BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar stumbrai garsins Krekenavos regioninį parką?

stumbrai

Krekenavos regioninis parkas garsus laisvėje ir aptvaruose gyvenančiais didžiausiais šalies gyvūnais - stumbrais, įrašytais į Lietuvos ir Tarptautinę raudonąsias knygas. Dauguma lankytojų į parką atvyksta, vedini noro čia pamatyti stumbrus. Šiuo metu laisviems stumbrams iškilo reali grėsmė vėl išnykti iš pamėgto Vidurio Lietuvos kraštovaizdžio.

Aplinkos ministerijos valdininkai dėl ūkininkams kasmet mokamų ženklių sumų už stumbrų padarytus nuostolius pasėliams ketina laisvėje gyvenančius stumbrus sugaudyti, išvežti į kitas saugomas teritorijas, patalpinti į aptvarus ar net leisti medžioti. Ar ateityje stumbrai laisvai klaidžios po Lietuvos girias, ar priklausomi nuo žmogaus žvalgysis iš už aukštų tvorų?

Iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje, gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui žemdirbystės plėtra ir beatodairiškos medžioklės juos išstūmė į mažai tinkamus gyventi nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 m. stumbrai Lietuvoje buvo išnaikinti, o 1919 m. Lenkijos Belovežo girioje nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs žvėris. 1923 m. buvo įkurta Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija, kuri inventorizavo visus įvairių šalių zoologijos soduose, parkuose ar privačiose valdose išlikusius stumbrus. Buvo išlikę 54 grynakraujai stumbrai, iš jų 42 priklausė lietuviškąjai kilmei.

Galimybė stumbrus veisti Lietuvoje pirmą kartą buvo svarstyta 1966 metais Maskvoje. Stumbrynui Lietuvoje įsteigti buvo numatytas mišrus Pašilių miškas Krekenavos girininkijoje, Panevėžio rajone. 1969 m. iš Rusijos Prioksko teraso rezervato į 50 ha plote įrengtus aptvarus buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai – Motok ir Moda. 1970 metais atvežti dar šeši stumbrai, o 1972 metais – dar du. 1971 metais Moda atvedė pirmąjį stumbriuką. Jis buvo pavadintas Giriniu. Pagal tarptautinį susitarimą Lietuvoje stumbryne gimstantiems stumbriukams duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Jiems suteikiamas ir tarptautinis numeris. Jau 1973 metais 5 stumbrai iš aptvarų išleisti į Pašilių mišką. Dar po du išleista 1975 ir 1976 metais. Laisvėje gyvenantys stumbrai pradėjo veistis. Taip Lietuvoje pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda.

Pirmieji stumbrai Lietuvoje buvo sutikti su dideliu džiaugsmu. Žmonės važiavo žiūrėti stumbrų kaip gyvo stebuklo ir įsivaizdavo, kad Lietuva taps stumbrų kraštu. Tuomet planuota, kad po kelių dešimtmečių Lietuvoje laisvai gyvens bent 200 stumbrų. Šiuo metu aptvaruose gyvena apie 20, o laisvėje klajoja apie 70 stumbrų. Tikslų laisvėje gyvenančių stumbrų skaičių nurodyti sudėtinga, nes stumbrų apskaitos ir kitokie amžiaus ir bandos struktūros, migracijos, mitybos vietų, pasitaikančių ligų tyrimai neatliekami.

Laisvėje stumbrai gyvena pasiskirstę į keletą bandų. Didžiausia banda laikosi prie Kėdainių, joje apie 40 stumbrų. Ūkininkams ji kelia daugiausia rūpesčių. Norint sumažinti stumbrų daromą žalą, svarbiausias uždavinys – sumažinti stumbrų susitelkimą šioje vietoje, rasti būdą šią bandą išskaidyti į mažesnes ir nuvaryti į tolimesnes teritorijas.

Krekenavos regioniniame parke gyvena 14-16 stumbrų laisvoji banda. Ji rimtų problemų niekam nekelia. Stumbrai dažniausiai pastebimi žiemą laukuose tarp Upytės ir Ėriškių. Kitu metų laiku jie slepiasi Pašilių ir Kalnelio mišriuose miškuose. Dėl stumbrų didumo ir jėgos žmonės jų prisibijo. Tačiau be reikalo. Stumbrai yra ramūs ir taikūs gyvūnai, niekada pirmi nepuolantys žmogaus ar kitų gyvūnų. Ir gana baikštūs: jau tolumoje pastebėję artėjančius žmones su fotoaparatais, vedini bandai vadovaujančios patelės (stumbrų kaimenėje vyrauja matriarchatas), traukiasi. Stumbrai yra žolėdžiai gyvūnai: ėda žolę, renka giles, skabo medžių šakas ir rupšnoja ūkininkų užaugintas gėrybes. Tačiau reikia pastebėti, kad stumbrų daroma žala ūkininkų pasėliams ženkliai mažesnė, nei padaroma parke gausiai gyvenančių stirnų, elnių, danielių, šernų.

Išgyventi laisvėje stumbrams gana sunku, nes jie žūva keliuose, gaišta nuo ligų ir senatvės, yra labai jautrūs užterštai aplinkai, tampa brakonierių aukomis.

Mūsų šalyje stumbrai gyvena jau 4 dešimtmečius ir priprato prie gamtinių sąlygų. Populiacija po truputį didėja. Gamtoje priešų, be žmogaus, stumbrai neturi. Žmonių nuomonė apie stumbrų laisvę ir ateitį Lietuvoje įvairi. Šiuo metu labiausiai įsiklausoma į ūkininkų skundus, kuriems Aplinkos ministerijos mokamos piniginės kompensacijos už stumbrų padarytą žalą nepakankamos. Suvarius stumbrus į aptvarus, konfliktas su žemdirbiais išsispręs, tačiau piniginė problema, tikėtina, išliks. Nes gyvūnų transportavimui į kitas teritorijas, reikiamai infrastruktūrai (tvoroms) sukurti bei prižiūrėti, papildomam maitinimui reikalingos sąnaudos gali būti ženkliai didesnės, nei mokamos kompensacijos ūkininkams.

Stumbrai, kaip ir kiti gyvūnai, turi tokią pat teisę čia gyventi. Sprendimai dėl stumbrų ateities turėtų būti gerai apgalvoti, nes vėl galime jų netekti. Stumbrai mėgsta drėgnus lapuočių miškus, ir vargu, ar smėlėti Dzūkijos pušynai jiems tiks. 1974 metais laisvų stumbrų bandą bandyta suformuoti Širvintų rajono Šešuolių miške, kuomet į laisvę buvo išleisti 7 stumbrai. Tačiau šis eksperimentas nepavyko: per kelis metus visi stumbrai žuvo arba buvo brakonierių sumedžioti.

Reikėtų apsvarstyti apie stumbrų nukreipimą prie Nevėžio, kur jie galėtų savarankiškai išgyventi. Pastaraisiais metais Nevėžio slėnyje esančios natūralios pievos, įtrauktos į „Natura 2000“ teritorijų tinklą, mažai ganomos ir šienaujamos. Tai duotų dvigubą naudą – išvengti brangaus stumbrų transportavimo ir išsaugoti natūralias buveines.

Galbūt, tikroji stumbrų suvarymo į aptvarus priežastis – noras juos medžioti. Juk aptvaruose gyvenančius gyvūnus medžioti ir paprasčiau, ir apribojimų mažiau… Baltarusijoje stumbrų populiacija daug didesnė, nei mūsų šalyje, tačiau medžioti miško galiūnus leidžiama tik išskirtiniais atvejais, kai gyvūnai elgiasi agresyviai.

Krekenavos regioninio parko direkcijos strateginiai tikslai - užtikrinti biologinės įvairovės išsaugojimą ir vykdyti ekologinį švietimą. Ką reiškia Krekenavos regioniniam parkui netekti stumbrų? Tai - ne tik prarasti saugomą gyvūną, bet ir prarasti parko patrauklumą bei išskirtinumą.

Alma Kavaliauskienė
Krekenavos regioninio parko direktorė

Krekenavos regioninio parko direkcijos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras