BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kas pavasarį labiausiai skuba?

Balandžio 18-oji

Kiekvieną pavasarį tiksliai užrašau varlių didžiosios migracijos pradžią. Šiemet šis ryškus fenologinis ženklas vėluoja beveik tris savaites. Bet vaizdas vis tiek toks pat niūrus: rytą iš Aušrinės važiuodamas dviračiu iki Baltašiškės (tiktai septyni kilometrai) gali suskaičiuoti ne mažiau kaip tris šimtus pertrėkštų varlių. Grįždamas tiek jau nematysi, nes diena karšta, šviečia saulė, ir šitokie gyvosios gamtos nuostoliai tarsi nebeaiškūs.

O tie kaltininkai gal net visiškai šokuojančių skersai kelią varliagyvių nemato. Jie skuba ir dar kitus skubina, pridėję prie ausies telefoną… Beje, vakar pradėjo kukuoti gegutė. Irgi skubina visus, o dar ir paklausia: ar turi pinigų?

Balandžio 27-oji

Šiemet obelys ir gudobelės žydėjo kartu. Brolių Černiauskų nuotr.

Šiemet obelys ir gudobelės žydėjo kartu. Brolių Černiauskų nuotr.

Naktį griaudėjo pirmasis perkūnas. Toli, bet gana aiškiai, nes naktis tyki, jokių kitokių garsų negirdėti.

Pažadino perkūnas, o paskui užmigti neleido Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės atsiminimų knyga „Likimo išbandymai” (Leidykla „Versmė”, serija „Neparklupdyta Lietuva”, 2013 m.). Perskaičiau tą skaudų dienoraštį labai greitai - vargani, bet stiprūs, nepalaužiami herojai veda tave per Sibiro taigą ir tundrą, ir negali nesijaudinti dėl jų likimo, skaitydamas taip ir lauki, kada tos nežmoniškos kančios pasibaigs. O juk čia tikri žmonės, ne literatūriniai herojai. Ir prisimenu dabar margioniškio mokytojo Vaclovo Balevičiaus dienoraščio eilutes: „Džiaugiuosi ir liūdžiu skaitydamas Viktoro Hugo „Vargdienius”, nebaisi ir vienatvė.” Štai kaip netikėtai susisieja menininko tekstas su fakto literatūra. Juk to menko džiaugsmo yra ir ten, tolimoje šiaurėje. Talentingai parašyta knyga atskleidžia tas žmogaus jausmų bangas, kurios yra tokios pat ir beletristikoje, ir dokumentikoje… Kai pažvelgiau į pirmuosius „Likimo išbandymų’ puslapius, iš karto susidomėjau, nes čia - prieškario Kaunas ir netgi Botanikos sodo idiliški vaizdai. Galvojau taip: kai tik prasidės tremties metai - nebeskaitysiu. Bet buvo kitaip, viską perskaičiau greitai ir atidžiai. Čia ir yra toji gero teksto įtaiga, tiki kiekvienu žodžiu ir kiekvienu sapnu. O sapnai tremtinės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės knygoje labai primena Leonardo Gutausko romaną „Sapnų teologija”. Tame nesvetingame bado ir speigo krašte susapnuota Lietuva visiems yra labai romantizuota ir idiliška, bet tikra. Betgi „Likimo išbandymai” - dokumentinė knyga. Tikri vardai ir pavardės, tikrų tikriausi lemtingi įvykiai Norilske 1953-aisiais. Ir tikros žmonių kančios, šiandien jau sunkiai besuvokiamos. Autorė ir pati stebisi: „…kaip Dievas išlaiko mus nesusirgusias.” Kuo daugiau kančių ir pažeminimų, tuo daugiau ilgesio ir svajonių apie tai, kaip sugrįžę tie žmonės bučiuos Lietuvos žemę. Daugelyje knygos puslapių kartojamas tas nenumaldomas troškimas, ir jis yra tikras. Ir neįmanoma nesugrįžti šitiek apie tai galvojus, o sugrįžus jau būtinai reikia dalyvauti savojo krašto Atgimime. Viskas yra labai tikra šių žmonių gyvenime.

Gegužės 1-oji

Jau peržydėjo, visai pražilo blindžių žiedynai. Bitės dabar dūzgia prie gelsvų trapiojo gluosnio žirginių. Tuos kuklius žiedynus jau slepia sužaliavę lapai, ir iš toliau pažvelgęs gali nepamatyti žydėjimo, bet sustok ir būtinai išgirsi: šimtai bičių dūzgia didžiulėje seno gluosnio lajoje. Praeis dar kelios dienos ir šitaip pradės gausti ąžuolai.

Pražydo kvapiosios našlaitės. Šiltesnėse darželių vietose subaltavo ir dideli drugiažiedžių našlaičių vainiklapiai. Koks gražus, koks teisingas šios našlaitės vardas: kai papučia vėjas, atrodo, kad balti drugeliai plevena darželyje. Našlaičių gentis yra didelė, Lietuvoje galima pamatyti net 18 skirtingų rūšių. Pati dažniausia - kukli dirvinė našlaitė, kartais vadinama broliukais arba sesiabroliais. Bet didžiažiedė trispalvė našlaitė - irgi broliukai. Vardas toks pat, bet augalai skirtingi: dirvinė yra labai kukli, o didžiažiedė - ryški, įvairiaspalvė, tiesiog iš tolo šviečianti. Rusai šią iškilmingą darželio gėlę vadina Aniutos akelėmis. Bet maža dirvinė našlaitė gali būti mums svarbesnė už puošniausią drugiažiedę ar didžiažiedę. Štai ką pasakoja Rūta Antulytė-Sakalienė iš Marcinkonių: „Kai kas nors klausia, kokie atrakcionai yra mūsų sodyboje, tai aš sakau, kad čia du atrakcionai - miegas ir ramybė. Ir duona, ir Sakalų skonio arbata - ciobrelių, truputį melisos, ramunėlių ir dirvinės našlaitės žiedelių. Visų birželį su vaikais renkam tas galvytes našlaitių, tai kaip gražu, kai inpili stiklinėn, jos išsiskleidžia, žiedeliai plaukioja, tokie stebuklingi, įsivaizduojat žiemų, prisnigta kieme, o pirkion arbata su medum ir plaukioja našlaitės. Jos labai kvepia, ir kai dziūsta kvepia…” Kuklios dirvinės našlaitės žydi nuo ankstyvo pavasario iki gruodžio, gal todėl jos dar ir siratėlėmis šaukiamos.

Gegužės 3-ioji

Žydi kriaušės Merkinės piliakalnio šlaite. Brolių Černiauskų nuotr.

Žydi kriaušės Merkinės piliakalnio šlaite. Brolių Černiauskų nuotr.

Senas patrūnijęs obels kamienas, nupjautas ir suskaldytas skiedryne, pakvipo papuvusiais obuoliais. Geras kvapas. Primena turtingą rudenį. Ir atrodo, kad tas rudeniškai sodrus kvapas nesikeičia: metai bėga, o tie rudeniški drebulių lapų, senų grybų ar pūvančių kelmų kvapai vis tokie patys. Pavasario ar vasaros aromatai kasmet atrodo vis kitokie, ir vis kitaip juos atrandi, skubėdamas darbymečio takais, o rudenį viskas pamažu rimsta, ir tie kvapai taip pat yra tos ramybės sergėtojai. Keista, artinasi pats įspūdingiausias žiedų kaleidoskopas, šiemet tikriausiai vienu metu sužydės ir vaismedžiai, ir kaštonai, ir alyvos, o aš sėdžiu ant kelmo, skiedryne, ir galvoju apie rudenį. Tas nelengvai suskaldytas obels kamienas kaltas. Bet ne tiktai. Prieš savaitę Arklio muziejaus darbuotojai paprašė parašyti prisiminimus apie šio muziejaus įkūrėją profesorių Petrą Vasinauską, tai susiradau senus savo užrašus, susikroviau ant stalo jo knygas, ir dabar rytą vakarą vis galvoju apie šį nepaprastą žmogų, visą gyvenimą kovojusį už lietuvišką kolektyvizavimo variantą. Jo atkaklumą labiausiai tiktų sugretinti su Juozo Baltušio „Sakmės apie Juzą” herojaus nepaprastu užsispyrimu. Bet Petras Vasinauskas ne kartą rašė ir apie kurortinę žemdirbystę, kuri, jo manymu, ypač gerų perspektyvų turi Ignalinos krašte. O juk sužlugdėme ir šią profesoriaus idėją, visiškai sužlugdėme. Prie Merkio, prie Nemuno ir prie Liškiavio ežero visos kaimo turizmo sodybos, kiek teko jų matyti, yra tik naktinių piknikų buveinės. Svečiai jokios valstietiškos veiklos tose sodybose nemato, viskas čia atvežama kaip į viešbučius. Puvočių kaimo bendruomenė kiekvieną pavasarį bando sukilti prieš tas naktines linksmybes, bet nesėkmingai. Linksmuoliai svečiai atsako į tokį vietinių žmonių nepasitenkinimą labai paprastai: mes už tai pinigus mokėjom. Ir kaip dabar vėl neprisiminti ramios kaimo turizmo sodybos Marcinkonyse, prie mažyčio Zackagirio upelio, kur savo raugo duoną kasdien kepa Rūta Antulytė-Sakalienė. Svečių čia nebūna daug, bet visi smalsūs, visi labai domisi, ką šeimininkė pasakoja ir rodo. O parodyti tikrai yra ką, nes šie svetingi namai - lyg muziejus.

Lyg ir tolimi prisiminimai šį aiškų gegužės rytą. Bet ir vakarykščiai nuotykiai prie Vilkiautinio ežero - labai gyvi. Saulei leidžiantis dviračiais nuvažiavom su Gediminu pas Mindaugą Rapšį, kuris tą keistą, iš visų pusių nendrėm apaugusį ežerą nuomuoja iš valstybės ir geriausiai žino, ką čia galima daryti ir ko negalima. Labiausiai mums rūpėjo didysis baublys - ar jau baubia tas keistas naktinis paukštis. Baubia, sako Mindaugas Rapšys, bet šiemet kažkodėl markatnas. Ir parlėkė vėlai, tiktai balandžio 26-ąją, ir baubia silpnai, vos girdėti. Ir net ne kiekvieną naktį baubia. Atsisveikinam su Mindaugu Rapšiu, nuvažiuojam į kitą ežero krantą, netoli Jono Žėko sodybos, užkopiam ant kalvelės, nuo kurios net ir temstant viskas labai gerai matyti. Nendryne, netoli Mindaugo Rapšio kiemo, baltuoja dvi gulbės, pralekia švilpdamos klykuolės, plūduriuoja iš kažkur ežeriuko vidury atsiradęs vienas mažasis kragas. Karklyne nerimsta krakšlės ir varnėnai, kurie nakvoja dar ne sodybose, o čia, prie ežero. Pievoje varliauja du gandrai ir ganosi dvi stirnos. Toliau, gal prie Papiškio ežero, šaukia gervės… O baublys nebaubia. Ir kiek belaukėm - tyli.

Gegužės 7-oji

Spaudos diena. Teko važiuoti į Vilnių, nors tie niūrūs mašinų kamščiai ir pikti žmonių srautai kaimo gyventoją pavasarį labiausiai vargina. Bet šiemet - Tarmių metai, ir Mokytojų namuose susirinkę vilniškiai dzūkai norėjo pamatyti, kokias knygas ir laikraščius leidžia Dzūkijos nacionalinis parkas. O apie dzūkų spaudą prieškario Lietuvoje ir Amerikoje įdomiai pasakojo žurnalistas Juozas Kuckailis, kuris labiausiai žinomas kaip originalių „Leipalingio kalendorių” autorius.

Į Merkinę grįžome jau saulei nusileidus, ir kol neskubėdamas atmyniau dviračiu iki Vilkiautinio, jau buvo beveik tamsu. Sustojau ant kalnelio, tarsi ketindamas pasiklausyti baublio. Vilkiautinio ežero iš čia ir dieną nepamatysi, nes jis labai pasislėpęs, bet jei dabar subaubtų - girdėčiau. Jei baubtų taip, kaip kadaise, labai seniai, teko klausytis Jautmalkėje, prie Judlės ežero, netoli Šaukėnų. Žinoma, man gali pasakyti, kad jaunystėje viskas buvo geriau, bet juk ir to vienkiemio vardas - Jautmalkė - daug pasako. Baublys ten tikrai baubė kaip jautis. Oi, kaip reikėtų mums dabar pabūti prie Lizdų ežero, kur išteka upelis Būkaverksnis, juk paukštis būkas irgi yra baublys, tik dzūkų baublys, ne žemaičių… O nuo šito Vilkiautinio kalnelio, kai taip tylu, irgi galima daug ką pajusti. Visai čia pat - didžiulis, penkių metrų apimties ąžuolas. Tokių ąžuolų drevėse ir slėpdavo kadaise knygnešiai lietuvišką spaudą. Kitoje kelio pusėje, šalia vieškeliuko į Papiškes, - Vilkiautinio ozas, apie kurį geologai yra pasakę trumpai, bet aiškiai: šito ozo forma yra klasikinė.

Gegužės 13-oji

Šį rytą jau švilpia volungė. Ir pražydo mažytis tripirštės uolaskėlės augalėlis. Toks mažas, kad, norint gerai į jo lapelius lyg į tripirštes letenėles įsižiūrėti, reikia prie pat žemės pasilenkti. O baltas žiedelis dar mažesnis, vos įžiūrimas. Nesumaišysi šios uolaskėlės su jokiu kitu žolynu, tokių mūsų floroje daugiau nėra. Užtenka vieną kartą pamatyti - ir visada jį žinosi. Kaip ir paukštį sviliką.

Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ redkolegija su žurnalistu Juozu Kuckailiu, Vilniaus mokytojų namų projektų vadovu Juozu Žitkausku ir „Kukumbalio“ jaunimu Mokytojų namų kiemelyje. Brolių Černiauskų nuotr.

Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ redkolegija su žurnalistu Juozu Kuckailiu, Vilniaus mokytojų namų projektų vadovu Juozu Žitkausku ir „Kukumbalio“ jaunimu Mokytojų namų kiemelyje. Brolių Černiauskų nuotr.

Prie Krūčiaus pražydo jauna obelis, kurią aš vadinu Baltarusijos avietine. Pernai jau buvo keli obuoliai, labai raudoni ir skanūs, nors obelis neskiepyta.

Atsirado grambuolių. Labai staiga ir labai daug. Burzgia aplink klevus ir kaštonus, guli suvažinėti ant kelio, plūduriuoja tvenkiny. Visur grambuoliai. O uodų kol kas mažai. Romas sakė, kad Musteikoje uodų jau daugybė, jau ir gyvuliai neramūs. Matyt, atsiras ir čia, tie kraujasiurbiai vabzdžiai vasarą kartais eina bangomis. Taip kaip grybų bangos rudenį. Viską reikia pamatyti, pajusti ir iškentėti. Ir nekeikti nei tų vabzdžių, nei savo gyvenimo.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras