BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atliekos žiloje senovėje


Informacija parengta pagal šią knygą

Kas gi sudarė atliekas žiloje senovėje, civilizacijos priešaušryje? Tai, žinoma, buvo suvalgytų gyvūnų kailis, oda, kaulai, gyslos, taukai bei augalinės atliekos: karnos, plaušai, lukštai, vaisių kevalai. Ką žmonės iš jų darydavo? O gi, namų apyvokos daiktus, indus, ginklus, papuošalus, žvejybos ir medžioklės įrankius, primityvias skalbimo ir apšvietimo priemones. Aštrūs žuvų kaulai buvo naudojami kaip adatos, tinklų pynimo įrankiai, šukos, krapštukai. Stambių gyvulių šlaunikauliai buvo kaip vėzdai, nusmailinti galėjo tapti kapliais ir arklais.

Kai kurių gyvulių kaulai arba iltiniai dantys buvo naudojami kaip totemai, talismanai, religinėms apeigoms, tradicijoms palaikyti, baldų detalėms arba būsto puošybai.. Panašius eksponatus galime rasti ir Trakų pilies muziejuje: tai ragai – medžioklės instrumentai arba taurės, pagamintos iš tuščiavidurio galvijų rago (net pavadinimas likęs tas pats), bei kėdės padarytos iš gyvūnų kanopų ir ragų.

Oda ir kailis buvo naudojami drabužiams, apavui siūti, gultui pakloti ir būstui uždengti bei apšildyti. Iš lajaus darydavo primityvią “lajinę lempelę”, be to, gyvulių riebalai tiko šarmui ir muilui gaminti. Veikiausiai jie buvo naudojami ir kaip kvepalai (feromonai, medžioklėje, kaip vaistai (bebro sruogliai, meškos ar šuns taukai) – tokius receptus lig šiol išsaugojo liaudies medicina.

Iš sudegintų kaulų ar medžio pelenų virinant būdavo gaunama druska. Kitos augalų dalys: karnos, žievė buvo naudojamos rišimui, pynimui, laivų statybai, dažams gaminti. Kaip siūlai buvo naudojami augaliniai pluoštai, gyslos, žarnos. Taigi atliekų ir nelikdavo.

Kaipgi buvo tvarkomasi vėliau, kai žmogus pats pradėjo gaminti medžiagas? Kai atsirado keramika, stiklas, metalas?

Be abejo, daiktai pagaminti iš šių medžiagų, negalėjo iš karto būti tobuli. Jie lūždavo ir duždavo. Žmonės juos išmesdavo lauk, į kiemą, vėlesniais laikais – į gatvę, už kiemo vartų. Archeologų kasinėjimai ir radiniai rodo, kad atliekos, kurių neįmanoma perdirbti, nei sudeginti, patekdavo į sąvartynus. Pavyzdžiui, keramikos ir stiklo šukės. Iš jų apdirbimo būdo, kokybės, dažymo bei ornamentų, indo formos galime nustatyti net jų gamybos laiką ir kokios technologijos buvo naudojamos.

Dar vėliau, pakilus pragyvenimo lygiui ir higieniniams reikalavimams, atliekos keliavo kur nors už kaimo, miesto ar gyvenvietės ribų. Taip formavosi stichiški sąvartynai ir šiukšlynai. Viduramžių laikais atmatos buvo pilamos tiesiog į gatves, upes, pakrantes. Gatvėse klaidžiodavo šunys, katės, kiaulės bei varnos, kurios ir atlikdavo sanitarų vaidmenį. Rašoma, kad nors ir nebuvo žemėlapių, riteriai lengvai atrasdavo gyvenvietes – tereikėdavo tik joti prieš vėją – jis ir atnešdavo nuo gyvenvietės sklindančius kvapus.

Pasakojama, kad persirengęs Prancūzijos karalius mėgdavo paklaidžioti po miestą. Kartą pro langą jį apipylė pamazgomis. Taip buvo išleistas pirmasis prancūzų teisinis aktas, reglamentuojantis atliekų tvarkymą, reikalaujantis prieš išpilant atliekas, sušukti, kad būtų galima suspėti pasitraukti. Vėliau epidemijos, ligos, didėjančios gamybos apimtys ir atliekų kiekiai vertė laikytis griežtesnės tvarkos. Sakykim, Pietvakarių Lietuvoje prūsų administracija taikė gana žiaurią priemonę: sodybos šeimininkas, kuris nespėjo laiku susitvarkyti ūkyje, buvo nuplakamas rykštėmis.

Lietuvių ir jų artimųjų kaimynų – skandinavų papročiai vaizdžiai atsispindi literatūros kūriniuose. Lietuvių rašytojos B.Buivydaitės apsakyme „Kaulų rinkėjas“ skaitome, kaip kaimo vaikai renka kaulus ir skudurus, kaip vyksta prekių mainai. Danų rašytojas Andersenas-Neksė savo knygoje aprašo atliekų surinkėją Larseną, rakalį, gyvenantį iš mainų. Žmonėms iš miesto jis parvežą visokių naudingų smulkmenų, o iš jų surenka atliekas ir kritusius gyvulius. Tokių „Larsenų“ buvo ir mūsų šalyje. Tai tradiciniai Lietuvos prieškario kaimo atliekų surinkėjai „žydeliai“.

Pavadinimas rakalis reiškia kailialupį, rakinėjantį gyvūną, irstantį jo lavoną. Beje, rakaliai tapdavo ir knygnešiais – platindavo uždraustą spaudą, atveždavo į kaimą ir naujienų, o kartais ir užkrečiamų ligų. Tokie šiukšlių surinkėjai vis dar važinėjo po Lietuvos kaimus ir Vilnių net penktame-šeštame XX amžiaus dešimtmetyje.

Stiklo gamyba Lietuvoje buvo brangi, todėl XX amžiaus antroje pusėje pradėta gaminti stiklinė daugkartinio naudojimo tara. Kauno akcinė bendrovė „Stiklas“ gamino ją iš labai storo, sunkiai dūžtančio stiklo. Buvo daromi pieno, grietinės buteliai, taip pat tamsaus rudo stiklo buteliukai vaistams laikyti. Vieni jų užsidarydavo geležiniu strypeliu su užspaudžiamu kamščiu (kaip ir dabar kartais uždaromi alaus buteliai), galėjo būti naudojami pakartotinai. Kiti – užsidarydavo pritrinamu kamščiu (vaistų buteliukai). Šie buteliai ir nukritę ne visados sudūždavo. Kaip suvenyrą ne vienas ligi šiol saugo kokį buteliuką savo šeimoje, nors jam jau gal 60 ar daugiau metų.

Lietuviai visada buvo taupūs. Populiarus posakis „ūkyje pravers“ liudija, kad jie be reikalo neišmesdavo jokio daikto. Senoliams numirus, sodyboje dažnai galime sodyboje dešimtis ūkio padargų, jau seniai nebenaudojamų, bet ir niekur neišmestų, tokių kaip „akselis“ žolei smulkinti, karietos liekanos, audimo staklės, verpimo ratelis, „moglius“ – įrankis lyginti, žarijomis pildomas ketaus ar geležinis lygintuvas, seni ratai ir t.t.

Taigi lietuviška tradicija buvo nieko neišmesti. Pokario vaikai, dabar jau vyrai, prieš sukūrendami senas lentas, ištraukia ir išlygina vinis, nes metalas visada buvo brangus. Pažvelkite į savo senelius. Jie nepatingės pasilenkti ir pakelti nukritusio varžtelio ar vinelės. Dar tebeliko mūsų krašte kalvių, galinčių nukaldinti kokį daiktą iš metalo. Močiutės tikriausiai dėželėse laiko atsargines sagutes ar skiautes drabužiui sulopyti ir dar tebemoka megzti, nerti, siūti, adyti kojines, o kai kurios gal net ir austi ar verpti.

Tarybiniais metais antrines žaliavas iš gyventojų rinko Lietuvos kooperatinė sąjunga. Gyventojai priduodavo naudotą popierių, kartoną, drabužius, geležies laužą, daužtus ir sveikus stiklo butelius, senus čiužinius.Kooperatininkai iš gyventojų supirkdavo  vaisius ir daržoves, uogų ir grybų konservus, taigi skatino žemės ūkio produkcijos gamybą, o kartu ir surinkdavo visas žaliavas iš gyventojų, kartu jiems atveždavo įvairių smulkmenų. Už priimtas žaliavas organizacija gyventojams atveždavo įvairių smulkmenų, mokėdavo tam tikrą mokestį arba sudarydavo galimybę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti įvairių deficitinių prekių. Populiaru buvo rinkti makulatūrą, nes už ją buvo galima gautigerų knygų.

Tradicijas reikia saugoti, nes tai mūsų tautos kultūrinis paveldas, papročiai, tautinė savimonė. Dabartinis amžius yra vartotojiškas ir neapdairus. Lengva išmesti, bet pirma pagalvokime, ar ilgai turėsime vietos atliekoms krauti. Kam pirkti naują, jei tinka ir senas? Taupus ir tvarkingas – atliekų neturi arba turi jų daug mažiau.

Parengė Sondra Jonceva pagal Violetos Ivinskienės knygą „Nuo kibirėlio iki sąvartyno“ (Lututė, 2006)

Šaltinis: www.uzgamta.org

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras