BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Ilgai žydi Jorio Globio aguonos

Rugsėjo 2-oji

Sustojus prie spaudos kiosko siūlo dalyvauti „Šunelio” akcijoje, vaistinėje agituoja įsigyti nuolaidų kortelę „Medus”, o prie viešojo tualeto durų parašyta, kaip elgtis, jeigu tu staiga įstrigsi tarp tų besisukančių metalinių grotų. Kas darosi tokią šviesią rudens dieną, kodėl žmogus visur turi pasijusti nematomų sistemų ir mechanizmų priedėlis?

Tikriausiai yra daug žmonių, kurie šiame nenormaliai kintančiame pasaulyje, šitokiose nuolatinio netikrumo sąlygose jaučiasi gerai - jie mikliai nardo tarp šitų virtualių ir tikrų užtvarų, ir pasijunta nugalėtojai. Jiems atrodo, kad apgauna kažkokį nematomos sistemos priešą. Bet ką turi daryti mažuma, kuri taip greit prisitaikyti negali, o šiokį tokį orumą dar geidžia išsaugoti? Man galbūt kas nors pasakys: visada taip buvo.

Betgi ne! Aš prisimenu neramius pokario metus, kai sodiečiai saugojosi tikrų priešų ir visokių prisitaikėlių, bet ir tada dar laikėsi iš anksčiau paveldėtas tikrumas, naivus tikėjimas, kad žemė, kuri jau nebe tavo, vis dėlto dar gali būti šiokia tokia viltinga atrama. Labai gerai prisimenu, kaip tėvas, vidurnaktį sugrįžęs iš kolūkio valdybos posėdžio, džiaugėsi, kad išsaugojo Ventos kolūkio vardą. Primygtinai buvo siūloma pavadinti Kalinino ar dar kokiu svetimu vardu, o valdybos nariai beveik vieningai balsavę už senąjį vardą. Tėvas buvo kolūkio sodininkas ir bitininkas, dirbo nuoširdžiai, tarsi sau dirbo, naktimis sunkvežimiu veždavo kolūkio obuolius į Klaipėdos, Kauno ir net Rygos turgus. Kaimynai triūsė laukuose ir fermose, pakeiksnodami ir pasijuokdami iš naujosios tvarkos, bet visas kolūkis buvo tik du gretimi kaimai, ir visi dar žinojo savo arklius, nors jau ir nebe savo, ir visiems buvo gaila palikti nenušienautą pievą ar nenukirstą javų lauką… Daug vėliau, kai prasidėjo nenormalus kolūkių stambinimo vajus, kai ideologinė gražbylystė, sklindanti iš Dotnuvos - Akademijos, nebepaliko jokių vilčių, ir visi suprato, kad šis užsitęsęs eksperimentas yra nebeatšaukiamas - prasidėjo žmogaus išėjimas iš kaimo į nežinią. Bet praėjo dar daug laiko, ir tiktai 1989-aisiais metais šitą lemtingą išėjimą, tą tikrumo ir pastovumo praradimą pirmasis teisingai paaiškino filosofas Arvydas Šliogeris, „Pergalėje” recenzuodamas Broniaus Radzevičiaus romaną „Priešaušrio vieškeliai”. O štai dabar skaitau mardasaviškio dainininko Petro Zalansko sesers Ievos Zalanskaitės-Turonienės prisiminimus (rankraštį spaudai parengė žinomas gamtosaugininkas Kęstutis Turonis), ir šitas ramus dzūkės moters pasakojimas vėlgi parodo, kad ir pokario Dzūkijoje politinių perversmų sumaištį gerokai švelnino sodiečių išmintis. Tas laikas visiems buvo labai sunkus („Marytė studijuoja, o mes čia visi labai apslėgti mokestimis ir duoklėm”, - rašo Ieva Turonienė).

Kasmet vis didėjančius mokesčius sodiečiai mokėjo už žemę, kuri dar ne visa buvo atimta, o duoklės didumas priklausė nuo gyvulių skaičiaus. Ėjo per kaimus ir vienkiemius sovietiniai aktyvistai, surašinėjo visus gyvulius, ir griežtai pasakydavo, kiek sviesto, mėsos, kailių ir vilnų reikia nedelsiant atvežti į apylinkės centrą. Šios totalinės valstybės prievartos krumpliaračiai sukosi negailestingai. Bet dzūkai pusę savo gyvulių slėpė raistuose ir miškuose. Net kiaulės buvo penimos pelkių salelėse, ir šitokios konspiracijos dzūkus išmokė Pirmojo pasaulinio karo rusų kareiviai, kurie buvo ypač žiaurūs… Taigi štai kokios įtartinos pažangos keliu einame: tada ginkluotus kareivius bei naujosios tvarkos aktyvistus valstietis galėjo apgauti, o pabandyk tu dabar apgauti kokį nors banką! Niekaip nepavyks, nors visi mato, kad ta viliojanti ir daug žadanti paskolų sistema žlugo, kad ta gražbylystė tik padidino visuomenės poliarizaciją.

Rugsėjo 12-oji

Masališkių laukas. Brolių Černiauskų nuotrauka. 2007 m.

Kibyšių ražienose žydi raudonos aguonos. Matyt, atsiranda tam tikra ekologinė laukinių aguonų forma - sužydi tik tada, kai nebėra pavojaus pakliūti po kombaino dalgiu. Bet man tos žydinčios aguonos rudenėjančiame kraštovaizdyje primena Juozo Apučio apysaką „Skruzdėlynas Prūsijoje”. Knyga - tarsi sapnas, tarsi simbolis. Bet skaityti reikia kelis kartus, tik tada pajusi, kad viskas čia yra tiesa. Tada bus nebesvarbu, ar tas Joris Globys, tasai simbolinis sėjėjas, yra luošas, ar sveikas, ar jo kastuvas aštrus, ar atšipęs. Žemės purentojas iškyla kaip amžina figūra, o jo bendramintė Gvilda - kaip rūpestinga sėjėjo darbų godotoja…

Atrodo, kad šitaip yra parašytas ir Leonardo Gutausko romanas „Sapnų teologija”. Visas veiksmas vyksta atšiauriuose Evenkijos sniegynuose, o senasis Lietuvos kaimas našlaitėlės Augustės sapnuose iškyla kaip realiausias vaizdas - nepaprastai gražus ir tobulas. Galima sakyti, kad Leonardo Gutausko romanų „Vilko dantų karoliai”, „Daiktai” ir „Kazbek” įtaigumą taip pat nulemia nepamirštami vaikystės įspūdžiai, bet tiktai „Sapnų teologija” lietuvišką kaimą iškelia kaip amžiną simbolį. Yra šiame romane ir atšiauri tremtinių kasdienybė, yra šaltis ir badas, yra ir evenkų uldrai (nykštukai), ir pasakiški elniai, bet svarbiausias yra tas mitinis sugrįžimas į savąjį kaimą, kažkur Aukštaitijoje, prie Veprių. Skaitytojas atspės, kad čia tie patys Vepriai, kaip ir ankstesnėse Leonardo Gutausko knygose, bet jau kitokie tie Vepriai, nes viskas nepaprastai romantizuota, išgryninta, kaip ir tas nepamirštamas Jorio Globio kasimas Juozo Apučio apysakoje „Skruzdėlynas Prūsijoje”.

Turbūt niekur dar neteko regėti tokios gražios vasaros kaip „Sapnų teologijos” knygoje. Dobiliukų pieva, senelio Karolio medus, tėvulio maldos - viskas čia dvelkia nepaprastu gerumu, viskas yra ilgėjimasis ir viltis. Ir tas malūnas yra amžinas, ir žuvys upelyje, ir katinas Beuodegis mums atrodo labai senas, nors apie jo amžių ir nieko nepasakyta. O taip atrodo todėl, kad senajame mūsų kaime visi šeimos nariai ir visi įnamiai gyveno ilgai. Ir ne tiek metai tą trukmę matuoja, kiek gyvenimo pilnatvė. Viskas yra čia pat: ir bitės, ir medus, ir dobiliukai, ir žuvys, ir rugiai, ir … katinas Beuodegis. Tikrovė iš tiesų susipina su stebuklais, bet juk ir grįžta našlaitėlė Augustė į Lietuvą, negali negrįžti šitiek daug sapnuose pamačiusi… O juk ir Juozo Apučio herojaus Jorio Globio purentame lauke aguonos sužydi taip stebuklingai, taip staiga ir netikėtai! Rodos, beprasmiškas buvo tas narsus kasimas naktimis bežadžiame Karaliaučiaus krašto lauke, rodos, tikrai nerealus, o aguonos sužydi. Tai ir yra sapno priartėjimas prie tikrovės.

Rugsėjo 25-oji

Skaidriavandenis Krūčiaus upelis gaivina Nemuną. Brolių Černiauskų nuotrauka. 2011 m.

Ką reikia galvoti, kai rugsėjui baigiantis pamatai gegutę? Nekukuoja ji, bet skraido ir mažus paukštelius gąsdina. Nutupia ant sauso pušies stuobrio, kur buvo suopio postas, ir kai pasisuka, aiškiai matyti ruda nugara, taigi čia yra gana retai pastebima rudnugarė gegutė. Gal todėl ir neskuba migruoti į šiltus kraštus?

O Krūčiuje atsirado rainuotųjų vėžių. Tai nauja rūšis mūsų krašte, galima sakyti invazinė rūšis, nes plinta greitai ir atrodo, kad išgena iš savo pamėgtų buveinių aborigeninius plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius. Taip sako Dzūkijos nacionalinio parko biologas Vincas Slavickas. Taigi šis naujas ateivis vėžys nėra godotinas, nors tikroji jo strategija dar nelabai žinoma. Bet jį stebėti vis tiek įdomu: ateini prie Krūčiaus ir aiškiai žinai, kad po tuo vandeny mirkstančiu juodalksnio rąsteliu slepiasi didokas margasis vėžys, o po anuo akmeniu tūno keista žuvis - šližys. Knygose parašyta, kad šližiai neturi nei verslinės, nei mėgėjiškos reikšmės, bet kokie jie gražūs. Ir greiti kaip upėtakiai. Jie ir panašūs į upėtakius: šviesius šližio šonus puošia didelės tamsios dėmės. O prie nasrų styro šeši ūsai. Nei pavasarį, nei vasarą mano upelyje šližių nebuvo, o dabar atsirado ir gyvena. Vienas. Ir, matyt, patinka jam šaltas, skaidrus Krūčiaus vanduo.

Bernardinai.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras