BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Eglės fenomenas

Žymus lietuvių mokslininkas, publicistas, kultūros veikėjas Česlovas Kudaba savo gyvenimo pabaigoje, apmąstydamas gimtojo krašto gamtos likimą, apgailestavo, kad daugelis mūsų žmonių „jau prarado progą gyventi pagal gamtos ūkio kalendorių”. Ši ištarmė susišaukia su amerikiečių ekologo Oldo Leopoldo mintimis, veikla bei gyvensena, kaip tik grindžiama gamtos procesų savaiminės tėkmės, vidinės vertės samprata. Kalendorius - pamatinė šio mąstytojo veikalo (Smėlio grafystės kalendorius) kategorija; veikalo, pradėjusio natūralistinę-holistinę minties srovę XX amžiaus moralės filosofijoje ir tapusio gamtosauginio sąjūdžio viena iš idėjinių paskatų.

Tačiau ne vien savalaikis atsiliepimas į aktualius naujausiųjų laikų istorijos iššūkius lėmė O. Leopoldo ir jo bendraminčių veiklos reikšmingumą, bet ir svarbiausia tikro moralisto priedermė: pirmiausia tu pats privalai gyventi ir elgtis taip, kaip mokai kitus, kaip laikai būtina, teisinga ir gera. Leopoldas taip ir darė, todėl jis sulaukė sekėjų, kurių gretos nuolat auga.

Gyvenimo būdą pagal gamtos ūkio kalendorių žmogus prarado, pasak Č. Kudabos, dėl urbanizacijos. Būtent pastaroji atitolino žmogų nuo gamtos, nuo jos procesų ritmo, tempo ir suformavo įpročius, labiau atitinkančius ne natūralius, bet dirbtinius veiksnius. Neatsitiktinai Amerikoje dar XIX amžiaus viduryje O. Leopoldo pirmtakas Henris Deividas Toro savo aistringą protestą prieš urbanistinę civilizaciją pradėjo pasitraukdamas gyventi į gamtos prieglobstį. H. D. Toro veikalas Voldenas, arba Gyvenimas miške, aprašantis šią patirtį, tapo pripažintas visame pasaulyje ir neprarado aktualumo iki pat mūsų dienų.
Ekologinės problemos iškilimo ir gamtosauginio sąjūdžio pažadintas žmonių domėjimasis natūraliąja realybe Lietuvoje ypač suintensyvėjo praėjusio amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais. Kaip tik tada ėmė pasirodyti įdomiai ir su išmanymu parašytų veikalų gamtos ir žmogaus santykio su ja klausimais. Tai E. Šimkūnaitės, R. Budrio, G. Isoko, V. Dautarto, L. Grudzinsko, A. Matulionio, S. Paltanavičiaus, J. Taugino, V. Nedzinsko, A. Aleknonio, K. Platelio, J. Kundroto, O. Grigaitės, E. Šapokienės, J. Čepinskio, A. Linčiaus, H. Gudavičiaus, B. Šablevičiaus, E. Drobelio, A. Balbierio, S. Gliaudžio, B. Gaižausko ir kitų knygos. Paminėti autoriai yra įvairių sričių atstovai: rašytojai, publicistai, žurnalistai, mokslininkai, miškininkai, gamtosaugininkai, pedagogai. Juos vienija gamtos stebėjimo, jos pažinimo aistra, kruopštus objektyvios, empirinės informacijos fiksavimas, bendravimo su gamta džiaugsmas, susirūpinimas gamtos įvairovės ir grožio išsaugojimu bei puoselėjimu.

Šį kartą norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į dar vieną neseniai pasirodžiusį leidinį, kuris savo turiniu primena straipsnio pradžioje paminėtas amerikiečių autorių knygas. Turiu galvoje Eglės Jačkonytės knygelę Kiek pakelia sparnai (Kaunas: Naujasis lankas, 2009, 186 p.). Tiesa, tai kuklus dienoraštinio pobūdžio užrašų, filosofinių-publicistinių pamąstymų rinkinys, bet jis pasižymi nuoširdžiu individualios patirties aprašymu, ryškia moraline autorės nuostata, asmenybės įsijautimo į krašto gamtą ir atsakomybės už jos likimą akcentavimu.

Žaliosios Lietuvos skaitytojams ši autorė puikiai žinoma iš jos publikacijų, po kuriomis pasirašydavo: Eglė iš Paparčių. Tikriausiai ne vienam kildavo abejonių: ar iš tikrųjų toks asmuo ir tokia vietovė egzistuoja? Žurnalistas Feliksas Žemulis surado Eglę ir paskelbė straipsnį apie jos gyvenimą (žr. Lietuvos žinios, 2010 01 27; persispausdino Žemaičių saulutė, 2011 11 25).

E. Jačkonytė gimė ir augo Vilniuje. Sidabro medaliu baigė vidurinę mokyklą. Avarijoje patyrusi stuburo lūžį buvo prikaustyta prie lovos. Ėmė piešti, tapyti. Pasirinko meninio siuvinėjimo specialybę Kauno taikomosios dailės mokykloje. Dėl savo nelaimių (invalidumas, dvynukų sūnų susirgimas vėžiu, išgijo tik vienas) ji kaltino miestą. Todėl nusprendė keisti gyvenamąją vietą. Įsigijo trobelę Skuodo rajone, Paparčių kaime, ant Varduvos upelio krantų. Kaime pradėjo nuo nulio. Nors paralyžiuota, bet išsitreniravo taip, kad gali dirbti sunkius darbus. Aplinkiniai iš pradžių laikė ją keistuole, bet apsiprato. Moteris renka vaistažoles, daro rankdarbius, keičiasi su kaimynais savo triūso vaisiais, padeda aplinkiniams negalios atveju. Taigi nelengva kasdienybė, natūrinis ūkis… Bet Eglė nedejuoja, pati ieškojo išeities iš susidariusios situacijos ir ją surado.

Pagrindinis Eglės knygelės motyvas - žmogus tarp gamtos ir civilizacijos, žmogus, ieškantis šių priešybių sandūroje savo vietos, savo tikrojo Aš. Autorės susipykimas su miestu nėra tik jos asmeninių nesėkmių išdava. Miestas - tai maksimaliai koncentruotas civilizacijos telkinys, tai monstras, agresyviai nukreiptas prieš natūralią realybę ir produkuojantis miesčionį, kuris meldžiasi netikriems dievams, t.y. pinigams, vartojimo bumui, technikos garbinimui… Šiuo požiūriu miestas Eglei primena konclagerį, getą ar dykumą, kurioje vyksta „mimikrijos kursai” (p. 109). Kitos miesto pusės - tai, kad jis yra kultūros, mokslo židinys, kuriantis daugybę gerų, pažangių dalykų - autorė neliečia. Ji visą dėmesį koncentruoja į individualų daugumos žmonių elgesį, kur link jie nukreipia savo energiją bei laiką. Čia pat ji iškelia klausimą: ar į civilizacijos liūną įklimpusio žmogaus pasirinktos abejotinos vertybės nesutraukys gyvybės grandinės iki paties žmogaus subyrėjimo „į drūzgus” (p.13)? Kita vertus, autorė išsako ne vien karčius kritikos žodžius miesčionių adresu, bet ir gailisi jų, mato jų pašlijusią sveikatą, trokšta patarti, padėti.

Savo gyvenamąją vietovę Eglė vadina „Paparčių džiunglėmis”. Šia metafora ji pabrėžia nuošaliame kaime vykstančių procesų natūralumą, beje, ir tam tikrą dramatiškumą. Mat pradžioje Eglės pasirinkta vienkiemio aplinka atrodė nedraugiška, svetima, bauginanti, visiškai nepanaši į nerūpestingos vaikystės atostogas kaime pas močiutę. Bet pamažu, atrandant gamtos grožį bei paslaptis, naujieji namai buvo prisijaukinti. Gaivus upelio čiurlenimas, šviesos ruoželis debesynų properšose teikė vilties, skatino nepasiduoti, o šiltas vėjelio dvelksmas ar iš paprastos patvorio dilgėlės išgauto gardėsio skonis tapo svarbia atrama skleistis vaizduotės sparnams. Buities rutiną ir gūdumą skaidrino ir meninės kūrybos blyksniai. „Gerą dieną - džiaukis, o prastą - mąstyk” (p. 89) - taip Eglė formuluoja lyg savo gyvensenos programą, lyg sielą gydančią sentenciją. Tačiau jai svarbiausia, matyt, yra tai, kad gamtos artumoje, tyloje, vienatvėje žmogus giliau suvokia save, savo vertę, sugebėjimus, galimybes, atsikrato perdėto savęs sureikšminimo. Iš to išplaukia ir atsakymas į kitą formuluojamą tezę: „Būti žmogumi labai sunku, bet įmanoma” (p. 95).

Suprantama, kiekvienoje istorinėje epochoje žmogus susidurdavo su didžiuliais sunkumais, trokšdamas išsaugoti savo pašaukimą, savo žmogiškąją tapatybę. Mūsų dienomis bene į pirmą vietą iškyla ekologinė problema, nuo kurios sprendimo (ar nesprendimo) priklausys žmogaus likimas, jo gyvenimo prasmė ir kokybė. Būtent šiuo aspektu Eglė ir žvelgia į žmogui tekusius iššūkius, kuriuos, beje, jis pats ir sukėlė, nenorėdamas „pripažinti, jog yra tik grandis, susieta vienoje grandinėje ir su paukščiais, ir su medžiais, ir su skruzde, ir su banginiu, ir štai su tuo pašiauštu vėjo debesiu” (p. 13). Esmė čia ta, jog minėtas sąsajas būtina žmogui ne tik žinoti, bet savo konkrečiais žingsniais jas puoselėti kasdien, o pažeidus - atkurti.

Akylai stebėdama aplinką, Eglė mato, jog mūsų krašto rūšių biologinė įvairovė ne tokia ir didelė, nes ką nors nauja sunku atrasti, viskas pažįstama, tik va - paukštelių ir žvėrelių mažėja, nyksta pievos, vis daugiau tuščių plotų. Kaip žolininkė ji labai apgailestauja dėl „nugyventos žemelės”, kurioje neliko žolynų įvairovės, nepamatysi jokios „nereikalingos” žolės - mat laukai suskirstyti rėžiais su pelningų augalų lapais (p. 107). Sukultūrintose pievose beveik neįmanoma surasti reikalingą vaistažolę. Džiūsta pelkės. Spanguolyne, prisimena Eglė, anksčiau grimzdavo iki kelių, o dabar - samanos traška po kojomis. Tai agresyvaus civilizacijos veržimosi į visas dar likusias gamtos kerteles padariniai, veikiausiai šalutiniai, kai gydant vieną sritį, kenkiama kitai.

Nors autorė į kai kurias dabartinio žmogaus veiklos bei elgesio apraiškas (pvz., miestą, medžioklę) reaguoja pernelyg emocingai, kategoriškai, bet dėl žmogaus skleidžiamo blogio į pesimizmą nepuola. Ir pragare reikia kurti rojų (p. 101-102) - tokia jos išmąstyta bei išjausta nuostata. Savo pavyzdžiu ji teigia, jog gyventi galima ir kitaip, nei tai daro dauguma, apaugusi „stereotipų maurais”. Išmintis ir tobulumas, jos manymu, slypi „labai paprastuose dalykuose” (p. 95). Tik kiekvieno kelias į tą „paprastumą” yra individualus, vingiuotas, reikalaujantis tam tikro netikėto postūmio ir ieškojimų, paklydimų ir netikėtų atradimų. Eglė tą kelią surado ir toli juo nuėjo, gyvendama iš tikrųjų pagal gamtos ūkio kalendorių. Tuo keliu eina ir jos sūnus, kuris taip pat skaito Didžiąją Gamtos Knygą, iš natūralių šaltinių semdamasis gyvybės syvų savo kūnui ir dvasiai.

Aptariamos knygelės pavadinimas Kiek pakelia sparnai metaforiškai įvardija dvasinius autorės ieškojimus, nelengvas gyvenimo pamokas, akistatoje su gamta bei savo sąžine gimusias mintis bei jausmus. Šitaip ji išsiugdė stiprius dvasios sparnus, kurie, kaip įsitikiname iš pasakojimo, pakelia labai daug ir net labai aukštai. Nors knygelėje dėstomos mintys dažnu atveju nėra naujos, bet autorės konkrečioje gyvenimo plotmėje jos įgyja papildomų paveikumo prasmių bei niuansų. Negana to, Eglės fenomenas vertas dėmesio ir platesniame kontekste. Lietuva pastaraisiais savarankiško vystymosi dešimtmečiais kai kuriais atžvilgiais (ir gerais, ir blogais) pavijo kitas šalis, kai ko iš jų išmoko. Kita vertus, sparčiai vejantis nežinia į kokį rifą galintį atsitrenkti Žemės civilizacijos laivą, iškyla nauji iššūkiai, todėl atskiri asmenys jau nepasitiki globalizacijos bei visiškai nereguliuojamos rinkos ekonomikos apžavais, nenori plaukti su dauguma pasroviui ir patys ima savo likimą į savo rankas. Tai geri ženklai, sektini pavyzdžiai, skatinantys priešintis elgesio įpročių inercijai ir nepasiduoti beatodairiškai techninės civilizacijos invazijai į gamtą bei žmogaus dvasią.

2012 03 13 - 24 Prof. Česlovas Kalenda

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras