BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar gerai žinome žvirblius?

Naminio žvirblio patinėlis

Naminio žvirblio patinėlis

Žvirblius žino visi. Bent jau taip teigia, kai paklausi, kokius paukščius pažįsta. Tačiau tai ne visai tiesa - Lietuvoje dažniausiai matomos dvi žvirblių rūšys: naminis žvirblis ir karklažvirblis.

Kaip atskirti?

Nuo seno žvirbliais buvo vadinami naminiai žvirbliai, nes jie gausiai gyvendavo kaimuose, kur apsigyvendavo ūkiniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose ir maitindavosi šalia ūkinių pastatų, gyvulių fermų, grūdų sandėlių bei malūnų surandamomis grūdų pabiromis. Nykstant kaimams ir senajam ūkininkavimo būdui, ėmė mažėti ir naminių žvirblių. O tuo tarpu dažniausiai medžių uoksuose bei inkiluose lizdus sukantys karklažvirbliai atrado žmogaus kaimynystės naudą ir maždaug nuo 1970 metų jų itin sparčiai ėmė daugėti miestų želdiniuose. Todėl šiuo metu miestuose dažniausiai matomi ir „žvirbliais” vadinami paukščiai iš tiesų yra karklažvirbliai. Neretai vasaros pabaigoje naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai sudaro bendrus būrius ir tuomet atskirti šias paukščių rūšis gana sudėtinga.

Naminio žvirblio patinėlis

Naminio žvirblio patinėlis

Iš tiesų, naminis žvirblis ir karklažvirblis yra labai panašūs - abi rūšys beveik vienodo dydžio, iš viršaus pasipuošusios panašiai rudomis su tamsiomis dėmėmis plunksnomis ir abi su balsva pilvine puse. Ir skiriasi tik tuo, kad naminio žvirblio patinėlis yra su pilku viršugalviu, o karklažvirblio rudas viršugalvis. Dar karklažvirblis skruostuose turi juodas dėmes, o naminiai žvirbliai pasipuošęs juodu pagurkliu, kuris primena kaklaraikštį. Tarp kitko, kuo didesnis ir ryškesnis naminio žvirblio patinėlio kaklaraikštis, tuo daugiau dėmesio jis sulaukia iš patelių.

Karklažvirblis

Karklažvirblis

Negalintys patylėti peštukai

Žvirblio įvaizdis visuomenėje susijęs su padaužos ir peštuko įvaizdžiu. Ši asociacija greičiausiai kilusi dėl gana dažnai pirmosiomis saulėtomis pavasario dienomis matomų žvirblių peštynių, kuomet būrelis čirškiančių žvirblių perskrenda iš vietos į vietą arba, nupuolę ant žemės, pešasi. Tačiau tai nėra paprastos peštynės - atidžiau įsižiūrėjus galima pamatyti, jog būryje yra tik viena patelė, kuri gnaibo snapu ir tolyn veja ją supančius patinus. Tokios peštynės būdingos tik žvirbliams ir yra jų tuoktuvinio ritualo dalis.

Kitas visiems įstringantis žvirbliams charakteringas bruožas yra jų čirškėjimas. Žvirbliai jau yra tokie paukščiai, kurie negali patylėti - jei kiti paukščiai daugiausiai čiulba tik tuoktuvių metu norėdami prisivilioti patelę, tai žvirbliai nuolat demonstruoja savo vokalinius sugebėjimus, nekreipdami dėmesio į tai, kad tai gana įkyri melodija. Įvairių papūgų augintojai yra pastebėje, jog miestuose augdami tropinių kraštų paukščiai pirmiausiai išmoksta ne jų mokomus žodžius, o gana greitai ima atkartoti žvirblių čirškimą.

Amerikiečių karas su žvirbliais

Bet pripažinkite - jei miestuose ar kaimuose neliktų žvirblių, jei nematytume jų pulkelių ar negirdėtume čirškimo, būtų nyku ir tuščia. Gal todėl kai kurie į Naująją žemę (Ameriką) iš kitų žemynų atvykstantys naujakuriai narveliuose atsivešdavo ir žvirblių, kurie jiems primintų gimtuosius kraštus. XIX a. vidury vienas iš amerikiečių laikraščių džiugiai rašė: „Iš Anglijos atskrido pirmieji žvirbliai… Dauginkitės ir naudokitės svetingosios žemės dovanomis”. Ir žvirbliai apsigyveno Naująjame pasaulyje - apsukrūs verteivos ėmė gaminti žvirbliams patogias lizdavietes, specialų maistą ir dirbtinai pūsti žvirblių reikšmę, taip iš persikelėlių nostalgijos uždirbdami nemažus pinigus. Tačiau po kurio laiko žvirblių prisiveisė tiek daug, kad daroma žala žemės ūkiui tapo gana ženklia. Tuomet ir baigėsi amerikiečių karšta meilė žvirbliams ir vakarykščiams „gyviesiems tėvynės simboliams” buvo paskelbtas karas. Tie patys verteivos, iki tol tiekę paukščiams prisivilioti reikalingas priemones, greitai persiorientavo ir ėmė gaminti žvirblių naikinimo priemones: įvairius nuodus, chemikalus, gaudykles, spąstus. Net laikraščiai, kažkada garbinę žvirblius, ėmėsi mokyti, kaip naikinti šiuos paukščius, o vyriausybė paskelbė įvairius apdovanojimus už sunaikintus paukščius. Po kelių metų šis karas baigėsi žvirblių pralaimėjimu.

Žvirblių importas į Kiniją

Kitas karas, tik pagal priešingą scenarijų, vyko Kinijoje, dvidešimto amžiaus vidury, diktatoriaus Mao Zedong’o valdymo metu. 1958 metais Kinijos Liaudies Respublikos mokslų akademijos prezidentas Go Mažo’nas priėmė nutarimą naikinti Kinijoje gyvenančius žvirblius, nes šie sulesa per daug ryžių bei grūdinių kultūrų. Jie buvo apkaltinti tuo, kad sulesa pusę galimo derliaus. Tam pasirinktas metodas buvo labai žiaurus - Šanchajaus ir Pekino gyventojams buvo įsakyta vienu metu pradėti baidyti žvirblius ir neleisti jiems nutūpti nei ant žemės, nei į medžius. Dėl tokios akcijos tūkstančiai negyvų žvirblių krito ant žemės. Nebūdami gerais skrajūnais šie paukščiai skraidyti gali tik apie 15 minučių ir vėliau neatlaiko jų širdis. Žvirblius taip pat buvo leista gaudyti, šaudyti, nuodyti, buvo skiriamos premijos už jų naikinimą. Laimėjo žmonės, tačiau savo pergale džiaugėsi neilgai - nelikus žvirblių, laukus užpuolė daugybė parazitų ir vabzdžių, kurie pridarė daug didesnių nuostolių nei buvo nurašoma ant žvirblių. Tuomet karas su šiais paukščiais buvo atšauktas ir imtasi priemonių jiems susigražinti - žvirblius pradėta ne tik saugoti, bet ir importuoti iš kitų šalių.

O štai vienoje iš Rusijos gubernijų, norėdami apginti savo laukus nuo žvirblių antpuolių, jų nenuodijo, nešaudė, nemušė, o naudojo kitokį atbaidymo būdą - po saulėlydžio šeimininkas tris kartus apie jį apibėgdavo savo daržą nuogas. Kalbama, kad padėdavo!

Kas kaltas?

Kartais žmonėms žvirbliai gali pridaryti ir kitokių nemalonumų. Vieną dieną užsiliepsnojo ir sudegė nedidelė parduotuvė. Gaisro priežasties ilgai nepavyko nustatyti ir tik draudimo bendrovės tyrėjai nustatė, kad dėl jo kaltais galima laikyti žvirblius. Pasirodo, pastogėje įsikūrusi šių paukščių šeimyna krovė savo lizdą. Pritrūkę jam medžiagos šie paukščiai atsinešė ir pabandė į jau iš sausos žolės bei šakučių susuktą statinį įpinti dar rūkstančią cigaretės nuorūką. Lizdas greitai užsidegė, o nuo jo ugnis persimetė į stogą ir taip užsiliesnojo visas pastatas. To paties tyrimo metu gretimuose statiniuose esančiuose žvirblių lizduose buvo suskaičiuotos 35 nuorūkos! Tad jų savininkams tiesiog pasisekė. Nors ir šioje istorijoje vien žvirblių kaltinti negalima - juk neužgesintas nuorūkas numetė patys žmonės.

Ar žinote, kad…

  • žvirblis per dieną turi sulesti tiek, kiek sudaro 10 - 15 proc. jo kūno svorio ir negali badauti daugiau kaip 2 dienas;
  • gandralizdyje gali įsikurti net iki 10 porų karklažvirblių. Giliai lizde įsikūrusių karklažvirblių gandrai negali pasiekti, bet gindami savo lizdą kartu saugo ir mažuosius įnamius;
  • dėl akies sandaros ypatybių žvirbliai pasaulį mato rožinėje šviesoje;
  • žvirblis turi du kartus daugiau kaklo slankstelių nei žirafa;
  • ramiai tupinčio žvirblio širdis plaka 600 - 850 kartų per minutę, o skrendančio - 1000 (žmogaus - 60 - 80 kartų per minutę);
  • žmogaus kalbą gali pamėgdžioti ne tik papūgos ir varnėnai, bet tokių talentų galima atrasti ir tarp žvirblių;
  • Senovės Romoje daugelis aukštuomenės merginų laikė prijaukintus žvirblius, kuriuos labai mylėjo.

Lietuvos gamtos fondo informacija. Straipsnio ir nuotraukos autorius - Remigijus Karpuška.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Edvardas2012-07-05 13:15

Ech, norėčiau ir aš pasaulį rožinį matyti :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras