BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo: kaip krinta medžio lapas

Rugsėjo 29-oji

Prie Krūčiaus pražydo gelsvalapės usnys. O naujajame godotinų augalų sklypelyje, prie išsikerojusių pirmamečių kardažolių, sugeltonavo medetkų graižai. Žiedai pavėlavę, bet dar vilioja žiedmuses ir kamanes. Ir net viena bitė dar tyliai dūzgia. Vargu bau beranda ji nektaro, o vis dėlto kažką dirba. Dabar, atrodo, jau žinosiu, kad medetkas kaip ir krapus reikia sėti, galvojant apie žaliąjį konvejerį. Net rugpjūčio mėnesį pasėtos medetkos dar spėja sužydėti…

Pasislėpęs už gelstančių uoginių obelaičių laukiu, kas dar atlėks prie žydinčių medetkų, ir matau, kaip takeliu pro laužavietę eina Goda ir Gabija. Godai gal dar tik dveji metai, o eina sparčiai, štai jau prie to akmens, kur auga pavėlavusi skėtinė žvynabudė. Įdomu, ar mama jai parodys tą gražiai taškuotą grybą, kurio kepurė „kap parasonas”. Dar įdomiau būtų sužinoti, kaip toks mažas žmogus mato ir vertina šį rudenišką pasaulį. Bet psichologijos ir ontologijos moksluose spėlionių daugiau nei biologijoje. Įdomu, žinoma, kai iš surastų daiktų archeologai bando atkurti ne materialųjį, o dvasinį pirmykščių žmonių pasaulį, tiktai vaizduotė jiems vis dėlto labai reikalinga…

Krinta lapai Subartonyse, Vinco Krėvės memorialinio muziejaus kieme. 2013 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Krinta lapai Subartonyse, Vinco Krėvės memorialinio muziejaus kieme. 2013 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Iš tolo aš dabar nepažinčiau Godos ir Gabijos jei prieš pusvalandį, pravažiuodamas pro Liškiavą, nebūčiau jų matęs Andriaus Nenartonio kieme. Andrius gal žuvauja Nemune, džiaugiasi vienas iš Kauno ištrūkęs, o jo moterys vaikšto rudeniškais takais ir galbūt Bobų vasarą pranašauja. Jau ir blyški saulė pilkų debesų properšoje pasirodo. Lietingos dienos nutolsta, lauksim Bobų vasaros, nors kalendorinis jų laikas tarsi jau ir praėjo.

Spalio 4-oji

Senobiniai aviliai senajame Musteikos kaime. 2006 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Senobiniai aviliai senajame Musteikos kaime. 2006 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Gyvūnų globos diena. Ir šventojo Pranciškaus iš Asyžiaus diena. Šventųjų gyvenimai yra seniai aprašyti, jų labai daug, sunku visus atsiminti, bet išlieka detalės, priartinančios šiuos pasiaukojusius žmones prie paprastų pasauliečių, kurių biografijose yra tokie pat lemtingi žygiai ir pasiryžimai. Daug tokių pavyzdžių žino mokslo istorikai.

Bet dabar, švento Pranciškaus dieną, man iškyla rusų rašytojo ir etnografo Sergiejaus Maksimovo nupieštas vaizdas: pravoslavų sentikystės gynėjas ir teoretikas Avakumas žengia ant malkų rietuvės, kuri tuoj bus užkurta. Tokia buvo bausmė žmogui, keturiolika metų išsėdėjusiam Pustozersko kalėjimo karceryje su duona bei vandeniu, ir neatsisakiusiam savo tikėjimo. Tai įvyko 1682 aisiais metais, balandžio 14 dieną. Bet baisiausia šioje istorijoje štai kas: kai laužas baigė degti, o visi susirinkusieji pamatė, kaip kartu su dūmais pakilo į dangų du balti paukščiai, atšuoliavo per užšalusį Pustozero ežerą žygūnas su caro raštu, liepiančiu pasigailėti kankinio Avakumo ir dovanoti jam laisvę…

Sergiejus Maksimovas sako, kad Pustozersko kalėjime parašyta Avakumo autobiografija, išsiskirianti iš panašių raštų labai gyva liaudies kalba, yra „vienas pačių iškiliausių septynioliktojo amžiaus rašytinių paminklų”. (Tai patvirtina garsus kultūrologas akademikas Dmitrijus Lichačiovas. Knygos „Pamiatnyki literatūry drevnej Rusi, M., 1989, kur spausdinami Avakumo kūriniai, sudarytojai ir redaktoriai yra D. Lichačiovas ir L. Dmitrijeva).

Spalio 6-oji

Publicistiškas poeto Sigito Gedos žodis Subartonyse. 2002 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Publicistiškas poeto Sigito Gedos žodis Subartonyse. 2002 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Pavasariškai cilpsi pilkoji pečialinda. Ant stulpelio tupi žaliasis žiogas. Tupi ilgai, atrodo lyg sušalęs, bet ne, matau, kaip vos vos judina žalius ūsus. Iš aukštai krinta didelis geltonas klevo lapas. Girdžiu, kaip sušlama lapas, pasiekęs žemę. Ir galvoju: o atitrūkęs nuo šakos, jau paklusęs gravitacijos dėsniui, nė kiek nešlamėjo? Neišdavė jokio garso? Turbūt negirdėjau. Reikia klausytis vakare… Kas pasakys, kuriame apsakyme Konstantinas Paustovskis rašo apie rudeninį lapų kritimą? Klausimas, skaitant tą apsakymą, yra labai aiškus: ar galima išgirsti, kaip krinta vienas medžio lapas? Ne tada, kai jis kur nors užkliūva, arba kai čiūžteli ant sušalusios žemės, o tada, kai plevena ore, atsiskyręs nuo šakelės. Ar gali būti tokio kritimo garsas? Štai šitaip klausia ir to apsakymo autorius. Ir paaiškėja, kad galima išgirsti krintantį lapą. Tai atsitinka vakare, prie šulinio, temstant. Autorius pajunta, kaip krinta medžio lapas, nors jo nemato.

Atrodo, kad tokia yra to apsakymo pradžia. Ir gal svarbiausia aplinkybė čia yra paros laikas. Ta ateinanti nakties tamsa rudenį kartais būna užburianti: norisi pabūti kuo ilgiau kieme, nors darbų tokią prieblandos valandą lyg ir nėra. Tokią minutę poetiškojo apsakymo meistras Konstantinas Paustovskis ir išgirsta, kaip krinta lapas. Išgirsta tylioje, bet apleistoje sodyboje. Tai atsitinka jo pamėgtoje Meščeros žemėje. Lyrinis herojus (o gal pats autorius) Vidurio Rusijos rudenį apibūdina taip: „…žvelgdamas į šitą užmirštumą, į tą nostalgišką vienišumą ir apleistumą aš visada pajuntu laimę.”

Atrodo, kad toks jutimas yra labai rusiškas. Tiesa, Ivanas Buninas, regėdamas apleistą Vidurio ar Pietų Rusijos dvarą, šitaip atsidūsta: „Och, kaip čia reikia šeimininko…” Toks yra ir mūsų, europiečių, mąstymas - mums turi būti griežta riba tarp tvarkingo ūkio ir pirmykštės gamtos. Azijoje yra kitaip, ten laukinė gamta dažniausiai dominuoja. Bet kodėl Konstantinas Paustovskis, nesižavėjęs nei bekraščiais Sibiro maumedynais, nei Mongolijos stepėmis, į žmogaus apleistą pasaulį žiūri laimingo žmogaus akimis? Atrodo, kad Meščeros pelkynai, paslaptingi ežerėliai, tamsūs miškai ir buvo tokio matymo kaltininkai. Nesibaigiančios klampynės, uodų spiečiai, žemi niūrūs debesys, grasinantys šaltu lietumi, rudas ežerėlio vanduo, nežadantis kokio žvejiško laimikio, ir - laimė. Iš Maskvos atvažiavę žvejai pasiklauso vietinių žvejų pasakojimų apie tuos sunkiai surandamus ežerus ir eina ten, nors nežino, ko tikisi. Apysakų ir apsakymų rinkinyje „Vo glubinė Rosiji” galima rasti dešimt kūrinių, kuriuose tas žvejiškas kentėjimas ir rudeniško lietaus įkyrumas yra patys svarbiausi įvykiai. Dar, tiesa, knygų skaitymas prie žibalinės lempos. Jei pavyksta rasti sodybą, kur jau daug metų niekas negyvena, bet dar yra šiokių tokių buvusio gyvenimo ženklų - taip pat laimė.

Kodėl? O gal į šį klausimą padėtų atsakyti tas krintantis lapas? Kada žmogus gali išgirsti krintantį, tyliai ore plevenantį lapą? Matyt, tiktai tada, kai jam toks klausimas netikėtai iškyla… Daug kartų galima skaityti tą patį Konstantino Paustovskio apsakymą ir vis ką nors nauja atrasti, nors toji ypatinga rudeniška nuotaika išlieka ta pati. Toje tyloje, tame monotoniškame lietuje net ir mažytė kaimo vaikiščio paslauga atvykusiems keistiems svečiams atrodo nepaprasto gerumo ženklas. O kokia nors vietinio žvejo papasakota istorija iškyla tarsi prapuolusio epo fragmentas.

Šitaip pamažu aiškėja, kodėl rašytojai iš Maskvos važiuoja toli, važiuoja rudenį, kai prasideda ilgi tamsūs vakarai, kai krinta medžių lapai… Dabar mums gali pasirodyti, kad visa tai buvo toli ir seniai, ir mūsų tarsi neliečia. Bet galim prisiminti, kad rašytojas Rimantas Budrys daug vasarų praleido Musteikoje, Vinco ir Marcelės Gaidžių pirkioje, ir kokios tikros impresijos atsirado būtent čia, šiame senoviniame mūsų kaime. Visai maža yra Rimanto Budrio novelių ir impresijų knygelė „Erškėtis prie kelio”, pasirodžiusi 1972 metais, o kiek čia gražių dzūkiškojo girios kaimo vaizdų. Ir viržių žydėjimas, ir tetervinų burbuliavimas, ir paslaptingi avilių sargai - viskas iš Musteikos krašto. Novelėje „Griežlės pradalgė” yra tokios eilutės: „Pradėjai naują pradalgę, pradėjai naują mintį. Daug gali apmąstyti per šienpjovio dieną.” O girios novelių romane „Liepsnelė - saulės spindulys” - irgi Musteika. Štai ką rašo Rimantas Budrys pirmajame puslapyje: „Skiriu Marcelei ir Vincui Gaidžiams, savo bičiuliams Musteikos sodžiuje, kurių viešnagėn atėjau prieš daug pavasarių. Ir kurių namai tapo mano namais.”

„Liepsnelė - saulės spindulys” pasirodė 1969 metais. Kokie tai buvo metai Lietuvoje? Reiktų sakyti ir rašyti - Tarybų Lietuvoje. O dar tiksliau - Lietuvos Tarybinėje Socialistinėje Respublikoje. Taip buvo. Atsiverskime to meto laikraščius, ir pirmiausia pamatysime šūkius apie socialistinį lenktyniavimą, apie Tarybų Sąjungos kovą už taiką, apie socialistinio darbo didvyrius, apie tai, kad ne už kalnų jau ir komunizmas - šviesi visos žmonijos ateitis. Šitaip buvo varoma į laimę. Bet ir tada Dainavos krašto kaimuose viskas buvo truputį kitaip.Tai liudija ne tiktai Rimantas Budrys, bet ir Vladas Dautartas, kuris labai mėgo pabūti vėlų rudenį prie Merkio ir „pasikalbėti su upe”. Darbas kolūkiuose buvo toks pat, kaip ir visur, bet dzūkas, sutiktas prie Merkio ar Ūlos, kalbėjo dzūkiškai … O juk Meščeroje irgi buvo kolūkiai, ir Konstantino Paustovskio apsakymuose koks nors kolūkietis pasakoja apie… paslaptingą miškų ežerą. Taigi ir ten, Meščeroje, buvo kitaip nei kokiame Pamaskvės tarybiniame ūkyje. Miškų, raistų ir pelkynų kraštuose žmonės turėjo gyventi senoviškai, nesvarbu, ar ten kolūkis, ar miškų ūkis. Ir štai dabar aiškėja labai paprasta tiesa: tas senoviškumas yra amžina vertybė. Tas senoviškumas ir apleistumas gali žmogų apsaugoti net nuo kvailos ideologijos.

Eina ir eina dešimtmečiai, o žmogus vis užsigeidžia išgirsti, kaip griežia griežlė vasaros pievoje, kaip krinta rudenį medžio lapas.

Spalio 18-oji

Knygų mugė Vinco Krėvės gimnazijoje, minint rašytojo 131 – ąsias gimimo metines. 2013 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Knygų mugė Vinco Krėvės gimnazijoje, minint rašytojo 131 – ąsias gimimo metines. 2013 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Nuotykių diena. Vakar vakare, ruošdamasis Vinco Krėvės 131-ųjų gimimo metinių minėjimui, „Tautosakos darbuose” perskaičiau, kad neseniai folkloristų konferencijoje staiga sugedo vaizdų demonstravimo prietaisai, kai doktorantas Rolandas Petkevičius bandė parodyti, iš kurios vietos Adutiškio moterys peša magiškus šuns plaukus smilkymui nuo išgąsčio, o šį rytą, dar tamsoje, kritau nuo dviračio kniūbsčias, kai po ratu staiga atsirado mano paties juodas katinas Juoduklis. (Čia nėra gramatinės klaidos - Juodulis tapo Juodukliu, mes jį pavadinom teisingiau po to, kai papilvėje ir šonuose pasirodė balkšvų plaukų salelės, taigi šnabždanti raidė „k” dabar sušvelnina to pelių medžioklėlio juodumą.) O kritau nuo dviračio taip, kad nulėkė į pievą ir beretė, ir akiniai. Štai, galvoju, ir galėsiu kalbėti apie mistinę literatūros bei tautosakos galią, jei tik bespėsiu nuvažiuoti. Bet be akinių negaliu niekur judėti, o surask juos, kai dar tamsu, o pieva nešienauta… Vis dėlto randu ir važiuoju. Skubu, o kai, pasiekęs Leipalingio plentą, pasisuku Merkinės link, vėjas darosi visai nepalankus. Nosis šąla, o nugara rasoja nuo prakaito. O pavėluoti nesinori, man kažkodėl atrodo, kad visi, kurie pavėluoja į kokią sueigą, tai daro tyčia, norėdami būti labiau matomi. Skubu, o nuotykis su Juodukliu vis neužsimiršta, kažkas negero, rodos, dar atsitiks. Ir tikrai: kai dešinėje palieku apsnūdusį Navikų ežerėlį ir sunkiai pūškuoju į Radyščiaus kalnelį, pajaučiu, kad mane kažkas vejasi. Atsisuku - juodai apsirėdęs ponas, su skrybėle, smarkiai mina girgždantį kledarą, o iš abiejų pirmojo rato šonų baltuoja bidonėliai. Aišku, kad ten kliuksi vietinio fabrikėlio samanė, veža ją į Merkinę, bet štai pasivys mane ir pasiūlys nebrangiai. Ai, kaip nebenoriu dar vienos konfliktinės situacijos, todėl kūprinuosi vis labiau ir spaudžiu kaip lenktynėse. Atsisuku po valandėlės - niekas nebesiveja. Gal pasuko į Kibyšius, o gal pasiliko prie Kulono kalno, kur kadaise suko sparnus malūnas, o tokioje vietoje visada juk sukiojasi juodi ir gudrūs poneliai. Apie tai geriausiai yra papasakojęs Kazys Boruta. Įdomu, ar jo kūryba yra gimnazijų mokymo programose. Vlado Dautarto tai tikrai nėra, ir tai, be abejo, didelė programų sudarytojų klaida, nes niekas kitas nėra taip įtikinamai rašęs apie mistinę, savaimingą rudeninę tylą prie Merkio. O visi juk žino, kaip labiausiai mums dabar reikia tylos…

Nepavėlavau. Visa Merkinės Vinco Krėvės gimnazija klega, visi pasipuošę ir pasiruošę kalbėti ne tik apie Vincą Krėvę, bet ir apie Anzelmą Matutį, Martyną Vainilaitį, Leonardą Gutauską, Kazį Sają, Stasį Stacevičių, Paulių Širvį, Antaną Kalanavičių, Sigitą Gedą. Ir visi gimnazistai labai patenkinti: ne kasdien juk vietoje pamokų štai tokia Knygų mugė iš pat ryto, o dar ir svečių visokių nematytų, o jie tokie gudrūs, kad kalba ne tik apie lietuvių literatūrą, bet ir apie gyvenimą… O baigiamajame susitikime poeziją, dainas, visus kalbėjimus ir sveikinimus gražiai sujungia neseniai Merkinės kraštą palikusio poeto ir publicisto Stasio Stacevičiaus tekstas apie Vincuko ąžuolą. Aišku, kad tas Vincukas - tai Vincas Krėvė… Ir nieko dabar nesinori išskirti ir vardais minėti: nei skerdžių, nei piemenėlių, nei poetų, nei profesorių. Tiktai atrodo, kad šitoks ilgas o visai nenuobodus šventės scenarijus, kurį rašė lietuvių literatūros mokytojai, galėtų sudominti ir didmiesčių kultūrininkus. O gal ir ne. Gal ten Vincuko ąžuolas bus niekam nežinomas. Gal šitaip ir iškyla mažos bendruomenės ir mažos gimnazijos privilegija: viskas yra šalia, viskas yra mūsų. Ir Vincuko ąžuolas, ir Gelovinė, ir Šarūno kalnas, ir Gilšė, ir Bedugnis, ir piliakalnis, ir Merkys, ir Nemunas.

Merkinės vienkiemio poetas Stasys Stacevičius Merkinėje. 2009 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Merkinės vienkiemio poetas Stasys Stacevičius Merkinėje. 2009 m. Brolių Černiauskų nuotr.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras