BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie nevyriausybines organizacijas ir olialia pupytes

Dalyvaudamas vieno Kauno universiteto surengtame seminare gamtosaugos tema, buvau labai nustebintas, kai dalyvius registruojančios žavios studentės nusistebėjo: „O kas yra tas Lietuvos žaliųjų judėjimas?” Gamtosaugą studijuojančios merginos neabejotinai žino, kas yra olialia pupytės arba, kas laimėjo TV konkursą „Šok su manimi”, o štai apie žaliuosius nėra nieko girdėjusios. Bet nereikėtų stebėtis, jei paaiškėtų, kad dauguma dabartinių 20-mečių, apskritai, nieko nėra girdėję apie nevyriausybines (visuomenines) organizacijas, ir aišku, jų veikloje nedalyvauja.

Kam trukdo nevyriausybinės organizacijos?

2009 m. vykdytos apklausos duomenimis 53 proc. Lietuvos gyventojų nežinojo, kas yra nevyriausybinė organizacija. O yra sakoma, kad stiprios ir gausios nevyriausybinės organizacijos (NVO) yra pilietinės visuomenės ir demokratijos pagrindas. Nevyriausybinių organizacijų paskirtis - atstovauti ir ginti visuomenės interesus, vykdyti visuomeninę valdžios institucijų kontrolę, kovoti su korupcija. Todėl civilizuotose demokratinėse valstybėse valdžia visapusiškai remia nevyriausybines organizacijas, sudaro palankias sąlygas jų kūrimuisi ir veikimui. Ir atvirkščiai - totalitarinėse nedemokratinėse valstybėse savarankiškos nevyriausybinės organizacijos yra nepageidaujamos, o sąlygos veikti sudaromos tik valdžios proteguojamoms ir jos interesus atstovaujančioms NVO. Geriausias pavyzdys - sovietinis komjaunimas, kuris buvo komunistų partijos jaunoji pamaina, o jį išlaikė valstybė. Panaši šiandien yra V. Putino inicijuota jaunimo organizacija „Naši”.

Kam reikalingos pilietiškos NVO?

Mūsų valdžios atstovai periodiškai „susirūpina” dėl visuomenės pasyvumo ir nenoro dalyvauti visuomeninėje veikloje. Ypač tais atvejais, kai apie būtinybę didinti visuomenės vaidmenį valstybės valdyme prabyla Europos Sąjungos institucijos. Realiai Lietuvoje beveik nėra stiprių ir nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų, kurios sugebėtų sutelkti visuomenę ir atstovauti jos interesus, diskutuojant dėl priimamų sprendimų su valdžios ir verslo atstovais. Galbūt išimtis galėtų būti profsąjungos, kurios gina dirbančiųjų interesus, ir gyventojų bendruomenės, kurios rūpinasi savo bendruomenių reikalais.

Tiesa, Lietuvoje yra šimtai keistokų NVO (veikiančių kaip smulkūs „UAB”), kurias įkuria grupelės apsukrių jaunuolių ES ir valstybės lėšų „įsisavinimui” įvairiausių projektų pavidalu. Jos nepastebimai susikuria ir taip pat nepastebimai išnyksta - priklausomai nuo ES ir valstybės skiriamų pinigų kiekio.

Dar yra įvairios labdarą teikiančios organizacijos, kurios rūpinasi skurstančiais, benamiais, neįgaliaisiais (Caritas, Lietuvos kalinių globos draugija ir pan.). Jos atlieka kilnų ir reikalingą darbą, nes rūpinasi likimo nuskriaustais žmonėmis. Tačiau to nepakanka, nes beveik nėra organizacijų, kurios padėtų formuotis pilietinei, demokratinei visuomenei. Tokioms organizacijoms galima būtų priskirti 1988-1990 metais veikusius: Sąjūdį, įvairius ekologinius ir paminklosauginius klubus, Lietuvių etninės kultūros draugiją, Lietuvos žaliųjų judėjimą ir pan. Tai organizacijos, kurių narius vienijo ne asmeninis interesas ar hobi, o aukštesni, kilnesni tikslai: laisvos demokratinės Lietuvos sukūrimas, tautinės kultūros puoselėjimas, Lietuvos gamtos išsaugojimas ir t.t. Jeigu būtų stiprios šios pakraipos nevyriausybinės organizacijos, visuomenė būtų aktyvesnė, vieningesnė, būtų mažiau korupcijos, sumažėtų emigracija, būtų palankesnės sąlygos verslui ir mažėtų skurdas. Tada ir profsąjungoms bei labdaros organizacijoms sumažėtų veiklos.

Kuo mes panašūs į Rusiją ir Baltarusiją?

Aktyvios ir pilietiškos NVO yra efektyviausia ir praktiškai vienintelė priemonė, galinti sumažinti korupciją bei vykdyti valdžios ir politikų veiklos visuomeninę kontrolę. Bet šis sektorius Lietuvoje yra labai silpnai išvystytas, nes nėra sąlygų susikurti pilietinėms NVO, o juo labiau veikti. Dėl klestinčios korupcijos ir ydingų įstatymų principingos NVO paliktos be jokių finansavimo šaltinių, o visuomenė yra dezinformuota, pasimetusi ir psichologiškai nepasiruošusi remti pilietinių NVO.

Visuomenei ir demokratijos plėtojimui yra geriausia, kai šalyje yra daug įvairių visuomeninių organizacijų, atstovaujančių įvairius interesus ir apjungiančių plačius visuomenės sluoksnius. Tada nei vienas svarbesnis visuomenei klausimas nelieka nepastebėtas ir viešai neapsvarstytas. Jeigu kurioje nors srityje įsigali viena organizacija, iškyla rimta visuomeninės veiklos monopolizavimo problema su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Visuomeninėms organizacijoms taip pat vadovauja žmonės, kurie gali ne tik klysti, bet ir piktnaudžiauti užimama padėtimi. Pavyzdžiui, už finansinę paramą atstovauti verslo ar valdžios, o ne visuomenės interesus. O tai jau korupcija.

Nepriklausomos NVO ir žiniasklaida yra pagrindiniai kovos su valdininkų korupcija ir verslo magnatų siautėjimu įrankiai. Kadangi Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos yra labai silpnos, o žiniasklaida stipriai korumpuota, Lietuva skęsta korupcijos liūne, klesti oligarchų, valdininkų ir „save išsirinkusių” politikų savivalė. Rinkimų rezultatus vis labiau nulemia pinigai ir juodosios technologijos, o ne idėjos ir pasiryžimas dirbti visuomenės labui. Realiai totalitarizmo ir demokratijos lygiu mes mažai kuo skiriamės nuo Rusijos ir Baltarusijos ir dar sparčiai ritamės žemyn. Vladimiro Putino jaunoji gvardija „Naši” ir lietuviškų partijų komjaunuoliškasis avangardas praktiškai mažai kuo skiriasi - ir vieni, ir kiti aklai vykdo savo krikštatėvių užsakymus, juos besąlygiškai garbina, nes žino, kad jiems už tai bus dosniai atlyginta aukštomis vietomis rinkimų sąrašuose, postais partijose ir valstybės tarnyboje.

Kaip atsiranda „Naši”?

Visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas” per 23 veiklos metus turėjo ne vieną progą tapti lietuviškuoju „Naši” analogu, tik reikėjo visais klausimais aklai vykdyti valdančiųjų užsakymus: nesusimąstant pritarti visokių terminalų, atominių elektrinių ir kiaulidžių statyboms, nesipriešinti valstybinių miškų ir paežerių privatizacijai bei duoti „griežtą visuomeninį atkirtį” visokiems valdžios sprendimų kritikams. Tada būtų lengvai išsisprendę organizacijos finansavimo, jos veiklos nušvietimo visuomeninėje televizijoje ir kiti klausimai. Bet Lietuvos žaliųjų judėjimas, praūžus Sąjūdžio uraganui, pasirinko kitą kelią - tapo nepriklausoma visuomenine organizacija. Gal ne tokia skaitlinga, ne tokia galinga, bet ji egzistuoja ir veikia. Organizacijos nariai aktyviai dalyvauja svarstant įstatymų projektus Seime, aplinkosaugos srityje bendradarbiauja su savivaldybėmis ir ministerijomis, konsultuoja visuomenę įvairiais gamtosauginiais klausimais ir padeda juos spręsti bei užsiima visuomenės aplinkosauginiu švietimu. Lietuvos žaliųjų judėjimo aktyvistus džiugina tendencijos, kad pradėjo kurtis naujos gamtosauginės organizacijos (Judėjimas „Už gamtą”, Nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų koalicija, Lietuvos upių gelbėjimo aljansas „Mėlynais vingis” ir kt.), kurios aktyviai įsijungė į Lietuvai svarbių aplinkosauginių problemų sprendimo procesą. Tikimės, kad visuomenė sparčiai pradės keistis, o laikraštis „Žalioji Lietuva” taps populiaresnis už olialia pupyčių kalendorių.

Tautvydas TRUMPA,
ŽL korespondentas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras