BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Grįžimas į gamtą – grįžimas prie savo šaknų

Pabusti tikram buvimui šiame pasaulyje…

Gyvendami XXI amžiuje mes tampame vis labiau priklausomi nuo progreso mums siūlomų naujovių, tampame mažyčiais sraigteliais modernios civilizacijos variklyje. Norėdami neatsilikti, eiti koja kojon su laiku, dažnai turime atsisakyti savojo aš ir dalinai savo gyvenimo. Jau sunkiai įsivaizduojame save be mobilaus telefono, kompiuterio, socialinių tinklų, interneto, taip nė nepajuntame, kaip prarandame privatumą, kaip netenkame dalies savo gyvenimo. Prieš keletą metų teko kalbinti šviesaus atminimo profesorių Rolandą Pavilionį. Tada atsisveikindamas jis man padovanojo amerikiečių rašytojo Henrio Davido Thoreau knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške”.

Perskaityta knyga kurį laiką gulėjo knygų lentynoje, bet prie jos sugrįžau norėdamas geriau suprasti žmonių, bandančių išsivaduoti iš civilizacijos gniaužtų, motyvus, suprasti, kodėl tie žmonės spinduliuoja šviesa ir gerumu. Pristatydamas šią knygą gerb. Rolandas Pavilionis rašė: „Kam gyvena žmogus? Tam, kad apsuptų save daiktais ir taptų jų vergu? Kad sukurtų vadinamąją civilizuotą visuomenę ir taptų anoniminiu jos sraigteliu? Ar tam, kad suvoktų savo buvimą gamtoje, visatoje, stebuklą ir paslaptį? Kodėl žmogus turi paklusti valdžiai, įstatymams, politikams, jų nustatytai tvarkai, jei ta tvarka prieštarauja sveikam protui, žmogaus laisvei ir orumui? Ar ne teisingiau būtų pažeisti tokią tvarką, pabusti ir pažadinti kitus tikram buvimui šiame pasaulyje? Rašytojas Henris Davidas Thoreau paliko kartų kartoms nuostabią knygą, paprastą, kiekvienam žmogui prieinamą, bet nepakartojamą pasakojimą apie mūsų buvimo pasaulyje prasmę.”

Kiekvienas mūsų dažniau ar rečiau, ar bent kartą gyvenime užduoda sau retorinį klausimą - kam gyvena žmogus? Ir atsakymo į šį klausimą ieškome kiekvienas sau tinkančio. Juk net ir didieji mąstytojai nedavė tikslaus atsakymo. Nebent religijos pateikia savąjį: vienos - tam, kad po mirties gyventume amžinai, kitos - kad reinkarnuotumės, bet visados maloniai nustebina bendravimas su žmonėmis, ieškančiais savo vietos gyvenime, laužančiais nusistovėjusius stereotipus. Šį kartą kaip tik ir norėčiau papasakoti apie tokius jaunus žmones, kurie bando kurti savo gyvenimo modelį šiek tiek kitokį nei mums daugumai yra įprasta.

Namai - iš molio ir šiaudų

Gediminui Umbrasui paskambinau norėdamas sužinoti, kaip jam sekasi kalvystė, drožyba ir nustebau išgirdęs atsakymą, kad dabar stato namą savo žemėje. Pasidarė įdomu, nes tas namas turi būti statomas pagal senąsias technologijas - iš molio ir šiaudų. Dar iš trumpo pokalbio su Gediminu sužinojau, kad netoliese jau yra įsikūrusi Virginijos ir Arūno Šekštelių šeima, o su jais jau senokai norėjosi pabendrauti, pasidomėti, kaip sekasi išgyventi gerokai atsiribojus nuo civilizacijos. Ir štai važiuoju ieškoti kažkur Sarių seniūnijos teritorijoje esančio Antasarės kaimo, šalia kurio ir kuriasi Gediminas Umbrasas, Virginija ir Arūnas Šekšteliai ir, kaip vėliau sužinojau, dar ir Viktoras Bernatovičius. Kad būtų lengviau surasti, prie Antasarės mane pasitiko Gediminas ir siauru lauko keliuku nuvažiavome link tos vietos, kur savo namus stato jis ir Viktoras.

Talka liepų alėjai

- Štai ten matote palapinę, čia vilniečių šeima įsigijo kelis hektarus ir taipogi bandys kurtis. Atvažiavo pas mus į talką kai sodinome liepų alėją, ir sužinoję, kad yra parduodamas gabalas žemės, jį įsigijo. Tokių kaip mes, norinčių sugrįžti į gamtą, daugėja, - šypsodamasis sako Gediminas. Palikę būsimoje alėjoje automobilį, einame link būsimų namų. Prieiname pirmo statinio fragmentą.

- Čia bus Viktoro namas, - sako Gediminas ir supažindina su būsimos sodybos šeimininku. Stebina tai, su kokiu užsidegimu vaikinai pasakoja apie statybas, technologiją, kurią, ko gero, naudojo mūsų senoliai. Pasiklausęs Gedimino ir Viktoro pasakojimo supratau, kad tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva pasistatyti namą iš molio ir šiaudų, bet iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau. Tiesa, imponuoja kaina, vaikinai planuoja savo namus pastatyti gana pigiai, nes beveik visos statybinės medžiagos yra čia pat šalia jų įsigytoje žemėje.

Nori pabėgti nuo civilizacijos

- Vaikinai, kaip gi kilo mintis statyti tokiame atokiame kampe namus? Juk čia net elektros artimiausią dešimtmetį nebus?

- Priežastis, matyt, ta, kad dabar vis daugiau žmonių nori pabėgti, išsiveržti iš civilizacijos rutinos, o molio ir šiaudų namus statysime todėl, kad tai pigus variantas. Šiaudai pigūs, o kartais ir nemokamai jų galima gauti - ūkininkai atiduoda. Molio galima vietoje prisikasti ar dalinai nusipirkti. Stogą darysime iš žolės, bus samanų žolės mišinys. Ant bituminio stogo sodinsime žolę. Mūsų namai bus vienaukščiai. Jie turi neišsiskirti iš gamtos, kuri mus supa, - apie savo sumanymus pasakoja Gediminas ir Viktoras.

Ar atsiras nuotakų, norinčių gyventi atokioje vietoje…

- Esate jauni, ateis laikas kurti šeimas, kur surasite nuotakas, kurios eitų gyventi į tokią atokią, be civilizacijos patogumų vietą?

- Klausimas sunkokas, bet darom talkas, atvažiuoja ir merginų, važiuojam ir mes į talkas pas tokius natūralistus, gal ir surasime savo išrinktąsias. Juk ne visos merginos alpsta nuo civilizacijos pasiekimų, - į mano klausimą atsako vaikinai. Gediminas pasakoja, kad nuo mažens svajojęs turėti savo sodybą, savo ūkį ir šią svajonę palengva įgyvendina. Čia, būsimoje sodyboje, jis ateityje planuoja pasistatyti ir kalvę, kurioje galės ne tik būtiniausius, buityje reikalingus kalvystės darbus daryti, bet ir prie meninės kalvystės sugrįžti. Tiesa, ir dabar, kai reikia kažką iškalti, tą daro. Svajonėse yra ir medžio dirbtuvės, o su Viktoru kartu planuoja turėti ir retų medžių medelyną. Jau dabar iš sėklų augina medžių sodinukus, kuriuos planuoja pasodinti pirmiausia savo žemėje, o vėliau, jei viskas gerai seksis, ir pardavinėti, nes kad ir kiek nuo civilizacijos atsiribotum, pinigų pragyvenimui reikės.

Bus ir giminės gojelis

- Čia turėtų būti gražus parkas, kiekvienas turėsime atskirą sodą, giminės gojelį. Savo giminės žmonėms pasodinsime skirtus medžius. Kiekvienam artimam žmogui po jam skirtą medį. O tie, kurie gyvi, ir patys galės pasisodinti savo medį. Argi ne gražu, kai augantis medis simbolizuoja žmogų? Pasižiūri į medį, ir prisimeni tėtį ar mamą, senelį ar senelę, - savo mintimis dalinasi Gediminas.

Kai paklausiu, ar tos statybos technologijos buvo anksčiau naudojamos, jau abu su Viktoru atsako į mano klausimą:

- Tos technologijos anksčiau buvo naudojamos, bet mes darome lengvesnį variantą. Ir seniau buvo sunkusis plaušmolis ir lengvasis plaušmolis. Mes darysime antrąjį variantą. Jis mums priimtinesnis. Bus ant pamatų padarytas karkasas, bus tinklelis nuo pelių, kad į sienas nelįstų, į tą karkasą dėsime šiaudus molyje, o iš lauko ir vidaus dar nutinkuosime. Mūsų protėviai naudojo dvi technologijas. Vienu atveju iš karto krėsdavo molį ir šiaudus dėdavo, kitu - kaip ir mes, darydavo klojinį, - apie statybos technologines gudrybes pasakoja mano pašnekovai, kurie vidaus apdailai planuoja taipogi naudoti molį ir natūralius dažus. Planuoja iš molio nulipdyti plačias palanges, įvairias nišas. Sienos pagal jų sumanymą nebus idealiai lygios, bet tai ir turėtų būti tas natūralumo cinkelis.

- Čia kaip architekto Gaudi namuose, kuris, žiūrėdamas į gamtą, kūrė savo projektus, mes gamtoje padarysime savotiškus pasakų namus, - šyptelėjęs sako Gediminas.

Kurtis vaikinai planuoja neskubėdami, vis labiau įsiliedami ir suprasdami supančią gamtą, o kad jie jau gerai pažįsta, įsitikinau, kai ėjome pas bendraminčius ir gerus kaimynus - netoliese įsikūrusius Virginiją ir Arūną Šekštelius, apie kuriuos papasakosiu jau kitą kartą. Bendraudamas su Gediminu Umbrasu ir Viktoru Bernatovičiumi žavėjausi jų jaunatvišku užsidegimu ir noru gamtos prieglobstyje kurti savo pasaulį, savo gyvenimus ir mintyse jiems linkėjau sėkmės, kad tos svajonės taptų realybe.

Algis JAKŠTAS

Švenčionių kraštas”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Aidas2012-08-30 15:15

Šaunuoliai, sėkmės Jums!
Lauksiu straipsnio apie Šekštelius.

Įdomu būtų paskaityti ir daugiau straipsnių šia tema.

[...] Umbraso ir Viktoro Bernatavičiaus (apie šiuos ekologinius namus besistatančius jaunuolius prieš kurį laiką rašiau), perėjęs siauru lieptu per Sarios upelį, įžengiau į Virginijos ir Arūno Šekštelių [...]

Rašyti komentarą

Tavo komentaras