BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dūkštų ąžuolyno atkūrimas ir išsaugojimas

Darbai

Retas kuris nėra apsilankęs ąžuolų giraitėje žaliuojančioje tarp Vilniaus ir Kernavės. Dūkštų ąžuolynas savo gamta nuo seno traukia laisvalaikį norinčius praleisti lankytojus, atkreipia pro šalį važiuojančių pakeleivių dėmesį, nesiliauja stebinęs gamtininkų bei miškininkų.

Turbūt kiekvienas pažinęs ąžuolyno gamtą, vaikščiojęs jo takeliais sunerimtų, ar bent jau nustebtų išgirdęs giraitėje ūžiančius pjūklus bei matydamas išvežamą medieną. Tačiau šį kartą pjūklai darbuosis ne prieš ąžuolus, bet jų labui. Neries regioninio parko direkcija kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba bei Vilniaus miškų urėdija išsikėlė ambicingą tikslą - atkurti unikalią, ąžuolynams būdingą medynų struktūrą. Mokslininkai, tyrinėję giraitę, ne kartą yra pabrėžę, kad senstantys ąžuolai džiūsta, o nauja medelių karta neatauga dėl pernelyg gausaus užkrūmijimo bei ne visai teisingo ūkininkavimo praeityje - vietoje iškirstų ąžuolų pasodinus eglynus. Žinoma, tai ne vienintelės priežastys, lėmusios ąžuolyno lėtą nykimą. Todėl, siekiant pagerinti sąlygas jaunosios ąžuolų kartos augimui, bus šalinamos minkštųjų lapuočių medžių rūšys, trake augantys lazdynai bei kertami dirbtinai sodinti eglynai. Atlikus šiuos darbus natūraliai atauganti ąžuoliukų karta gaus daugiau šviesos bei erdvės, kurioje netrukdomi medeliai turės daugiau galimybių išaugti ir įsitvirtinti. Eglynų vietoje bus sodinami ąžuoliukų sodmenys, tinkamai prižiūrimi jaunuolynai ateityje susivers ąžuolų medynu.

Šiek tiek istorijos

Galime didžiuotis, kad Lietuvoje vis dar turime ąžuolų giraičių. Tai senovėje žaliavusių plačialapių miškų reliktai, šalyje užimantys kelis procentus miškingų teritorijų. Vienas didžiausių masyvų - Dūkštų ąžuolynas, vis dar ošiantis Neries regioninio parko teritorijoje 300 ha plote.

Ąžuolynai mūsų šalyje įsigalėjo poledynmečio laikotarpiu, kartu su kitomis plačialapių medžių rūšimis užėmė didžiulius plotus. Vėlesniame laikotarpyje, didėjant šalies apgyvendinimui bei tenkinant vis augančius gyventojų poreikius, ąžuolų girias imta stipriai kirsti. Greitą ąžuolynų nykimą, ypač XVI-XVII a., sąlygojo aukšta, nuolat kylanti ąžuolo medienos kaina, be to, ąžuolų augimo vietose dirvožemis žymiai derlingesnis nei spygliuočių medynuose, todėl pirmiausia ąžuolynai buvo deginami ir verčiami žemės ūkio naudmenomis, neatkuriant ąžuolynų kirtavietėse įsigalėjo minkštieji lapuočiai.

Šiandien galime tik įsivaizduoti beveik ištisinę, kažkada praeityje žaliavusią ąžuolų girią dabartiniame Neries upės slėnyje. Dar ir šiandien, eidami Neries upės slėniu nuo Vilniaus iki Kernavės, galime aptikti gilią senovę menančius ąžuolus, įsiterpusius žmogaus rankos suformuotuose medynuose.

Dūkštų ąžuolyne ilgą laiką buvo ūkininkaujama, tik pastarąjį dešimtmetį ąžuolai nebekertami, išvirtę senmedžiai paliekami gulėti biologinės įvairovės vardan. Seniau giraitėje žmonės ganydavę gyvulius, tuo metu ąžuolynas turėjęs būti perregimas, šviesus, kadangi gyvuliai nuėsdavo, nutrypdavo trake augančius krūmus. Esama žinių, kad pasaulinio karo metais nemaža dalis galingų medžių buvo iškirsta ir išgabenta vokiečių, tačiau keičiantis karo įvykių sekai ąžuolynas išliko.

Pagal išlikusį 1941 m. medynų planą matyti, kad giraitėje beveik nebūta eglynų. Didžiąją dalį medyno užėmė ąžuolai. Iškirtus ąžuolų dalį, jų vietoje atsirado minkštųjų lapuočių medynai, įveisti eglynai. Vilniaus miškų urėdijos duomenimis 1974-1978 ir 1984-1988 metais ąžuolai džiuvo labai intensyviai, iškirsta didelė dalis išdžiūvusio medyno. 1989-2000 metais vėl iškirsta nemažai išdžiūvusių ąžuolų. Tokiu būdu per 26 m. buvo pašalinta apie 28 % tūrio tada buvusios ąžuolo medienos. Tačiau ąžuolyno būklė dėl daugybės priežasčių ir toliau blogėjo, apie 1999 m. medyną nusilpnino ąžuolinio lapsukio invazija.

Dūkštų ąžuolynas svarbus ne tik gamtiniu požiūriu, bet ir kultūriniu. Ąžuolų sengirės būdavę mūsų protėvių senojo tikėjimo šventovėmis. Istoriniais laikais tokius miškus gerbdavo ir saugodavo senoji Lietuvos tauta, kol šalį užplūdę kryžiuočiai, nešdami krikščionišką tikėjimą, tokias girias ėmė deginti ir naikinti. Labai tikėtina, kad Dūkštų ąžuolyne buvo atliekamos pagoniškos apeigos, iki mūsų dienų giraitėje išlikęs didžiulis akmuo su ritualiniais ženklais.

Gamta

Tyrinėjant Dūkštų ąžuolyno gamtą, vis dar patiri atradimo džiaugsmą. Kartais atrodo, kad ši teritorija jau tiek daug kartų naršyta, apžiūrėta, aprašyta gamtininkų, tačiau nustembi aptikęs tokią gyvybės įvairovę. Dūkštų ąžuolynas, pagal dabartinę europinės svarbos buveinių klasifikaciją priskiriamas Plačialapių ir mišrių miškų buveinių tipui, pasižyminčiam derlingais dirvožemiais ir didele biologine įvairove.

Juodasis gandras.

Aukštoji gegūnė.

Aukštoji gegūnė.

Raudonpilvė kūmutė.

Raudonpilvė kūmutė.

Vaikščiodamas mažiau lankomomis ąžuolyno vietomis visada pamatysi šernų bandos ištryptus takus, neretai ir patį šerną užtiksi nubėgantį. Ūkanotą rytą ar vėlų vakarą giraitės pakraščiu perbėgs elnių virtinė, aukštai iškėlęs raguotą galvą priekyje bėgantis žvėris trumpam stabtels uosdamas žmogaus kvapą. Žiemą giliai sniege palikti didžiuliai pėdsakai ir kur ne kur nulaupyta medžių žievė išduos buvus briedį. Ąžuolyne nuo seno gyvena ir barsukai, kažkada išraustais urvais naudojasi ne viena karta. Žmonės pasakoję, kad giraitėje pokario metais būdavę vilkų, tačiau vėliau mažinant šių plėšrūnų skaičių visoje šalyje, vilkai į ąžuolyną nebegrįžo. Gaila, kad esant šiuolaikinei urbanizacijai toks gyvūnas čia nerastų vietos. Pavasarį ąžuolynas prisipildo skudučių skambesį primenančių garsų, tai kūmutės kūmuoja bebrų patvankos dėka susidariusioje „kūdroje”. Į nuošalesnį miško kampelį perėti atskrenda retieji juodieji gandrai, jų sukrautas lizdas žinomas nuo seno. Ąžuolyne stebėtos ir mažųjų erelių rėksnių poros. Pavasarinę, dar vėsią naktį girdimi pelėdų ūkavimai. Besidairydamas į ąžuolus gali pastebėti neįprastus inkilus, ne tokius kaip keliami paukščiams, jie skirti šikšnosparniams. Dūkštų ąžuolyne ir jo apylinkėse aptinkamos beveik visos Lietuvoje žinomos šikšnosparnių rūšys, tarp jų viena retesnių - europinis plačiaausis. Dūkštos upės slėnyje gyvena Lietuvoje saugomos didžiosios miegapelės.

Turbūt nesuklysiu teigdamas, jog ąžuolyną garsina Europoje ir Lietuvoje saugomas vabalas - niūriaspalvis auksavabalis. Ši rūšis įsikuria senų ąžuolų drevėse, jų lervos gyvena ne vienerius metus viename ąžuole misdamos išimtinai irstančia mediena. Todėl, seni drevėti, sudžiuvę ąžuolai yra būtini šios reliktinės rūšies išlikimui.

Niūraspalvis auksavabalis.

Niūraspalvis auksavabalis.

Kuokštinė grifolė.

Kuokštinė grifolė.

Samanų patalai.

Samanų patalai.

Suvirtę senmedžiai, palikti gulėti ant miško paklotės vis labiau primena tas senąsias ąžuolų sengires, apaugusias kerpėmis ir samanomis. Ąžuolyne aptinkamos retosios kerpių ir grybų rūšys, paminėtinas krokinis minkštenis, ąžuolinė kepena, kuokštinė grifolė - visos šios rūšys saugomos ir egzistuoja dėka paliekamos irstančios medienos.

Pavasarį, kiek atšilus, giraitė pasipuošia baltu kilimu - tai žydi plukės. Neries regioninio parko direkcija beveik kasmet organizuoja plukių žydėjimo šventę, taip kviesdama žmones iš arčiau susipažinti su giraite. Neretos ąžuolyne ir saugomos orchidinių šeimos augalų rūšys, kartais net nustembi aptikęs vieną ar kitą rūšį netikėtoje vietoje. Ko gero, išvardinti visas samanų ir augalų rūšis neužtektų vietos šiame straipsnyje.

Taigi, Dūkštų ąžuolynas neabejotinai yra viena svarbiausių tokio pobūdžio ekosistemų, išlikusių iki mūsų dienų. Visas kompleksiškai jisai sudaro išskirtinę gamtiniu ir kultūriniu požiūriu unikalią vertybę. Siekdami atkurti ir išsaugoti šią vertybę šiandien, užtikrinsime jos egzistavimą ateities kartoms.

Neries regioninio parko ekologas Aivaras Jefanovas

Neries regioninio parko direkcijos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras