BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Darni raida kaip kultūros sistema, arba Turtingų gaidžių kapotynės

Autorė argumentuoja, kaip ekologinis disbalansas susijęs su socialinės atskirties grimasomis ir neproporcingo resursų pasiskirstymo drama.

Gaidiškas įsiūtis ir aistra turėti iš visų jėgų mirtinai kerta kitam ir kerta miškus, badaujančiųjų prakaitu palaistytus pasėlius. (cc) Adam Howarth nuotrauka

Kaip jau supratote, šis pavadinimas beveik pažodžiui cituoja žinomiausio iš šiuolaikinių kultūros antropologų amerikiečio Cliffordo Geertzo straipsnių pavadinimus ir temas. Jis kaip apie kultūros sistemas svarstė apie sveiką nuovoką, meną, o žinomiausias jo straipsnis „Gilusis lošimas” (Deep play) išsamiai aprašo Balio salos gaidžių kapotynes. Čia C. Geertzas primenamas neatsitiktinai: antropologija kaip metodologija ar disciplina (o labiausiai - kaip pasaulėžiūra) labiausiai atspindi darnumo, darnios raidos principą. Poetiškai nusakoma antropologijos esmė - susitikimas su kitu, pažinti ir priimti kitą. Tokia pozicija neįmanoma be kito supratimo, be galvojimo apie kitą. Būtent tai ir yra darnios raidos kaip kultūros, ekonominės, politinės ir kt. sistemų esmė. Prie gaidžių dar grįšime.

Kas lieka vargšams?

Štai keletas faktų: vienam laikraščio egzemplioriui pagaminti reikia apie 600 litrų vandens; vienam litrui apelsinų sulčių - 4 000 litrų vandens; pusei kilogramo jautienos - 10 000 litrų vandens; vienam naujam automobilui pagaminti - 160 000 litrų vandens (WaterDoc.org, Hart Productions Inc, 2005). Mūsų Žemėje gyvena daugiau kaip 1,3 milijardo žmonių, neturinčių prieigos prie švaraus vandens. Maždaug pusė žmonijos nuolat gyvena antisanitarinėmis sąlygomis ir uždirba mažiau kaip 2 dolerius per dieną. Apie 2 milijardai žmonių neturi elektros. Ir tai yra XXI amžius - nesuskaičiuojamų turtų, kuriuos žarsto vis mažiau rankų, epocha. Vartojimo nelygybės ir kartu natūralių išteklių švaistymo mastas absurdiškas: 20 proc. pasaulio žmonių daugiausiai uždirbančiose šalyse suvartoja per 86 proc. visų privačių pasaulio sąnaudų. Šiems rodikliams penkiolika metų, per tiek laiko situacija pasaulyje tapo dar drastiškesnė. Taigi kas lieka vargšams? Darnios raidos sistemoje tas likęs „vargšas” yra kiekvienas stokojantysis, ateities kartos ir, žinoma, industrializacijos monstrų išžaginta natūralioji gamta.

Kasdien persivalgo milijardas žmonių

Įprasta manyti, kad maistas auginamas žmonėms pamaitinti. Tačiau, kaip teigia statistika, maisto yra pagaminama nepalyginti daugiau nei jo reikia žmonijai pamaitinti - savaime suprantama, neatitaisomai pakenkiant natūraliems gamtos ištekliams. Tad kodėl tiek daug alkstančiųjų?

Paradoksalu - bet maistą auginantys ūkininkai pasaulyje alksta labiausiai. Kaip ir daugelis kitų rinkų, jau kuris laikas maistas yra prieinamas tik tiems, kurie gali sau leisti jo nusipirkti, o ne tiems, kuriems jo labiausiai reikia. Kitaip tariant, vargšai neturi balso, kai kalba pinigai. Vargingos (daugiausiai Trečiojo pasaulio) šalys yra priverstos kaupti valiutą, kad galėtų padengti milžiniškas savo skolas, o auginami pasėliai - ir yra būdas šiek tiek (žinoma, neadekvačiai) užsidirbti. Tokią politiką iliustruoja statistika: šiandien pasaulyje 1 milijardas žmonių kenčia nuo bado, o kitas milijardas kenčia nuo nutukimo.

Antropologijos profesorius Richardas Robbinsas apibendrina: „Norėdami suprasti, kodėl žmonės badauja, turime liautis galvoti apie maistą kaip apie ūkininkų auginamas gėrybes žmonėms išmaitinti, ir pradėti galvoti apie tai kaip apie prekę, kurią verslo kompanijos gamina žmonėms parduoti.” Problema ta, kad jeigu neturi pinigų maistui, tau niekas jo neužaugins. Išeitys yra dvi: mažinti bado mastą sudarant sąlygas žmonėms užsidirbti pinigų (kad juos galėtų išleisti maistui); arba pradėti ūkininkauti ir auginti maistą patiems.

Gamtiniai ištekliai nemokami?

Žmogus per pastaruosius dešimtmečius padarė neatitaisomų pokyčių visai ekosistemai vien tam, kad patenkintų savo vis augančius maisto, vandens ir energijos poreikius. Tiesa, šiuo komfortu naudojasi tik išrinktieji - turtingų arba pasiturinčių valstybių gyventojai. Lietuviai - taip pat! Tačiau, mirkdami karšto vandens voniose ir baseinuose, ar prisimename tuos 400 milijonų pasaulio vaikų (kas penktą besivystančiose šalyse), kurie neturi švaraus ir saugaus vandens; tuos 1,4 milijardo vaikų, kurie miršta kasmet dėl geriamojo vandens ir sanitarinių sąlygų trūkumo?

Nuo Lotynų Amerikos iki Azijos milžiniškos industrijos neigiamai paveikė žmonijos ir gamtos pusiausvyrą. Gigantiški pasaulinių korporacijų fabrikai gręžia pasaulio upes tiesiogine žodžio prasme. Štai Kinija, maitindama godžias pasaulines vartotojų rinkas, perorientavo visą savo ekonomiką į industrinį sektorių, taigi milijonai kinų ūkininkų neteko savo įprastų vandens šaltinių. 80 proc. didžiausių Kinijos upių dabar yra taip užterštos, kad jose daugiau nebesiveisia žuvys.

Kitaip tariant, dabartinį pasaulio išteklių pasiskirstymą labai aiškiai, nedviprasmiškai atspindi toks faktas: tik 12 proc. viso pasaulio žmonių sunaudoja net 85 proc. planetos vandens, ir tie 12 procentų tikrai negyvena Trečiojo pasaulio šalyse.

Gaidžių kapotynės

Geertzo aprašytos Balio gaidžių kapotynės yra sena baliečių tradicija, azartinis lošimas, garbė, pasididžiavimas, galimybė peržengti ribą ir… surinkti lėšų, pvz., naujai mokyklai pastatyti. Taigi - galvojimas apie kitą. Tradicinėse kultūrose, etnografinėse bendruomenėse, kurios, kaip žinome, geriausiai išlikusios būtent Trečiojo pasaulio šalyse, sveika nuovoka (savaime suprantamos tiesos) yra vienintelė pasaulėžiūra, vienintelė kultūros, t.y. gyvenimo, sistema. Tose kultūrose savaime suprantama yra galvoti apie kitą.

Besipešančių gaidžių įvaizdis primena ir kitokias kapotynes - tų kelis procentus žmonijos sudarančių pasaulio turtingiausiųjų varžybas dėl išteklių, visiškai negalvojant apie kitus. Gaidiškas (tegul suskamba visos šio žodžio konotacijos) įsiūtis ir aistra turėti iš visų jėgų mirtinai kerta kitam ir kerta miškus, badaujančiųjų prakaitu palaistytus pasėlius. Tai visiškai priešinga perspektyva: ne galvoti apie kitą, bet sunaikinti kitą, kad likčiau tik aš, tik vienas, tik man.

Tradicinės bendruomenės moka gyventi kartu, vieni su kitais, visiems užtenka maisto ir vandens, jos gerbia gamtą ir rūpinasi jai nepakenkti. Darnios raidos „pasaulėžiūra” nebūtinai reiškia grįžimą prie akmens amžiaus gyvenimo lygio. Tačiau galvoti apie kitą galima ir būtina visais amžiais. Ypač šiandien, ypač parduotuvėse, namuose, o jeigu esate vienas iš turtingų korporacinių gaidžių - ypač ir savo darbe.

Akvilė Rėklaitytė

Šaltinis: atgimimas.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Darius2011-02-24 18:13

Labai gražus straipsnis. Deja, optimizmo, dabartinis žvėriškas kapitalizmas ir PINIGO vaikymasis, nekelia.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras