BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apskrito stalo diskusija Seime


Seimo nario A.Burbos iniciatyva kovo 4 d. Seime vyko apskritojo stalo diskusija gamtosauginės teisėkūros klausimais. Susirinko platus ratas suinteresuotųjų – Seimo narių, Aplinkos ministerijos atstovų, VSTT (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos), gamtosauginių NVO (nevyriausybinių organizacijų), LMSA (Lietuvos miškų savininkų asociacijos) atstovų.

Judėjimą „Už gamtą“ atstovavo vadovas Algirdas Knystautas ir steigėjas, teatro režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Gintaras Varnas. Dideliam Judėjimo atstovų pasitenkinimui, diskusija buvo itin konstruktyvi. Tiek iniciatorius Seimo narys A.Burba, tiek platų visuomenės spektrą atstovaujantys dalyviai išreiškė sveiką, pilietišką požiūrį į mūsų gamtosaugą bei pasiryžimą gamtą saugoti. Oponuojanti pusė – LMSA pirmininkas dr. A.Gaižutis. Tikrai nelengva ginti poziciją, kai daug opozicijos. Seimo narė A.Stancikienė pasidomėjo, kaip p. A.Gaižutis, neturėdamas reikiamų lobistinių dokumentų, atstovauja net kelias organizacijas, uoliai gindamas privatų interesą.

Diskusiją pradėjo jos iniciatorius Seimo narys A.Burba. Po trumpo įvado žodį tolydžio ėmė Lietuvos UNESCO skyriaus vadas dr. R.Pakalnis, Judėjimo „Už gamtą“ vadovas A.Knystautas, VDU profesorius R.Juknys, Lietuvos žaliųjų pirmininkas R.Braziulis, Judėjimo „Už gamtą“ steigėjas G.Varnas, VSTT direktorė R.Baškytė, gamtosauginių NVO koalicijos pirmininkas K.Navickas ir kiti. A.Knystautas pažymėjo, jog bet kokiose konfliktinėse situacijose labai populiaru kalbėti apie kompromisą, kaip vienintelę išeitį. Tik kai klausimas liečia gamtosaugą, tas kompromisas būna „į vienus vartus“. Vadinamosios „darnios plėtros“ aktyvistai gabalas po gabalo krauna gamtą į savo vartojimo pyragą. Kad tai nuo tikrosios darnios plėtros skiriasi taip, kaip kiaulė nuo debesies, ne visi pamato. Tuo tarpu Gintaras Varnas palygino gamtosaugos padėtį Lietuvoje su A.Čechovo „Vyšnių sodu“. Kur gudraus ūkvedžio užmačiomis didžiulis ir nuostabiai gražus vyšnių sodas iškertamas ir išparceliuojamas. Darni plėtra?

Kalba ėjo apie Miškų įstatymo pataisas. Ką norima keisti? Miško paskirties žemę į kitą, ką draudžia Konstitucinio teismo išaiškinimas. Tada miškas jau tampa ne mišku. Galima jį eksploatuoti daug lengviau. Skaidyti miško plotus į smulkius, kas sudaro visas prielaidas „kolektyvinių sodų“ efektui miškuose. Pikčiausia, kad šios pataisos inicijuojamos prisidengiant „paprastų“ žmonių interesais. Tikroji priežastis – reikmė pusvelčiui jau supirktus gražiausius Lietuvos kampelius padalinti į smulkius sklypus ir perparduoti užstatymui. Eilė asmenų juos jau užstatė ir parduoda su statiniais. Tai dabar vadinasi verslas.

Kolegos iš Aplinkos ministerijos (p. V.Bezaras ir p. V.Vaičiūnas) „nupiešė“ tų Miško, Saugomų teritorijų ir Atsinaujinačios energijos įstatymų ir pataisų grublėtą kelią nuo Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos iki Seimo. Čia siūlomos pataisos koreguojamos (iš esmės keičiamos) Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno bei LMSA pirmininko A.Gaižučio. Pastarasis asmuo, atrodo, gamtosauginėje teisėkūroje reiškiasi aktyviau nei patys Seimo nariai. Jis atvirai atstovauja verslininkų interesus ir yra mielai laukiamas visuose svarstymuose ir posėdžiuose Seime. Tuo pat metu nei vienos gamtosauga suinteresuotos valstybinės ar visuomeninės organizacijos atstovai praktiškai nekviečiami ir net neinformuojami, kad panašūs posėdžiai vyksta.

Tiek forma, tiek prasme Įstatymų projektai iš esmės pasikeitė, kas sukėlė didelį gamtosauginių NVO nerimą, priversdami visas suvienyti savo jėgas. Ir visai suprantamai. Pastarojo meto aplinkosauginėje teisėkūroje, naudojantis sunkmečiu ir visuomenės pasyvumu, bandoma „prastumti“ oligarchiniams sluoksniams naudingus įstatymus. Du jų Prezidentė jau vetavo. Bet tai visai nesumažino lengvo pasipelnymo gamtos sąskaita entuziastų apetitų.

Tas pats p. J.Šimėnas, nežiūrint plačios ir argumentuotos kritikos, energingai bando tęsti Lietuvos gamtai ir paveldui pavojingą veiklą. Turime tris įstatymų projektus, kurie, nežiūrint ką besakytų suinteresuotoji pusė, buvo svarstomi slaptai, nekviečiant ekspertų ar NVO atstovų, kurie galbūt galėjo įtakoti formuluotes įstatymuose. Taktikos prasme tai visiškai suprantamas žingsnis. Bet paskubėta. Lietuvos visuomenė, pasirodo, vis tik gyva. Ir nori, kad gamta būtų mums prieinama. A.Gaižutis aiškina, kad mūsų liaudis yra nekultūringa, vos ne bomžai, jos negalima įleisti į privačius miškus, ežerų pakrantes ar jau galai žino ką. Jie palieka šiukšlių. Buvo replikuojama, kad tokie atvejai tikrai nereti, bet iš Lietuvos piliečių Konstitucinės teisės jie neatima. Vidinė kultūra neateina per vieną naktį ar dieną, ir aplinkosaugininkai tvirtai tiki, kad tai laikina. Manome, kad jau neužilgo mūsuose ne tik kaimo žmonės, bet ir miestiečiai ims suprasti ir jausti, kad gamtoje reikia elgtis taip, kaip namuose. Su pagarba ir meile. Tiek pačiai gamtai, tiek privačiai nuosavybei.

Grįžtu prie itin įdomios ir turiningos diskusijos. A.Gaižutis aprašė „paprastų” žmonių ir miško savininkų vargus. Pasirodo, jie jau stovi eilėje, kad patektų į savo valdas. Tikrai įdomu, kaip tai vyksta techniškai. Esą, miškų savininkai nori pasistatyti mažytes trobeles, kur galėtų sudėti miško priežiūrai reikalingus padargus. O ką byloja faktas, kad vidutinis privataus miško plotas Lietuvoje yra apie 3 ha? Kokia ten galima ūkinė veikla? Reikia tiesiog parduoti UAB-ui, tegu iškerta ir atiduoda pinigus. Kokios trobelės? Anot prelegento, joms gyvuoti nereikės nei kelių, nei jokios kitos infrastruktūros, tad miško gyventojai nei kiek nenukentės. Ko verti panašūs argumentai, puikiai žinome. Juk šio siūlymo esmė akivaizdi net aklajam ir kurčiajam – jau supirktus pusvelčiui itin vertingus ir vaizdingus plotus suskaidyti smulkiais gabalėliais ir pelningai parduoti. Va tau, boba, ir devintinės. Ir čia vėl „paprastų“ žmonių interesas.

Nors Atsinaujančių išteklių įstatymo projekto pataisos buvo paliestos probrėkšmais, vis tik priešistorė itin pamokanti. Jei lobistai nori užsidirbti ir suteikti galimybę pelnytis iš mūsų visų paveldo, gal ir galima juos suprasti. Bet kam gi galėjo ateiti į galvą mintis Lietuvoje, lygumų šalyje, tvenkti gražiausias mūsų upes? Kad pagamintų mikroskopinį kiekį energijos? Gamtosaugininkai piketavo prie Seimo, ir malonu pranešti, kad šitokio absurdo patriotiška Seimo dauguma nepalaikė. Bet, kaip rusų patarlė sako, „Dar ne vakaras“. Užtenka to, kad Žeimenos pakrantės privatizuotos. Žaliųjų pirmininkas R.Braziulis itin argumentuotai parodė auditorijai, kas ten vyks perspektyvoje. Visiškai bus neįmanoma sukontroliuoti kenksmingų nuotėkų. Valstybė tiesiog neturi panašių resursų. O lašisos, o žmonės? Ir čia juk dar be jokio tvenkimo ir beviltiškų hidro-kažko statymo.

Nors VDU profesorius R.Juknys diskusijoje dėmesį telkė į Miškų įstatymo pataisas, jis, pajutęs didžiulę grėsmę mūsų gražiausioms upėms, kloniams, Maironio eilėms, įkūrė „Mėlynąjį vingį“ ir ėmėsi kovos prieš šį gamtosauginį nusikaltimą. Sveikas protas ir tikrasis patriotizmas ima viršų. O man, kaip gerbiamo Romo buvusiam kolegai ŽŪM, pasididžiavimas juo dvigubas. Yra pilietinė visuomenė, kad ir kaip dėl to pyktų lengvo pelno geidėjai.

Sekantis opozicijos argumentas – kompensacijos privatininkams už viską. Gamtosaugininkų asociacija iš principo už šią praktiką. Bet kada sunkmečiu nurėžtos pensijos, kada daugybė mūsų bendrapiliečių gyvena toli gražu ne turtingai, suokti apie privatininkų vargus mažų mažiausiai neetiška. Iš tos (savininkų) visuomenės dalies taip pat galima tikėtis patriotizmo ir laikmečio supratimo.

Asmeniškai man, o taip pat režsieriui G.Varnui eilinį kartą didelį įspūdį paliko VSTT direktorė Rūta Baškytė. Jos konsistentiški, pamatuoti ir argumentuoti duomenys nepaliko akmens ant akmens spekuliacijoms. Dar rytą, kai aš ir p. A.Gaižutis šūkavome vienas ant kito Žinių radijuje, mano oponentas iškėlė mintį, kad 70 proc. Lietuvos yra saugomos teritorijos. Gi VSTT „melagingai“ nurodo 15 proc. Teko siūlyti p. Gaižučiui gerai žinomą visuomenei Seimo narės konservatorės p. R.Rutkelytės viešą teiginį, kad prakeiktos saugomos teritorijos užima 98 proc. mūsų šalies. Mes gyvename rezervate!

VSTT direktorė dar išsakė puikų teiginį – privati nuosavybė nėra „šventa“, kaip teigia kai kurie jos savininkai. Ji tiesiog privati nuosavybė. Šventenybes palikime Bažnyčiai.

Sodybų grąžinimas miško žemėje. Dar viena brolių Grimų pasaka. Tam pačiam vertingų skaldytų sklypų pardavimo tikslui vos ne šventvagiškai naudojamasi spekuliacijomis apie tragišką Sibiro tremtinių likimą. Čia visai negerai. Gamtosauginės NVO visiškai pritaria, kad tremtiniams ir jų tiesioginiams palikuonims vardan istorinio teisingumo savininkų teisės būtų pilnai atstatytos ir leista atkurti sodybas. Bet jokiu būdu ne nuosavybės dokumentus perpirkusiems vertelgoms, besipelnantiems tautinio paveldo sąskaita.

Nenuostabu, kad Miškų įstatymo pataisų aptarimas užėmė tiek daug laiko. Juk pataisas buvo bandoma „prastumti“ dar Seimo rudens sesijoje, skubos tvarka. Tai, esą, buvo Vyriausybės noras. Bet aiškėja, kad tas „noras“ buvo susietas su „Rail Baltica“ ir galimybe išimties tvarka iškirsti 300 ha miško Lenkijos pasienyje, bei keliais kitais infrastrukūriniais projektais. Ir visai ne su Įstatymo pataisomis, inicijuotomis p. J.Šimėno ir p. A.Gaižučio.

Po to pereita prie grėsmingų Saugomų teritorijų įstatymo pataisų. Visi gerbiantys ir mylintys Lietuvos gamtą seniai žino, kad tai tikra rakštis oligarchiniams sluoksniams. Kodėl? Ogi labai paprasta. Būtent jose yra gražiausios (skaityk – finansiškai vertingiausios) šalies vietovės. Už jas galima išlupti daug daugiau pinigų, nei už 4 kategorijos mišką. Čia p. A.Gaižutis vėl grįžo prie 70 proc. Lietuvos teritorijos (anot jo) užimančių saugomų teritorijų. Į jas jis bei jo kolega įtraukė gamtinį karkasą, vandens telkinių apsaugines juostas, kurie jokioms saugomoms teritorijoms įstatymiškai nepriklauso. Pagaliau idant aiškumo teko pacituoti galiojantį Saugomų teritorijų įstatymą ir išaiškinti, kas gi yra tas gamtinis karkasas.

O šit p. R.Pakalnis, kaip atrodė, sėdo į vieną vežimą su p. A.Gaižučiu. Jis tiesiai šviesiai patvirtino sutinkąs su prelegentų pretenzijomis apie Lietuvą, kaip vientisą rezervatą. Visur – visur - draudžiama kažkas, ir čia jau auditorija lengviau atsiduso. Visa Lietuva – rezervatas. Pievas deginti galima? Ne. Nors jos nėra saugomose teritorijos. Daugiabučiame karvę balkone laikyti galima? Ne. Ir t. t. Aibė draudimų. O jie juk niekam nekelia nuostabos. Tad būtų laikas pagalvoti, jog Lietuva ne privati. Čia gyvena lietuviai – ir kitų tautybių žmonės – kuriems tai yra gimta žemė. Atsiprašau skaitytojų už tam tikrą patosą, bet tai tiesa.

O čia išmušė gamtosauginių NVO koalicijos pirmininko K.Navicko „žvaigždžių valanda“. Jis paklausė, kodėl p. A.Gaižutis, būdamas miškininku, taip intensyviai domisi būtent saugomomis teritorijomis ir taip nori tų įstatymo pataisų priėmimo? Atsakymas aiškus, scenarijus tas pats. Sprendžiant iš visko, pasinaudojus Seimo narės D.Kuodytės naivumu, vėl „paprastų“ žmonių naudai siekiama saugomose teritorijose įteisinti bet kokią gamtinę savivalę. Čia vos ne pavojingiau, nei Miškų įstatymo pataisos. Juk miškuose dažnai kalbame apie santykinai lengvai atstatomą ūkinį mišką. O čia – apie neįkainojamas ir neatsigausiančias Lietuvos vietas. Tikrasis tikslas neaiškus nebent aklai vištai. Supirktas vaizdingiausias vietas draustiniuose pelningai užstatyti ir pelningai perparduoti. Oponentas tik sugebėjo apkaltinti K.Navicką, jog jis už ES pinigus prisipirko karvių…

A.Gaižutis viešai apkaltino mane, jog esu „apsišaukėlis“, jog esu tik vienas Lietuvoje, kuris turi panašią nuomonę, jog esu „komunistuojantis“. Bijau, kad diskusijoje prelegentui teko įsitikinti, kad taip nėra. Lietuvoje yra sveika visuomenės dalis, kuri tiesiog neleis – civilizuotai – išparceliuoti ir atitverti mūsų gamtos nuo tautos. Gamta Lietuvoje nėra ir nebus prekė, vyniojama į sviestinį popierių.

Ir pabaigai – p. A.Gaižučio replika, kad gamtos nuo žmogaus saugoti nereikia. Ir atsakomoji prof. R.Juknio frazė – „O nuo ko ją tada reikia saugoti?“. Reikia, mielieji, dar ir kaip reikia. Mes tikrai nešventi.

Algirdas Knystautas

Patiko (4)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

A.2011-03-06 23:12

Norintys visapusiškesnį vaizdą susidaryti galite susipažinti su svetainėje lietuvosmiskai.lt esančiu apvalaus stalo diskusijos Seime aprašymu: 2011-03-06 Artėjant pavasario sesijai Seime diskutuota: ar gamtą reikia saugoti žmogui ar nuo žmogaus

Darius2011-03-07 09:01

Būtent, nuo mūsų pačių ir reikia tą gamtą saugoti

Kestas2011-03-07 12:35

Kas žino sitaciją Lietuvoje ir supranta profesionaliai apie miško ateitį nekreips į šmeižikiškus knystautos straipsnelius(dažnai persunkti savom iliuzijom) ir papirktų veikėjų postringavimus. Tiesa geriau randama iš gyventojų atsiliepimų ir profesionalių žmonių str. , paskaitykite : http://forest.lt

Vytas2011-03-08 07:20

Ka gi daryti, savaime suprantame, kad asmeniskai suinteresuoti pilieciai puola gamtosaugininkus. Kazkaip pastaruoju metu matau, kad p.Knystauta bandoma izoliuoti nuo kitu bendraminciu, girdejau per radija, kad visi kiti pritaria A.Gaizuciui. Zinau, kad tai yra nesamone. Bet “skaldyk ir valdyk” politika daznai buna efektyvi, tad linkiu sekmes naujam dariniui, kur visos Lietuvos NVO yra kartu uz gamtosauga. O puolimas neisvengiamas.

Asta2011-03-11 23:43

Prasto turgaus pletkų kratinys, ar galima tikėtis iš šio nelaimingo autoriaus tiesos - vien tos pačios pavardės kartojamos, - na tai jo supratimu “herojai”.
Teisiškai profesionaliai S.Šedbaras parodo kas reikalinga daryti, žr. pav. http://www.lietuvosmiškai.lt arba http://www.forest.lt
Patyręs Lietuvos gyventojas atskirs šmeižikiškus straipsnius.
Pagalvokit ar A.Gaižutis šmeižė kada tuos “herojus”.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras