BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gegužyje – dramos ir sėkmės istorijos

Dabar, kai kiekviena diena gamtoje atneša ką nors nauja, suspėti su aplinkui besiklostančiais įvykiais tampa ypač sunku. Tačiau iki šiol taip ir neįvyko šilumos lūžis ir dienos neužgriuvo gniuždančia kaitra. Netgi atvirkščiai: ne vien tik dėl vandens stokos pievose, bet ir vėsokų orų pievose gana sunkiai kilo šviežia žolė. Tačiau ir čia permainos akivaizdžios. Grakščiai žemyn purpurines žiedų taureles nusvarino raudonžiedės žiognagės, mėlynuoja paprastųjų veronikų, neužmirštuolių vainiklapiai, baltai žydi dirvinės glažutės, pirmosios pievinės kartenės.

Jerubė - Bonasa bonasia - Hazel Grouse. Nuotr. aut. Eugenijus Kavaliauskas

Pamiškėse pražydo paprastosios žemuogės, ima skleistis šermukšnių žiedų skėčiai. Medžių paunksmėje stiebų viršunėse goždami lapus saule suspindo geltonųjų šalmučių žiedai, tarp samanų ir mėlynių žalumos boluoja miškinių septynikių žiedeliai. Šiluose baigia paslaptingai žydėti mėlynės. Vietoj nubyrėjusių taurelių užsimezgė sunkiai įžiūrimos uogos, tokios pat spalvos kaip ir sodri jų lapų žaluma. Ryškus šių krūmokšnių lapų kilimas tiesiog užgožė derlingesnių pušynų samanas. Pelkėje jau žydi mėlynių giminaitės siauralapės balžuvos, vaivorai, pradeda boluoti pelkinių gailių žiedų puokštės, pakylėtos aukštyn virš klampynės saule mėgaujasi trilapių puplaiškių žiedų kekės. Juodalksnynas ištisai pabalo nuo žydinčių karčiųjų kartenių.

Ne svarbu koks pavasaris, bet kaip visada, mėnesiui įpusėjus išsiritę iš sekliame vandenyje spurdančių lervų, girioje ima karaliauti uodai. Šių vabzdžių veisyklose juodalksnynuose pavasariška gamtos idilė baigiasi pirmiausiai, kur atkaklūs gyviai dar nespėję plačiau pasklisti, savo kraugeriškiems įgeidžiams patenkinti pradeda aktyviai ieškoti sau tinkamų šiltakraujų gyvūnų. Kol kas nuo įkyrių kraujasiurbių gelbėjo tiktai vakarop atvėstantys orai.

Santūriai šiltas pavasaris atitolina ir sausrą. Kritulių vis dar pernelyg mažai. Gal todėl šiemet vos balandžio gale pastebėti pirmieji bobausiai, kurie šiemet taip ir netapo gausiais grybais. Dabar paskutiniai jų vos vienur kitur tebeauga pakelėse.

Gličio pelkės pakraštyje dauboje, kur dažniausiai tokiu metu dar telkšodavo vanduo, dabar kuokštais kūpso tiktai pernykštė sausa žolė. Tarpukupstėse ruduoja saulės išdžiovinti pievinių varlių kurkulai. Madinga kalbėti apie gyvūnų gebėjimą prognozuoti toli į priekį. Tačiau šis ir dar ne vienas įvykis gamtoje paneigia nežinia kuo paremtas labai gajas nerašytas nuostatas apie nuostabiai toliaregiškus gyvūnus sinoptikus. Varlės neršė ten, kur tuo metu rado pakankamai vandens. Tikėtina, kad tai buvo net jų gimtasis telkinys, kuriame pačios išvydo šį pasaulį. Tik daliai jų pratęsti giminę šįkart akivaizdžiai nepavyko. Gamta tuo ir ypatinga, kad kasdienę gyvenimo-išlikimo lygtį išspręsti pasiseka ne kiekvienam, bet savo gyvybinėmis galiomis bei gebėjimu atsinaujinti bei išlikti visąlaik nepaliaujamai stulbina.

Štai vištvanagių porai, kuri priešų ir natūralių grėsmių gamtoje turi kur kas mažiau nei varlės, irgi nepasisekė. Vienas iš paukščių balandžio pradžioje pastebėtas tupintis lizdui gretimame medyje. O ir pati gūžta po metų pertraukos, kuomet plėšrūnai čia neperėjo, atrodė atgijusi, papildyta naujomis šakomis. Tačiau beveik po mėnesio po medžiu gulėjo žagarų krūva su tarp jų boluojančiais kiaušinio lukštais. Liaunos beržo šakos neatlaikė lizdo svorio iš šis beveik visas išdribo. Taigi šio pavasario paukščių pastangos veltui. Gal pavyks kitąmet… Tenka stebėti ne vieną gervių porą, kurios akivaizdžiai neperi ir neaugina jauniklių. Galbūt tai per jauni dar nesiveisiantys paukščiai ar tie, kuriems nepasisekė. Dabar balsingosios gervės mažai girdimos ir būnant jų pelkėse greičiau pasiseka šiuos paukščius pamatyti.

Suopio lizde patelė vis dar tupi ir iš šalies nė neatrodo, kad ten kas nors yra. Tiktai pūkais apkibęs lizdo kraštas liudija, kad ten bręsta nauja gyvybė. Varnėnų lizduose jau čirpia jaunikliai ir tėvai zuja pirmyn atgal. Naminės pelėdos buveinėje auga trys įvairiaamžiai jaunikliai, kurių vyresniajam po kelių dienų sukaks mėnuo. Visi pūkuotukai aplinkui žvalgosi plačiai atvertomis akimis kol kas tiktai siauroje inkilo erdvėje. Patelė budi medyje netoliese ir kilus pavojui net dieną ima kvykčioti ir stengiasi nuo jauniklių neatsitolinti bei pastoviai stebi lizdo aplinką.

Kai kurios vėlyvesnių keliauninkių paprastųjų raudonuodegių ir margasparnių musinukių patelės jau lindi savo inkiluose ar uoksuose ir peri ankstyvesnes dėtis. O volungių švilpavimą ir kreksinčias griežles bei dėl tinkamų buveinių stokos retas girioje lakštingalas girdime nesenai ir jų tokie rūpesčiai dar neprispaudė.

Naktimis pelėdų balsus pakeitė kitų tamsos sparnuočių lėlių kvykčiojimas. Jie dažni peršviečiamuose pušynuose, aukštapelkėse. Tačiau ir tokie šilų dienos giesmininkai ligutės kartais pragysta net visiškoje vidurnakčio tamsoje. Nė neaišku kokią prasmę tai turi šiems gyvūnams, kurių aktyvusis gyvenimas vyksta šviesiuoju paros metu. Daug sparnuočių, berūpinančių giminės pratęsimu, dabar girdima kur kas rečiau. Tiktai kada-ne-kada nuskamba juodosios meletos šūksniai, pritilę geniai, lyg vandeny pradingo jerubės, virš juodalksnyno nebeaidi brastinio tilviko giesmė. Tačiau nuolat galime džiaugtis skambiomis juodgalvių, sodinių devynbalsių trelėmis, mažosios musinukės tilindžiavimu ūksmingame miške ar tuoktuvių įkvėpimo pilna ežerinės nendrinukės giesme Viešvilės aukštupio nendryne.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras