BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Energetinė nepriklausomybė neįmanoma be energetikos decentralizavimo

Įsivaizduokite, kad Lietuva jau pastatė Visagino atominę elektrinę, kuri energija aprūpina didžiąją dalį šalies. Bet štai prasidėjo ginkluotas konfliktas ir priešas nusitaikė į šią pačią jautriausią mūsų šalies vietą. Arba teroristinis aktas. Gali būti ir nenumatyto stiprumo žemės drebėjimas ir japoniški reaktoriai pakartos Fukušimos istoriją. Ką daryti, kad to išvengtume, kad nebūtų nė mažiausios tikimybės, jog taip kada nors atsitiks?

Įsivaizduokite kitą scenarijų. Lietuvai priešiška šalis nusprendžia smogti į strateginius mūsų objektus, tačiau suglumsta - tokių nėra! Visa energetikos sistema decentralizuota ir vietoje vienos didelės jėgainės veikia šimtai, o gal net tūkstančiai mažų ir labai mažų išsimėčiusių po visą šalį. Sprogdink nesprogdinęs, tačiau sugriovus vieno miestelio jėgainę, energiją jam ima tiekti gretimų miestelių ir kaimų jėgainės. Priešas bejėgis.

Jeigu kiekviena gyvenvietė pasigamintų bent dalį jai reikiamos šilumos ir elektros energijos, galėtume realiai kalbėti apie energetinę nepriklausomybę. Maža to, prie šios energetinės nepriklausomybės galime prisidėti ir asmeniškai, savo poreikiams patys naudodami vėjo, saulės, geoterminę, gal net biodujų energiją, o jos perteklių parduodami valstybei. Lietuvoje jau yra kaimo bendruomenių, kurios turi pasistačiusios mažas jėgaines. Yra ir pavienių entuziastų, kurie savo įmonę karštu vandeniu visiškai aprūpina ant stogo išsikeldami saulės kolektorius ir vėjo malūnėlius.

Tai, kad šis reiškinys nėra masiškas, yra pirmiausia mūsų valdžios kaltė, kuri gyvena svajonėmis apie atominę elektrinę ir deklaruoja energetinės nepriklausomybės siekį. Bet svetimais pinigais nepriklausomybės nepastatysi. Užtektų padaryti keletą mokesčių lengvatų ir mažosios jėgainės imtų dygti kaip grybai. Bet Lietuvoje užsiminti apie mokesčių mažinimą yra tabu, tad tuos, kurie iš tikrųjų prisideda prie energetinės nepriklausomybės, ne tik nepaskatins, bet dar ir apmokestins.

Lietuva mažas, bet įvairus kraštas. Kiekvienas jos kampelis yra savitas ir galima sumaniai panaudoti vietinius išteklius. Rytų Lietuvoje energiją galima gaminti kūrenant medžio drožles, Vidurio Lietuvoje - biodujomis verčiant fermų atliekas, Vakarų Lietuvoje - naudoti neišsemiamus geoterminės energijos išteklius. Biržų rajone daugiausia saulėtų dienų - ten galima mąstyti apie saulės jėgainę. Kretingos rajone labai vėjuota - palanku statyti vėjo jėgaines.

Svarbu neperlenkti lazdos ir nekoncentruoti energijos gamybos vienoje vietoje, netgi jei ta energija yra „žalioji”. Mažosios vėjo jėgainės yra ekonomiškesnės ir atsiperka greičiau, jas įsukti pakanka silpnesnio vėjo, o pastačius didelį vėjo jėgainių parką, jis tampa migruojančių paukščių mėsmale, šalia neįmanoma statyti gyvenamųjų namų. Ant kiekvieno stogo montuojami saulės kolektoriai yra nedidelė investicija, padeda iki 100 proc. apsirūpinti namams reikiama šiluma, tuo tarpu didelės saulės jėgainės užima daug ploto, kuris galėtų būti naudojamas racionaliau. Tinkamai rūšiuojant ir atskiriant biologiškai skaidžias atliekas, jas galima būtų panaudoti biodujų gamybai, o kaip šalutinį produktą gaminti kompostą. Tokias nedideles biodujų jėgaines, tiekiančias šilumą namams, galima pastatyti praktiškai kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje. Tačiau dabar tūkstančiai tonų biodujoms tinkamos žaliavos kasdien išvežama į sąvartynus. Dar kalbama apie atliekų deginimo gamyklas, bet jos tik orą terštų. Lietuvoje perspektyvi geoterminė energija, bet vėlgi masiškai jos vartoti negalima, kol neišspręsta aplinką teršiančių gręžinių problema. Darant giluminius gręžinius naudojami labai agresyvūs chemikalai, kurie gali užteršti požeminius geriamojo vandens telkinius, o Lietuva be švaraus požeminio vandens - kaip Saudo Arabija be naftos. Hidroenergetika yra vienintelė iš „žaliosios energetikos” rūšių, kuri Lietuvai yra visiškai netinkama, nes nuostoliai (dideli užliejami žemės plotai, dėl vandens erozijos padidėjusi tarša, kelio užkirtimas migruojančioms žuvims ir kt.) didesni nei gaunama nauda. Pastaruoju metu net ir Skandinavijos šalys ima atsisakyti hidroenergetikos.

Taigi visų energijos rūšių galima naudoti po truputį, bet suminė jų nauda bus tokia pati, jei naudotume koncentruotą vienos rūšies energijos gamybą. Kaip pavyzdį paimkime vieną gražų Lietuvos miestelį Zarasų rajone - Salaką. Pamėginkime jį paversti „energetiškai nepriklausomu” nuo likusios Lietuvos dalies. Salake gyvena 600 žmonių. Stovi tašytų akmenų bažnyčia, veikia pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas, seniūnija, parduotuvės, bendruomenės centras. Čia įkurtas Gražutės regioninio parko lankytojų centras. Visoms šioms įstaigoms reikia centralizuoto šilumos ir elektros energijos tiekimo. Tam pasitarnautų prie Salako pastatyta kombinuota kogeneracinė šiluminė-biodujų jėgainė, kuri gamintų tiek šilumą, tiek elektrą. Kadangi gyventojų miestelyje ne taip ir mažai, o dalis jų ir naminius gyvulius laiko, tai biodujoms pagaminti reikalingos žaliavos būtų pakankamai. Trūkstamą dalį šilumos ir elektros galima pagaminti kūrenant medienos atliekas. Kadangi miestelis yra labai miškingame krašte, reikiamą kiekį medžio drožlių pasigaminti būtų ne problema. Tokios jėgainės pagaminamos energijos užtektų ne tik šiluma ir elektra aprūpinti viešąsias įstaigas, bet ir gatvėms apšviesti. Salake yra daugiau nei 500 skirtingo dydžio pastatų, ant kurių stogų galima sumontuoti saulės kolektorius ir saulės baterijas, o ant aukštesnių įrengti nedideles vėjo turbinas. Jeigu įmanoma būtų visa tai sujungti į bendrą sistemą Salakas visiškai apsirūpintų reikiamu energijos kiekiu ir dar jos liktų. O svarbiausia, atsirastų daug papildomų darbo vietų ir pajamų vietos gyventojams. Lygiagrečiai turi vykti namų apšiltinimas, o nauji pastatai projektuojami taip, kad vienas stogo šlaitas būtų atsuktas į pietų pusę.

Jei Lietuvoje toks pasiūlymas skamba kaip utopija, tai kitose pasaulio šalyse jis sklandžiai įgyvendinamas. Ispanijoje kiekvienas naujas pastatas privalo turėti saulės kolektorius, o Vokietijoje veikia 4 300 mažų biodujų jėgainių. Žmonės ten, jeigu patys prisideda prie energijos gamybos, atleidžiami nuo žemės mokesčio, jiems suteikiama kitokių mokestinių lengvatų. Danijoje populiaru turėti šeimos vėjo jėgainę, o valstybei parduota energija atneša papildomų pajamų, tarkim prie pensijos. Visa tai matant, belieka tik atsidūsti. Kaip mūsų valdžiai pasakyti, kas iš tiesų yra ta energetinė nepriklausomybė?

Andrejus Gaidamavičius
“Žalioji Lietuva” informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras