BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Deimantinis rytas…


Taip nesinori keltis, galva apsunkusi, rodos vakar buvo eilinė diena… Saulė pro užuolaidos tarpelį švelniai paglostė veidą. Margiukas, kalbančiu žvilgsniu kvietė į lauką. Na dar minutę - Margiau… negaliu suprasti, kodėl nebeklauso kojos, liaukis vizginęs tą uodegą palei nosį… kutena.


Na gerai jau - šuoliuojam, tu teisus - tai tik šonų bukinimas, ir raumenų sąstingis. Ups… užmiršau maišą su šiukšlėm… gal vakar vėlyva  generalinė namų tvarka, taip atėmė jėgas. Gudruoli mano, va dėl ko ten tryneisi, kol negrabios rankos, tramdė nekokybiškus batų užtrauktukus…200lt. nieko sau, iš antrų rankų būčiau geresnius radus.

Kaip gera, kad kiekvieną rytą mane priverti - pasisveikinti su aušra… tos draugiškos, iki skausmo tyros tavo akys, kai žiūriu į jas - rodos veržiasi ištikimybės versmė. Eitum su manim į pasaulio kraštą, niekad nepaliktum…kokia aš laiminga, kad susitikom, tą darganotą rudens dieną, buvai sulysęs, šlapias, prisispaudęs prie šaltos ligoninės sienos… dabar tu tikras gražuolis, gera, kad turiu tave. Duosiu tau kauliuką, kai grįšim, o dabar luktelk, iškentėk minutę, turiu išmesti tai, kas liko iš šaldytuvo turinio.

Kokie mes turtingi - viskas plastike, naftoje… O ne, pilnas - jau antra savaitė. Ką gi - nešimės namo, negalime švaistyti naftos, nematyti klimato kaitos. Na - bėgam Margiau, lenktynių su vėju, tik netempk manęs taip smarkiai - kada tu išmoksi šelmi? Mano rankos užimtos. Prisėskim ant akmenėlio - pavargau, oro trūksta.

Žiūrėk - o ką jei tą maišą, kruopščiai suslėgsim… Geras!!! liko mažiukas maišiukas!!! Iš viso turinio!!! Nebūčiau pagalvojusi, tokį turinį sandėliuke galiu laikyti, kad ir pusę metų. Man ką tik šovė gera mintis, jei dar kartą mes rasime pilną konteinerį… Parduosime surinktą plastiką, ir nupirksiu tau kokį mielą mažmožį, dabar, deja, negaliu sau to leisti, vos susimoku už vandenį ir šilumą…

Ačiū tau drauguži, kad priverti mane sustoti, sustabdai beprotišką lėkimą į priekį… Tik pažiūrėk kokie mes šaunuoliai. Ką tik sutaupėme konteineryje vietos, gamtinių išteklių, sumažinome sąvartyno turinį - kitaip tariant prisidėjome prie planetos pusiausvyros palaikymo. Ir mums tai nieko nekainavo - priešingai, taip gera žinoti, kad mūsų plastikas gamtoje yrantis 500 metų, pavirs į masę, iš kurios bus nulipdyti kiti daiktai… ir taip daugybę kartų.

Ei žiūrėk, kažkas paliko pikniko priemones… ir ką gi mes čia turime… užuodi šašlyką :). Vienkartiniai indai, bambaliai, folijos… matyt smagu buvo. Nagi priglauskime ir tuos… mes juk nenorime, kad po mūsų, kai pavirsime žvaigždėmis… žmonėms pritrūktų vandens…

Nieko tu nesupranti… taip - būtent vandens… Vanduo yra toks didelis turtas, jis vienas iš neatsiejamų gamtos didybės dalių, kurio dėka palaikoma Visatos ekosistema… Mes irgi jai priklausome, imdami ir negrąžindami atgal - gamtai padarome žalos, kuriai atkurti reikia daug laiko, bet didžiausia nežinojimo žala tenka žmogui. Išlikimas yra žinojimas.

Ech… rūšiuojama tik 10 procentų - ar supranti ką tai reiškia? Tai milžiniški sąvartynai, su kenksmingomis atliekomis… ir visą tai deginti… Žinant, kad gamtiniai ištekliai senka…

Tad susirinkim savo negražius darbus… Margiau, brrr… Kaip tau taip išeina, niekada nepaeisi į šoną, tiesiai ant takelio… Begėdi tu. Štai turime, kaip tik maišelių :). Mes juk nenorime nuliūdinti, tuo bjauriu vaizdeliu, pasivaikščiojimu besidžiaugiančių mamyčių, kurios čia ateis po mūsų. Kai pavasaris, šiltu vėju išglostys visas parko kalvelias, ir pievą… Šitie negražūs dalykai niekur nedings, jie gali pridaryti rimtų nemalonumų mažyliams, tipinėjantiems samanotais takeliais. Vėjas pakelia bacilas, taip aukštai , kad su oro gurkšniu, gali įkvėpti nepageidaujamų dalykų, galinčių sukelti sunkias ligas… Atrodo smulkmena, bet mažam vaikučiui, tai gali sukelti rimtą ligą… ir suaugusiam taip pat.

Nagi - pavyk mane… Margiuk, noriu bėgti tolyn tolyn, pasiekti horizontą, po kojomis žvilga deimantinis sniegas, neliko nuovargio, nuskrido sunkios mintys…

Ledinis, vandens paviršius priminė vasarą… Guliu žvelgdama į neapsakomo grožio mėlį… dangus toks giedras - Visatos didybė. Vasarą toje pačioje vietoje plaukiau. Tarytum žemė suptų mane ant savo rankų, deimantinis rytas… Nepakartojamas mėlis nuspalvina mano dieną, besišypsantis praeivis - Deimantinis gyvenimas.

Sandra Mitrienė, Iliustracija (c) Natalia Tejera

Šis straipsnelis atitinka Ekonaujienų kriterijus ir dalyvauja konkurse “Žalioji plunksna

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

[...] Liną - už “Dar vieną paprastą ekoidėją Vilniuj” ir Sandrą Mitrienę - už “Deimantinį rytą…“. Nugalėtojai išvardinti atsitiktine tvarka ir visi gauna po žadėtą natūralų Guroco [...]

Rašyti komentarą

Tavo komentaras