BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie rimtas problemas nerimtai arba Kada pasirodo undinės

Netiesa, kad visa, kas daroma rimtu veidu, yra protinga. Kartais rimti darbai gimsta su šypsena. Šitaip optimistiškai ir šiek tiek teatrališkai nusiteikusi Kauno marių regioninio parko direkcija organizavo netradicinę tvarkymosi akciją „Išgelbėk undinėlę”, kuria siekta atkreipti dėmesį į Kauno marių pakrančių taršą. Pabandėme į rimtą problemą pažiūrėti su humoru, o gal tiesiog išbandyti dar vieną, šiek tiek nestandartinę, prevencinę priemonę ir pasibelsti į žmonių sąmonę kūrybiniu plaktuku.

Tądien mūsų taikinys buvo žvejai, kurių Kauno marių pakrantėse geru oru galima pamatyti daugiau nei kregždžių atodangose. Buvome ryžtingi: net jei sutikti žvejai mus pasiųs ešerių skusti, ar pasukios po smilkinį pirštu, mūsų tikslas - pats procesas. Galiausiai, žinojome, kad darysime tai, ką dažniausiai darome - t.y. renkame šiukšles, tik šįkart lydimi smagios nuotaikos ir vilties, kad mūsų nešama žinia bus suprasta ir kažkas ant jos užkibs.

Stebino radiniai

Šiukšlinimas yra labai didelė ir opi problema, kurios niekaip nepavyksta pašalinti. Tarsi tai būtų paveldėta ir perduodama iš kartos į kartą „kultūra”. Norisi nutraukti šią grandinę. Tai bandome daryti įvairiomis priemonėmis, pradedant nuo griežčiausių sankcijų - baudimo, baigiant tuo, jog vaikštome patys ir renkame. Tačiau tokie metodai nevaisingi, o rezultatas trumpalaikis - tarsi sizifo darbas. Nesame pajėgūs, neturime tiek resursų, nei žmogiškųjų, nei materialinių, kad galėtume nuolat užsiimti pakrančių tvarkymu, o į tvarkymo akcijas paprastai visada renkasi tie, kurie nepriklauso šiukšlintojų „luomui”. Todėl reikia užmesti kitokį masalą - įtraukti abejinguosius netikėtai ir netiesiogiai.

Akcijos dalyviai, kuriuos drąsiai galime pavadinti gamtos riteriais (štai Kristina tą šeštadienį vardan kilnaus tikslo net iškeitė ilgai planuotą savaitgalio išvyką į Nidą, o jauniausiam Herkui - vos ketveri metai), keliaudami pakrante bendravo su sutiktais žvejais ir draugiškai kvietė juos prisijungti prie „undinėlės gelbėjimo” misijos. Tausoti gamtą ir rūpintis ja skatino net iš marių dugno išnirusi pati undinėlė bei specialiai šiai akcijai parengtas laikraštukas, kuris ne tik prablaškys žvejus tuo momentu, kai nekimba žuvis, bet ir atskleis išskirtines Kauno marių regioninio parko vertybes. Dar kartą priminėme, kad šiukšlės ne tik estetinė tarša. Jos išskiria į aplinką toksines medžiagas, atliekomis gali apsinuodyti gyvūnai, o išmesti buteliai dažnai tampa mirtinais spąstais naudingiems vabalams ir kitiems gyviems padarams. Žmogui taip pat - juk braidydami pakrante rizikuojame užlipti ant šukės ir susižeisti. Galų gale, gi ir karšis ant šiukšlės nekimba.

„Bežvejojant” šiukšles nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių poilsiavietės įdomių atradimų padarėm. Šiukšlių „inventorizavimo” metu išaiškintas ne tik faktas, kad šiukšles pakrantėj „pamiršta” tikrai žvejai (masalo pakuotės, kukurūzų skardinės), bet ir nustatyti populiariausi žvejų vartojami produktai. Dalyviai juokavo, kad iš atrastų artefaktų būtų galima atlikti įdomų sociologinį tyrimą. Be to, suklasifikavome žvejus į dvi grupes - geriečius ir blogiečius. Pastarųjų akcijos metu, deja, ir nesutikome nė vieno. O gal jie ima nykti? Tikrai ne, šviežios šiukšlių krūvos pakrantėje paneigia šitą teoriją, mat ruožas buvo tvarkytas prieš savaitę, o „gėrybių” vėl užderėjo. Kaip pakrantėje, prie kurios net pėsčiomis prieiti sunkoka, atsiduria tokie objektai, kaip pavyzdžiui, galinga sunkvežimio padanga - tikra mįslė. Net ir ją įminus, lengviau nepasidarytų - juk išgabenti ją vis tiek kažkaip teko, o aplink statūs šlaitai, griovos…

Šiukšliadėžė gamtoje - žalingas įprotis

Dažnai ir iš pačių lankytojų tenka išgirsti - esą per mažai šiukšliadėžių parke, nėra kur mesti šiukšlių. Pagalvokim, negi natūrali gamta kokia Laisvės alėja - ant kiekvieno kampo šiukšliadėžių nepristatysi, o ir nereikia: jos tarsi svetimkūnis, nepritampantis nei estetiškai ir nepasiteisinantis ekonomiškai. Juk tuomet tenka papildomai investuoti į šiukšliadėžių priežiūrą. Gal geriau tas lėšas skirti kitokiems darbams - pavyzdžiui, suremontuoti suoliuką atokvėpio vietoje ar įrengti pažintinį stendą? Šiukšlių išvežimas - kitas galvos skausmas. Todėl visas viltis dedame į lankytojų sąmoningumą, kurie Kauno marių pakrantėse palieka tai, kas nepriklauso gamtai. Juk nėra sunku išsinešti su savimi savo šiukšles. Tokį požiūrį atsinešame jau iš vaikystės, įdiegtą tėvų, įtvirtiname mokykloje - juk būtent šiuo laiku daug laiko leidžiame gamtoje: žygiai, išvykos… O gal per mažai laiko tam skiriama? Nesunku turėtų būti ir sutvarkyti, surinkti kitų paliktas „gėrybes”, bet dažnai matome - sėdi žvejai ar poilsiautojai tarp šiukšlių, motyvuodami, kad jos „ne mano”. O kieno? Negi miegapelės ar tulžio? Su panašia situacija susidūrėme ir akcijos metu: iškylauja jaunos mamos ir tėčiai pavėsinėje, o aplink mėtosi negamtinė „bioįvairovė”: pradedant nuorūkomis, baigiant vienkartinių indų liekanomis. Šiukšlės ne jų: „savo visada susirenkam” - standartiškai patikino. O tarp „svetimų” šiukšlių sėdėti jokio diskomforto? Maži vaikai neganomi tėvų akies tikrai turi ką „tyrinėti”…

Žvejys siūlo bausti, undinėlė - drausminti

Ką daryti, kad toks žmonių požiūris pasikeistų? Šito klausėme ir sutiktų žvejų. Tiesa, tądien kaip tyčia, jų sutikome labai nedaug, o ir visi buvo pavyzdingi ir smerkė savo netvarkingus kolegas. Dar ir patarimų gavom, kaip su šiukšlėm kovot. Vienas žvejys itin kategoriškai pareiškė, kad prevencijai lietuviai nėra dar subrendę, esą tik didelės baudos gali padėti jiems pradėti mąstyti: “kai pajus tuštumą piniginėje, tada ir galvoje kažkas sukirbės”. Jis pateikė ir nemažai atliekų tvarkymo sistemos patobulinimų, net Estijos atvejį pagvildeno, kaip gerą pavyzdį. O kaip ten Estijoj yra su šiukšlėm? “Jų tiesiog nėra, arba žymiai mažiau, nes veikia efektyvi taros užstato sistema: ranka nekyla savo pinigų išmest”, - dalinosi savo žiniomis dar nespėjęs užmesti meškerės žvejys.

Netradicinė pakrančių tvarkymo akcija „Išgelbėk undinėlę” įvyko simboliškai Rudens lygiadienio ir Baltų vienybės dieną, tad įvykdę misiją, užkūrėme laužą, išsivirėme žuvienės ir minėdami rudens virsmą vertėmės per galvą. Belaukiant žuvienės dalinomės įspūdžiais ir neprarasdami optimizmo kūrėm ateities planus. Net jei situacija atrodo beviltiška, visada yra išeitis. Šįkart išeiti iš užburto šiukšlių rato bandėme apie rimtus reikalus kalbėdami nerimtai - gal ši prevencija pasiteisins. Aišku, prireiks ne vienos tokios akcijos. Ir vienybės.

Dėkojame visiems dalyvavusiems už pagalbą, sutiktiems žvejams už supratingumą, marioms už ramumą… Skeptikams norime pasakyti: pesimistas nedaro nieko, optimistas daro kažką, realistas - tai, ką reikia. Kuriai kategorijai priskiriame save - ogi, reliatyvistams: mes manome, kad viskas priklauso nuo mūsų, jūsų ir kitų tarpusavio santykių. Oskaro Vaildo mintis - „jeigu žmonėms nori pasakyti tiesą, priversk juos juoktis, kitaip jie tave užmuš” - turi pagrindą: po akcijos likome gyvi. Gyvesnės pasidarė ir Kauno marių pakrantės. Tik ar ilgam?

Akcijos akimirkas galite pamatyti čia.

Kauno marių regioninio parko direkcijos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras