BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gamta – neišsenkantis laimės šaltinis

Vartydamas kinų Dao filosofų knygą radau tokius žodžius: „Visuomenėje mums tenka vykdyti savo pareigas. Bet kai turime laiko sau, atidedame visa kita ir stengiamės grįžti prie savo ištakų. Ten nebelieka vardų, nebelieka visko, kas buvo mums priskirta. Esame tik tas, kas esame ir nieko daugiau. Tačiau kas esame tuo metu, ir yra tikra.” Šie senosios kinų Dao filosofijos filosofų žodžiai labai tinka Virginijos ir Arūno Šekštelių gyvenimo filosofijai apibūdinti. Jie stengiasi gyventi kuo arčiau gamtos ir susiliedami su ja.

Rudens kermošiuje - naminis muilas

Su Virginija ir Arūnu Šekšteliais prieš porą metų susipažinau Rudens kermošiuje Švenčionyse. Dėmesį patraukė iš natūralių medžiagų namuose pagamintas muilas. Skeptikas, pamatęs tokį muilą, ko gero, su ironija nusišypsotų, o man Virginijos ir Arūno pasakojimas apie namuose pagaminto muilo privalumus priminė vaikystėje girdėtus pasakojimus apie tai, kaip kaimo žmonės senovėje sugebėdavo pasigaminti namuose muilą.

Galima pagalvoti, kam šiais laikais gaminti muilą, kai įvairios firmos siūlo dešimtis, šimtus įvairių rūšių muilo ir kitų higienos priemonių. Bet Virginija ir Arūnas mane tuomet argumentuotai įtikino, kad verta tą daryti.

Mielai sutinka ateinančius be piktų kėslų

Ir štai lydimas Gedimino Umbraso ir Viktoro Bernatavičiaus (apie šiuos ekologinius namus besistatančius jaunuolius prieš kurį laiką rašiau), perėjęs siauru lieptu per Sarios upelį, įžengiau į Virginijos ir Arūno Šekštelių valdas. Tos valdos nepažymėtos dabar dažnai matomais ženklais „Privati valda”. Žingsnis po žingsnio grįždami į gamtą, prie savo ištakų, pradžių pradžios, kai žmogus su gamta gyveno santarvėje ir harmonijoje, Virginija ir Arūnas mielai sutinka žmones, kurie ateina be piktų kėslų, nes patys nėra atsiskyrėliai, tiesiog bando surasti savo vietą XXI amžiuje, šiek tiek atsiriboti nuo civilizacijos tempo, pajusti gyvenimo pilnatvę.

Šešiakampis namas

Jau iš tolo dėmesį patraukė keistos formos paties Arūno rankomis pastatytas šešiakampis gyvenamasis namas, prie jo ir prasidėjo mūsų pokalbis. O pirmas klausimas Virginijai ir Arūnui buvo apie tai, kaipgi kilo mintis atsisakyti miesto patogumų ir patraukti arčiau gamtos.

- Ši mintis gimė gal prieš dešimt metų, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Arūnas. - pirmiausia apsigyvenome Daukšių kaime, bet norėjosi kažkokio autentiškumo, asmeniškumo, norėjosi dar arčiau gamtos būti… Bendraujant su draugais, kurie įsikūrė prie Meros upės, kilo mintis ir man kažkur panašiai įsikurti. Taip sėdėdamas prie žemėlapio suradau šį žemės gabalėlį prie Sarios upės. Svarbu buvo ir tai, kad čia pat dideli miškai, o kur dideli miškai, ten ir gyvūnija įvairi. Taigi prieš trejus metus įsigijome šį sklypą. Trobelę čia pradėjau statyti prieš metus, tiksliau, ją čia tik perstačiau, nes turėjau surentęs anksčiau, o šiemet čia jau įsikūrėme. Šešiakampę formą padiktavo gamtos stebėjimas - norėjau išbandyti, koks bus jausmas gyvenant tokiame būste. Patikėkite, mintys čia tikrai ne kvadratinės, o kur kas lakesnės, - pasakoja apie įsikūrimą prie Sarios upelio Arūnas Šekštelis.

Keisti gyvenimą paskatino 9 tomų veikalas

- Arūnai, žmogus priimdamas vieną ar kitą sprendimą dažnai turi filosofinį atsparos tašką. O Jus kas paskatino?

- Žinoma, kad tai ne vienos minutės sprendimas. Studijavome ir skaitėme įvairią literatūrą, ieškojome atsakymo į klausimą - kurgi žmogaus vieta, kur ir kaip jis turėtų gyventi. Taip ir gimė pasirinkimas gyventi gamtoje, sąlytyje su ja. Juk aplink mus augantys augalai gali būti ir maistas, ir vaistas. O ką reiškia tyras oras! Tai nuostabu, fantastiška. Nėra triukšmo, skubėjimo, - dėsto Arūnas.

Tęsdama vyro mintį, Virginija prisimena studijų metus, kai teko gyventi bendrabutyje. Svarbiausia knyga, paskatinusi Virginiją ir Arūną keisti gyvenimą, buvo Vladimiro Megre 9 tomų veikalas „Skambantys Rusijos kedrai”. Tenai rado atsakymus, kaip žmogus turi gyventi, ir su tais teiginiais negali nesutikti - tai senos gyvenimo tiesos. Taip, mes čia gyvendami dar negalime išsiversti be technokratijos pasiekimų, bet stengiamės ieškoti galimybių kuo mažiau tuo naudotis. Norime išmokti bendrauti su gamta, nes tai, kas aplink mus, gyva. Taigi filosofinis atspirties taškas buvo, - sako Arūnas.

Gamtoje viskam savo vieta, paskirtis ir prasmė

Įdomūs Arūno pamąstymai apie tai, kad dabar žmonės beveik nesidomi gamtos paslaptimis, augalų paskirtimi, o prioritetą atiduoda ištaigingesniam rūbui, geresniam automobiliui, o į gamtą žiūri tik iš vartotojiškų pozicijų. Pasak jo, mūsų protėviai gyveno kitaip, ir į tai laikas atsigręžti. Juk gamtoje viskas turi savo vietą, savo paskirtį, prasmę.

- Iš vartotojiškų pozicijų į gamtą žiūrintis žmogus žino, kad briedis, stirna ar šernas yra medžioklės objektai, ir jam visiškai nesvarbu, kad ieškodamas maisto šernas savotiškai tampa miško sodintoju. Kiekvienas gyvūnas gamtoje atlieka savo vaidmenį, tik mažai kas tuo domisi, - su apgailestavimu sako Arūnas.

- O kaip vaikai reagavo į Jūsų sprendimą persikelti gyventi čia, toliau nuo civilizacijos?

- Mažiausieji čia laimingi jaučiasi, o pavėžėjimo į mokyklą klausimą, manau, išspręsime, - sako Virginija.

Pasigamina visko, ko reikia

Kai paklausiau, kaip jie galvoja spręsti elektros energijos klausimą, jie tik nusišypsojo - juk yra alternatyvūs energijos šaltiniai. Tai ir saulės baterijos, ir vėjo jėgainės. Tai, kad nėra įprastinio elektros tiekimo, naujakurių negąsdina. Virginija ir Arūnas džiaugiasi, kad atsiranda netipiškai mąstančio jaunimo, tai teikia vilčių, kad susiformuos stiprių asmenybių karta, nepaklūstanti aklam bandos jausmui.

Į klausimą, kaip tenka tvarkyti buitį be įprastų patogumų, Virginija atsako nedvejodama:

- Mes čia pasigaminame visko, ko reikia. Žinoma, kol kas tik sau. Ir muilo, ir kitų skalbimo priemonių. Patikėkite, yra didelis skirtumas, ar prausiesi pirktiniu muilu, ar savo pagamintu. Tiesa, jo gamybos technologija šiek tiek skiriasi nuo tos, kuri buvo naudojama Lietuvoje anksčiau, kai kaimuose žmonės patys gamindavo muilą, bet galutinis rezultatas tikrai neprastesnis. Darydama muilą aš dedu tai, ką noriu, pasirenku sau malonius kvapus. Mes nenaudojame ir indų ploviklių, skalbimo miltelių, viską plauname savo muilu. Daržoves, bulves auginame natūralioje terpėje. Puiku, kai žinai, kokiomis sąlygomis viskas užauginta, pagaminta, - šypsosi laiminga Virginija, beje, turinti aukštąjį išsilavinimą pedagogė, bet sugrįžti dirbti į mokyklą kol kas nesiruošianti.

Kaip agronomas statybos darbų mokėsi…

Apžiūrėdamas įmantriai suręstą namuką pasidomėjau, kaip visa tai pavyko padaryti. Arūno atsakymas buvo paprastas - dalyvaudavo įvairiose talkose, kur statomi panašūs pastatai, daug skaitė, domėjosi medinių pastatų statybos technologijomis.

- Taip agronomas ir statybos pagrindų pramoko, - juokaudamas sako Arūnas. - Norėjau sau pastatyti jaukų namuką, kuriame gera gyventi. Svarbu buvo ir sau pačiam įrodyti, kad aš tą galiu padaryti. Žingsnis po žingsnio ėjau nuo paprastesnio prie sudėtingesnio pastato. Pirmas mano sukirstas statinys buvo tualetas, taip po truputį ir prie namo priėjau.

Optimistinės svajonės

Įsikūrę prie Sarios upės, Virginija ir Arūnas Šekšteliai su savo atžalomis - dukra Aurėja ir sūnumis Dovu ir Satvijumi - galvoja ir toliau kurtis, plėstis. Galvoja ir apie šalčiui atsparių gyvulių veisimą. Idėjų turi daug, ir jas tikisi įgyvendinti. Svajoja apie sodo įkūrimą. Žinoma, gyvenant gamtos prieglobstyje neatsiejama gyvenimo dalimi tampa ir sveika mityba, nes gamtinės žemdirbystės sąlygomis išaugintos daržovės lenkia savo savybėmis net ekologiškai išaugintas. Stebina optimizmas, su kuriuo Virginija su Arūnu žvelgia į ateitį, o išgyventi ir pragyventi norint galima ir čia, toliau nuo miesto triukšmo, amžino bėgimo. Gal kaip tik gamtos prieglobstyje būdamas žmogus gali pajusti tikrąją savo gyvenimo prasmę, suprasti, kad beatodairiškai kirsdamas mišką sugriauna kažkieno namus, sugriauna ekologinę pusiausvyrą. Tik gyvendamas gamtos prieglobstyje žmogus gali taip mokėti džiaugtis praskrendančiu paukščiu ar iš miško išėjusia stirna, kaip moka džiaugtis Virginija ir Arūnas Šekšteliai bei jų vaikai, kaip džiaugiasi netoli jų besikuriantys Gediminas ir Viktoras.

Laimei pakanka gamtos ir bent hektaro nuosavos žemės

Smagu žinoti, kad šiame technologijų amžiuje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nesvetima meilė gamtai, kurie savo žingeidumu nupučia dulkes nuo senųjų tradicijų klodų, kad palengva atgimsta senosios amatų ir žemdirbystės tradicijos, kad vertinama žmogaus individualybė, kad kiekvienas žmogus, gyvenantis Lietuvoje, turi gerbti savo protėvių patirtį ir palikimą bei tradicijas.

- Mes turime saugoti tas neįkainojamas vertybes ir tradicijas, kurias sukūrė mūsų protėvių kartos, ir perduoti savo vaikams, anūkams. Mes patys turime galvoti apie gamtą ir saugoti ją. Gyvenimas gamtoje verčia susimąstyti ir apie dvasines vertybes, mūsų protėvių religinę patirtį, kai dievinama buvo gamta. Joje viskas turi savo paskirtį, ir mes negalime jaustis aukščiau jos. Jei žmogus nori gyventi laimingai, jam būtina gyventi gamtoje ir turėti bent hektarą žemės, kur būtų galima įkurti minimalią ekosistemą, - atsisveikindami sako Virginija ir Arūnas Šekšteliai, kuriems gyvenimas gamtoje yra neišsenkantis laimės šaltinis.

Algis JAKŠTAS

“Švenčionių kraštas”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras