BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Darže – taip pat, kaip ir Lietuvoje

Indrė Makaraitytė domisi, ar galima pasitikėti ūkininkais, kurie teigia parduodantys švarią, ekologišką produkciją. Ji dabar lūžta turgelių ir parduotuvių lentynose.

Viena mano pažįstama, ilsėdamasi pas ūkininkaujančius draugus, teigė baigianti įsitikinti, kad įsigyti nepurkštų, sintetinėmis trąšomis netręštų agurkų, pomidorų ar tiesiog paprastų obuolių Lietuvoje neįmanoma. Esą ūkininkai patys tvirtina, kad ką nors pardavimui užauginti tik naudojant ekologiškas priemones yra labai sunku ir tiesiog neapsimoka.

Tad net ir pristatantys į prekyvietes sertifikuotus kaip ekologiškus produktus ūkininkai jai nekelia pasitikėjimo: „Ar esant tokiam korupcijos lygiui, kai galima susitarti dėl bet ko ir su bet kuo, lemia ką nors po nosimi pakištas popierėlis?” - argumentuoja dviejų vaikų mama.

Gandų, kad Lietuvos kaime auginama ne pati kokybiškiausia produkcija, nemažai. Didelių skandalų kažkodėl nebuvo, nors, pavyzdžiui, į pieno kokybės, tiksliau, nekokybės, problemą lietuviams pirštu bakstelėjo Rusija, kai nusprendė neįsileisti pieno, kuriame buvo rasta antibiotikų liekanų. Nenorėdami suteikti Rusijai papildomų argumentų, atsakingi Lietuvos pareigūnai tylėjo, kad Lietuvoje pienas - itin prastos kokybės ir kad antibiotikais gydomų karvių pienas netikrinamas, taip pat surenkamas ir sumaišomas su geruoju. Rusijos spaudžiami į kampą apie šią problemą prabilo patys pieno perdirbėjai, o netrukus per Lietuvos televiziją pasirodė užsakomoji laidelė apie tai, kaip ūkininkams reikėtų gerinti pieno kokybę.

O kaip su bulvėm, morkom, salotom, obuoliais? Ar atsakingieji taip pat tyli, nenorėdami viešinti problemų, kurios juodina ekologinį ūkininkavimą?

Žinok, iš kur perki

„Žekonienė sako, kad galima pasitikėti ekologiniais ūkiais, bet paskui prideda gal dešimt ir dvylika išlygų, kokiais”, - juokiasi paklausta Vanda Žekonienė, ekologinės žemdirbystės asociacijos „Gaja” vadovė, profesorė. Viskas, anot jos, priklauso nuo žmogaus.

„Jei perkate ne mūsų turgeliuose, tai tikrai negalite būti garantuoti, kad perkate ekologišką produkciją. Bet net ir mūsų turgeliuose mes budime ir sekame, kas ką parduoda, ar neapgaudinėja pirkėjų”, - sako „Tatulos” programos vadovas Almonas Gutkauskas. Taigi toks populiarus Vilniuje Tymo turgelis tikrai nėra ekologiškas.

Tatuliečiai esą taiko nemažai priemonių, kad ekologiška produkcija nesusimaišytų su nesertifikuota. „Mes su kiekvienu pasirašome sutartis, kaip ir kuo ūkininkai gali prekiauti. Mes su žmonėmis bendraujame, ypač iš pradžių pirmiesiems iniciatoriams suteikdavome beprocenčius kreditus pagal tam tikras sąlygas. Ir, jei mums kyla abejonių, tiesiog neleidžiame prekiauti. Be to, mes leidžiame prekiauti tik patiems ūkininkams, jų šeimos nariams ar jų ūkiuose dirbantiems žmonėms. O ne perpardavinėtojams”, - tikina jis.

Esą tik „Tatulos” programos rengiami turgūs savivaldybėje registruojami kaip ekologiniai turgūs. „Todėl, pavyzdžiui, jei ūkininkas turi sertifikatą auginti ekologiškus burokėlius, jis negali jų parduoti virtų. Pirminiam perdirbimui taip pat reikalingas sertifikatas ir žmogus, kad tokį įsigytų, turėjo papildomai investuoti į tokiam perdirbimui reikalingas priemones”, - aiškina A.Gutkauskas. Be to, vieno produkto sertifikatas nereiškia, kad gali parduoti ir tame pačiame ūkyje auginamus obuolius ar morkas.

Todėl visuose kituose turgeliuose, anot A.Gutkausko, kurie nėra registruojami kaip ekologiški, ūkininkai gali pardavinėti viską, ką tik nori. Ir jau tik pirkėjo reikalas susiorientuoti, ką jis perka.

Ponia Roma, įsteigusi įmonę „Kauko vaišės”, kuri superka ūkininkų produkciją ir ją pristato miestiečiams tiesiai į namus, teigia, kad dirba ir su sertifikuotais ekologiniais ūkiais, ir su paprastais ūkininkais. Ar galima atskirti jų produkciją?

„Ne, niekaip neatskirsi”, - sako ponia Roma. Ir išvaizda, ir skoniai panašūs. Bet, anot verslininkės, žmonės labai dažnai klausia, iš kur žinoti, kokią produkciją jie perka.

„Klausia nuolat, kaip žinoti, ką perkame ir ką valgome, ar esame tikri, kad parduodame ekologišką produkciją. Mes patikrinti negalime, juk nesame laboratorija. Jei produktas turi „Ekoagros” sertifikatą, tai telieka tik pasitikėti tuo ūkininku, kad jis iš tikrųjų dirba taip, kaip įsipareigojo”, - sako Roma.

Žmonės skundžia vienas kitą

„Istorijų apie suverstus duobėn obuolius ar užartus pasėlius mes prisiklausome daug, bet būtų gerai, jei žmonės išties turėtų faktų ir juos paskelbtų - mes tokiu atveju tikrai patikrintume tokius ūkininkus”, - sako Ona Kazlienė, ekologišką produkciją sertifikuojančios įmonės „Ekoagros” vadovė. Bet, anot jos, daugelis panašių skundų būna laužti iš piršto - žmonės skundžia vedami pavydo ar pykčio. „Dauguma šioje srityje dirbančių ūkininkų tikrai galvoja, kaip kuo greičiau turimą produkciją surinkti, parduoti, kaip ją perdirbti, kad ji nesugestų. Juk natūralus produktas daug greičiau genda. Be to, vargu ar žmonės pirktų pavytusius obuoliukus, o ką su tokiais ūkininkui daryti”, - retoriškai klausia specialistė.

Vis dėlto pasitaiko atvejų, kad ūkininkai yra baudžiami už tai, kad nesilaiko ekologinio ūkininkavimo taisyklių. Jie baudžiami ir dėl sintetinių trąšų naudojimo, ir dėl netinkamo sandėliavimo, kai ekologiška ir neekologiška produkcija gali susimaišyti. Be to, „Ekoagros” specialistai yra ne kartą pastebėję, kad šalia sertifikuotų produktų ūkininkai kaip ekologiškus pardavinėja ir neturinčius dokumentų produktus. Kitaip tariant, net ir nekaltai, bet pirkėjus apgaudinėja.

„Duodame laiko pasitaisyti, kartais atimame produkto sertifikatą. Bet tai nebūna dažnai”, - sako O.Kazlienė.

Vis dėlto ar teisybė, kad yra ūkininkų idealistų ir tokių, kurie ekologiškai ūkininkauja tik dėl papildomų ekologiniams ūkiams skiriamų Europos Sąjungos išmokų? Būtent pastarieji yra apipinti gausybe istorijų, kaip augina grikius, lubinus ar žiemkenčius, gauna išmokas ir laukus suaria.

„Nebūkime naivūs, visi dabar dirba dėl tos papildomos išmokos. Visi deklaruoja pasėlius, visi prašo papildomų pinigų, skirtų ekologinei žemdirbystei. Tačiau sakyti, kad tik iš to galima išgyventi, negalvojant apie produkcijos pardavimą, jau irgi būtų neteisinga - išmokos nuo 2010-ųjų ženkliai sumažėjo. Be to, juk suarti, pasėti reikia”, - gina ūkininkus O. Kazlienė.

Panašiai galvoja ir A.Gutkauskas, teigiantis, kad ypač tie, kurie iš tiesų dirba ekologiškai, daug darbo ir prakaito išlieti turi dar iki tol, kol toji jo produkcija išauga. „Juk jei rudenį gerai neįdirbsi žemės, tai kitą vasarą piktžolių tikrai neatsiginsi. Ar gali daug prakaito išliejęs žmogus paskui lengva ranka viską suversti į duobę?” - abejoja ir A.Gutkauskas.

Bet danguje - kaip ir ant žemės. Yra smulkių ūkininkų, kurie stengiasi auginti produkciją kuo ekologiškiau, tačiau tai įrodančio dokumento neturi. Bet užtat turi nuolatinių pirkėjų, kuriems stengiasi įtikti ir nenuvilti. Abiem atvejais yra taip, kad viskas priklauso nuo ūkininkaujančio žmogaus sąžinės. Tarp ekologiškai dirbančių ūkininkų tos sąžinės nei daugiau, nei mažiau nei tarp kitų.

O paprastam daržovių pirkėjui patarimas paprastas - paprastame turguje ir iš perpardavinėtojų neieškoti to, ko nesi pametęs. Ir jei jau tikrai labai svarbu, kuo maitinatės jūs ir jūsų šeima, kone privalu domėtis tais, iš kurių perkate. Žmonių kalbos kartais būna geresnis įrodymas nei valdininkų išduotas popierius.

Indrė Makaraitytė

Šaltinis: atgimimas.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

a2010-08-03 12:19

ja ja jau rusams apie kokybe tik patyleti.. pas mano mama kaime viskas ekolgiska palyginus su tai kas parduodama parduotuvese

gjk2010-08-03 13:03

ar tavo mama atveza parduoti i miesta savo produkcija :)?? kur jei taip :)??

Rašyti komentarą

Tavo komentaras