ir didysis Dusios ežeras yra užšalęs…

Gruodžio 13-oji

Nei vasarą, nei rudenį nemačiau Sodo plotuose nė vieno zuikio. Vienas vietinis žaladarys gyveno tik Aušrinėje, šalia mano daržo, todėl ir kaliausę teko padaryti. Bet Sode, prie Krūčiaus, zuikių nebuvo. Todėl ir jaunų vaismedžių nė kiek neapsaugojau. Tai, žinoma, rizikinga, nes vos tik pasnigo, zuikis čia ir atsirado. Tiktai aš tuos žaladarius jau šiek tiek pažįstu: zuikiai - ne šernai, jie ir neužuodžia, ir neatskiria iš tolo, kur auga vaismedis, o kur pūslenis, maumedis ar akacija. Zuikis tikrai yra negudrus žvėris, ir tai galima pamatyti labai greitai. Štai prieš savaitę sumyniau taką Retųjų augalų sklype, tyčia aplenkdamas naująjį daigynėlį, kur pasodinau labai mažas obelaites, kriaušaites ir gudobeles - zuikis ir šokavo tiktai mano taku, net neįtardamas, kad už penkių žingsnių yra gardaus maisto.

Gerai dabar prisimenu ir praėjusių metų eksperimentą: apsaugojau obelaites tiktai retašakėmis pušelių viršūnėmis, ir to užteko. Rodos, ir kvailam buvo aišku, kad už tų ažūrinių pušų šakelių yra gardi obelaičių žievė, bet zuikis tik atšuoliuoja, pasižiūri, kad čia pušų spygliai ir bėga toliau. Šerno taip lengvai neapgausi. Šita miško kiaulė gerai užuodžia, kur slepiasi gardžios kvepiančiojo gurgždžio šaknys, kur pūva nenukastos bulvės, o kur riebūs „pendrakai” tūno. Užuodžia ir, jeigu reikia, išverčia šnipu stipriausią tvorą.

Nebėra Michailo Prišvino pašlovintų zuikių „profesorių”. Tie kiškeliai, kurie dar išvengė lapės dantų, yra ne patys gudriausi. O kodėl tada, prieš šešiasdešimt metų, pavasario sulaukdavo būtent zuikiai „profesoriai”? Michailas Prišvinas aiškina šitaip: zuikius medžioja valstiečiai, o jų šautuvai labai prasti, tik ir žiūrėk, pro kurį vamzdžio galą pradės veržtis parako dūmai, pakulos ir šratai. Ilgos ir sniegingos tada būdavo žiemos, šautuvai kiauri, tai zuikiai turėjo laiko suprasti, ko rimtai reikia saugotis, o nuo ko užtenka po skystu krūmu pasislėpti. Todėl pavasario sulaukdavo gudriausieji. Dabar šitokia selekcija neįmanoma - kai varovai pradeda isteriškai šaukti ir daužyti lazdomis medžių kamienus, tai žvėreliams atrodo, kad jau pasaulio pabaiga. Po tokios medžioklės išlieka tas zuikis, kuris panikos apimtas prarado orientaciją, įkrito į duobę ir apmirė.

Gruodžio 20-oji

Smarkokai šąla. Blizga šerkšnas, nedrąsios saulės apšviestas. O naktį šviečia priešpilnis, ir miško pakrašty dunksančios juodos kadagių figūros atrodo lyg užburti stabai. Tolimas pelėdos ūkimas ataidi lyg iš kito, nebe mūsų pasaulio… Ir nakties, ir dienos grožį kiekvienas dabar mato skirtingai. Gamtininkai visur jaučia gyvenimo ritmą, o miestiečiui daug kas gali pasirodyti mistiška ir lemtinga… Ir vis dėlto labai švelnios yra mūsų žiemos, jei palyginsime su tuo šalčio ir ledo pasauliu, kurį aprašė Leonardas Gutauskas „Sapnų teologijoje”. Nežmoniškas šalčio ir ledo kančias iškentėjo lietuviai tremtiniai Evenkijoje, prie Laptevų jūros. O Juozas Požėra knygoje „Žuvys nepažįsta savo vaikų” visai kitaip žvelgia į tą atšiaurią svetimos šalies žiemą. Ir nemeluoja rašytojas, kai žavisi tuo beveik tobulu lietuvio prisitaikymu, tuo pasitikėjimu savo jėga bei ištverme, tuo gaivalingu išbuvimu atšiaurioje taigoje. Nebaisi jokia žiema, tik reikia apie viską pagalvoti iš anksto, gerai pasiruošti tam išbandymų metui… Istorija, papasakota romane „Žuvys nepažįsta savo vaikų”, vis dėlto yra tragiška, bet kalta dėl to ne Sibiro žiema, o nepermaldaujamas likimas. O pats gražiausias dviejų lietuvių išgyvenimas, ruošiantis ilgai žiemai, man pasirodė trumpas pasigrožėjimas puikiai suręstu nameliu maisto produktams - labazu: „Kai viską sunešėme ir tvarkingai sudėliojome, kai nulipome kopėčiomis žemyn, tai dar ilgai stovėjome užvertę galvas, negalėdami atsigrožėti. Tikras pasakų namelis, regis, va tuoj atsidarys durelės ir pasirodys barzdota nykštuko galva.”

Kai skaičiau šitą Juozo Požėros romano puslapį, tuoj pat prisiminiau visiškai panašų atsitikimą prie Skroblaus. Tai buvo gal prieš aštuoniolika metų, bet šitokios detalės ir tokie žodžiai neužsimiršta. Du ornitologai - Bronius Šablevičius ir Andrius Tumėnas - aukščiausios eglės viršūnėje dvi valandas dirbo, kol surentė lizdą juodajam gandrui. Aš buvau žemai, ir vis pririšdavau prie nuleistos virvės po keletą šakų, kurias jie kėlė viršun ir derino lizde. Kai nutilo džirenimas ir kaukšėjimas, išgirdau sakant: „… nu, žinai, Andriau, gražiai padarėm, man čia ir pačiam norisi gyventi”… Ir tada, prieš aštuoniolika metų, ir dabar, pavėluotai skaitydamas antrąjį Juozo Požėros romano leidimą, galvoju, kad čia yra tikra archaika, tikras sugrįžimas į žmonijos vaikystę. O juk tą patį galvojo ir prancūzas Gastonas Bošliaras, kai rašė originalią studiją apie lizdą. Paukštis neturi jokio įrankio, bet kokį puikų pasistato sau būstą. Šiltai ir sočiai atrajojanti karvė savo tvarte yra tokia pat laiminga, kaip ir žmogus, sugrįžęs iš miško prie savo šiltos krosnies. Štai šitie netikėti Gastono Bošliaro palyginimai, tokie paprasti pasigrožėjimai ir kūniškieji džiaugsmai ir yra ta archaika, kurios joks žmogus neturėtų gėdytis. Netiesa, kad tas pirmykštis necivilizuotas žmogus nematė gražaus upės vingio, saulės apšviestų kalnų ar savo dailaus „lizdo”. Matė. Jis viską matė, ir viską jautė taip pat, kaip ir šiandien…

Žvelgiu štai į dvi šviežias žvejų brydes ir bandau įsivaizduoti, kaip goglino čia jie visai neseniai tarsi briedžiai, nešdami savo sunkias dėžes ir didelius grąžtus ledui gręžti. Nuėjo du pirmykščiai žvejokliai Aušrinės tvenkinio link. Ir kodėl jie šitaip sliūkino greta vienas kito, juk kažkuriam būtų buvę lengviau minti į tas pačias pėdas iš paskos. Matyt, reikėjo, kad būtų sunkiau, šitoks šviežias, purus ir baltas sniegas…

Šaltinis: Bernardinai.lt, Wuhazet - Henryk Żychowski nuotrauka

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras