BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar Lietuvos miestams medžiai dar reikalingi?

Tai ne retorinis klausimas, tai greičiau nevilties šūksnis. Ir natūraliai išsprūsta, kada pasidairai po taip vadinamai sutvarkytus miestų parkus ir gatves, pasiklausai savivaldybėse sėdinčių valdininkų ar specialistų, atliekančių želdinių priežiūros paslaugas, išvedžiojimų. Visur tik girdi - Viešųjų pirkimų įstatymas. Juo vadovaujantis ir vykdoma miesto želdinių priežiūros paslaugų pirkimas. Kokia jo esmė? Konkursus laimi mažiausią paslaugų kainą pasiūliusios įmonės. Kokia nauda? Mažiausias kainas pasiūlo dažnai savo profesionalumu ar kvalifikacija verčiančios suabejoti įmonės.

Nuotr. iš arboristai.lt: Kaune

Yra daugybė pavyzdžių, ypatingai šioje sferoje. Kvalifikacijos ir profesionalumo kėlimas reikalauja investicijų, o investicijos turi atsipirkti ir duoti pelną, tai versle natūralu, todėl ir paslaugų kainos aukštesnės. O kam reikia kelti darbuotojų kvalifikaciją ar supažindinti juos su naujausiais pasiekimais želdinių priežiūros srityje, kam leisti veltui pinigus? Konkurse pasiūlei mažesnę negu vidutinę kainą, ir 80%  skelbiamų konkursų per visą respubliką laimėjai. Geriausiu atveju tokie specialistai turi medkirčio ir aukštalipio kvalifikacinius pažymėjimus, bet ir tai geriausiu atveju, dažnai ir to nebūna. Taigi, tokie „specialistai” turi grandininį pjūklą, na, kartais nages, pritaikytas lipti į medžius, minimalią apsaugą nuo kritimo, retkarčiais išsinuomoja kilnojamąjį bokštelį, ir jau profesionalūs želdinių priežiūros specialistai. To rezultatas - siaubingai sudarkyti ar be leidimų iškirsti miesto medžiai. Savivaldybėms tokia tvarka labai naudinga. Jeigu medžiai gražiai sutvarkomi, niekam nekyla problemų. Jeigu kilo triukšmas - skėsteli rankom, „tokie Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai, nieko nepadarysi”. O tie „specialistai” ir toliau sėkmingai dalyvauja konkursuose, ir toliau juos sėkmingai laimi, ir toliau „tvarko” medžius. Taip, reikia pripažinti, kad savivaldybės šiuo metu išgyvena ne per geriausius laikus, o miesto želdinių priežiūrai skiriama labai minimaliai lėšų. Ir ta priežiūra dažnai apsiriboja daugiausiai gėlynų, naujų medžių sodinimu, avarinių medžių pašalinimu. O esamų brandžių medžių priežiūra apsiriboja tik šakų apgenėjimu, jau visai nekalbant apie senolių - veteranų medžių priežiūrą, kuriai skirta katino ašaros, vos keliasdešimt tūkstančių litų per metus. Turint galvoje savivaldybių ir didžiųjų miestų teritorijas ir juose augančių medžių skaičių, tai lašas jūroje… Jau aukščiau minėtų specialistų „sutvarkyti” medžiai po vienerių ar keleto metų pradės nykti, taps avariniais ir vėliau bus pašalinti. Teks sodinti naujus, jeigu tam atsiras lėšų. Bus skelbiamas konkursas, ir vėl jį laimės mažiausią kainą pasiūlę „specialistai”. Naujai pasodintiems medeliams ir jau brandiems medžiams prižiūrėti vėl skelbiamas konkursas, vėl jį laimi „specialistai”. Nuo nekvalifikuotos augavietės paruošimo ir priežiūros medeliai nyksta, po keleto metų jau reikia juos atsodinti. Vėl skelbiamas konkursas, vėl laimi „specialistai”… Kokia ateitis? Betoninis pilkos spalvos miestas su dirbtiniais medžiais - jiems priežiūros nereikia, o gyvų medžių paprasčiausiai neliks. Ir tai visai netolimos ateities vizija…

Dabar kyla bumas atnaujinti senuosius dvarus ir prie jų esančius parkus. Bijau, kad, esant dabartiniai Viešųjų pirkimo įstatymo tvarkai, parkų medžiai bus ne atnaujinti, o iš lėto sunaikinti visiškai.

Atrodo, padėtis be išeities. Bet rasti išeitį visada galima. Juk Lietuvoje yra ir tikrų savo srities žinovų, dirbančių ne vienerius metus, tik per „specialistus” neprieinančių prie objektų. Lietuvoje jau darbuojasi ir arboristai. Daug kam šitas žodis dar visai negirdėtas. Arboristai - tai įvairių gamtos, meno ir inžinerijos mokslų žinovai, ekologai, aktualią šiuolaikinę teorinę ir praktinę parengtį turintys specialistai, siekiantys įvairiomis priemonėmis išsaugoti sveikus medžius ir jų augavietes kraštovaizdžio kontekste. Arboristai - tai medžio ekosistemos globos praktikai. Būtent tokie profesionalai ir turi prižiūrėti želdinius miestuose. Tačiau ir vėl tas nelemtas įstatymas. Kad įgyti arboristo kvalifikaciją ir atitinkamą įrangą reikalingos didelės investicijos, o kur dar stažuotės užsienyje, naujausių žinių įsisavinimas… Tad natūralu, kad ir paslaugų kainos aukštesnės. O tai, vadovaujantis to nelemtojo įstatymo nuostatomis, atveria kelią „specialistams” . Kaip teisingai pokalbio metu pareiškė vienos savivaldybės meras: „Jūs dalyvaukit konkursuose, bet jūs nelaimėsit, kadangi jūsų paslaugų kainos per didelės”. Tai, gerbiamieji ponai, gal tada apskritai nereikia prižiūrėti tų, jau seniau, augančių brandžių medžių, gal su „specialistų” pagalba nedarkykime jų, gal ilgiau išliks?! Juk jau dabar nukirtus mieste pavojingą medį konstatuojama, kad jo sunykimo priežastis - netinkamas ankstesnis genėjimas. Neabejoju, kad jį atliko tokie patys „specialistai”. Gal geriau ir toliau mokėkime kompensacijas žuvusių nuo užvirtusio medžio artimiesiems, kompensacijas už sužalojimus nuo nulūžusių šakų, kompensacijas už sudaužytus nuo užvirtusių medžių automobilius, gal bus pigiau. Arba, paprasčiausiai, iškirskime visus brandžiuosius medžius ir pasodinkime naujus. Juokas pro ašaras… Kai kuriose savivaldybėse nueita paprasčiausiu keliu - miestuose plečiami gėlynai. Ir gražu, ir mažiau reikia investuoti, negu į medžių priežiūrą. Juk retas kuris vaikščioja užvertęs galvą ir gėrisi medžiais. Apie juos dažniausiai prabyla, kai nulūžę pridaro nuostolių. O juk turime profesionalų, kurie gali padėti to išvengti.

Savivaldybėse pokalbių metu atsakingi valdininkai dažnai keiksnoja minėtą įstatymą, teigdami, kad norėtų profesionalesnių paslaugų, tačiau jų „rankos surištos”. Konkursų sąlygose dėl želdinių priežiūros jau beveik visada išnykęs punktas dėl kvalifikacijos. Jeigu jau konkurse dalyvauji, vadinasi atitinkamą kvalifikaciją turi, darbininkai taip pat. Dažniausia apsiribojama Aplinkos apsaugos ministerijos rengiamų kursų, kur išdėstomos jau gerokai pasenę Želdinių priežiūros taisyklės, pažymėjimu, kurį geriausiu atveju turi darbų vykdytojas ar brigadininkas. Darbininkai turi, o gal ir ne, medkirčio ir aukštalipio pažymėjimus. Štai ir visa kvalifikacija, o pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, to visiškai pakanka, bet, dažniausiai, ir to nereikalaujama. Jeigu nori profesionalesnių paslaugų, konkurso sąlygose nurodysi kažkokias nuostatas dėl kvalifikacijos, būsi apkaltintas kažkurios verslo grupės protegavimu, neskaidrumu. O kam to reikia? Paprasčiau palikti viską kaip yra. Valdininkai turi atitinkamas kvalifikacijas, gali nurodyti ką ir kaip padaryti, tačiau tiesiogiai to darbo nevykdo, tad ir atsiranda terpė klestėti „specialistams”. Profesionalams, kuriems net nebūtina nurodyti kaip ir ką daryti, tiesiog apmokėti jų darbą, tik rankom skėsčioti belieka - niekam jų paslaugos nereikalingos. Vis tik nors ir nedideli, tačiau teigiami postūmiai privačiame sektoriuje šia kryptimi jau yra. Gyventojai, kuriems reikalingos tikrai kokybiškos ir profesionalios medžių priežiūros paslaugos, vis dažniau renkasi arboristus. Eiliniai gyventojai savo kiemuose ir teritorijose esančiais medžiais rūpinasi, nori ir tikisi, kad jie dar ilgai džiugins ir nekels pavojaus. Savivaldybėms to dar nereikia. Ar nebus taip, kad dar iš patriotizmo likę Lietuvoje medžių priežiūros profesionalai, spjaus į viską, ir nukeliaus ten, kur vertina profesionalų atliekamą darbą.

Pilietiški ir neabejingi medžių likimui gyventojai vis dažniau siunčia nuotraukas ir pranešimus apie „specialistų” darkomus medžius iš visos Lietuvos. Tokių medžių Lietuvoje daugybė, ir, mūsų turimomis žiniomis, nepasitenkinimas jų priežiūra vis auga. Kaip apibūdino revoliucinę situaciją vienas marksizmo klasikas, ji susidaro tada, kai „apačios” nepatenkintos susidariusia padėtimi, o „viršūnės” nebegali jos pakeisti. Panašu, kad tokia padėtis jau susidarė, ir būtų gerai, kad „viršūnės” suskubtų esamą tvarką pakeisti, kol dar Lietuvos miestuose yra medžių. Juk tik noro reikia, priemonių galima surasti. Pavyzdžiui, įtraukti arboristus visuomeniniais pagrindais į želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos sudėtį, leisti atlikti techninę vykdomų darbų priežiūrą. Konkurso sąlygose reikalauti ne tik kvalifikacijos, bet ir atkreipti dėmesį į dalyvaujančios įmonės reputaciją, t. y., ar ji nebuvo bausta už aplinkotvarkos ir aplinkosaugos pažeidimus, ir tai naudoti kaip kriterijų atrankoje. Tai ženkliai sumažintų „specialistų” savivalę.

Kviečiu visus pilietiškus ir neabejingus aplinkai žmones aktyviai prisidėti prie naujai kylančio sąjūdžio, siųskite nuotraukas su išniekintų medžių vaizdais, praneškite apie naujai darkomus mums arba tiesiogiai vietiniams aplinkosaugininkams. Medžius Lietuvos miestuose turi prižiūrėti profesionalai, kad daugiau nekiltų klausimas - ar Lietuvos miestams medžiai dar reikalingi?! Tai ne reklama. Tai pagalbos šauksmas.

Renaldas Žilinskas, arboristas

www.aukstaitijosgidas.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Rolandas2014-10-08 17:22

deja kaip jus čia rašėt kad savivaldibese dirba tik specelistai galiu patikinti kad nevisose yra ir kuriose dirba profesonalai ilgamete patirtimi ir pazimejimus turi ne du.” Utena ”

Rolandas2014-10-08 17:27

O savivaldybes neišgali pasisamdyti profesonalų

Rašyti komentarą

Tavo komentaras