BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie lygiadienį ir žemės šventumą

Štai ir sulaukėme pavasario! Tai šiandien ryte 7.14 val. Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekė tam tikrą orbitos tašką, pažymėtą astronominiuose brėžiniuose Avino žvaigždyno ragais ir vadinamą pavasario lygiadieniu arba ekvinokcija. Kitados saulėtekis Avino žvaigždyne sutapdavo su pirmąja pievų žaluma. O kur taip būdavo? Gal labai tolimų mūsų protėvių indoeuropiečių protėvynėje kažkur Kaukazo priekalnėse…

UNESCO organizacijos kvietimu pavasario astronominė pradžia pažymima kaip Žemės diena. Įsigali tradicija prie įvairių šalių parlamento rūmų tądien pakelti Žemės vėliavą, kurioje pavaizduota mūsų planeta - kaip ji atrodo iš kosmoso - įsisiautusi į baltą debesų šydą.

Kasmet ekvinokcijos tašką Žemė pasiekia kiek kitu laiku, įvairuojančiu maždaug paros tarpsnyje. Žinia, Žemės greitis vis toks pats, nekinta. Tai mūsų kalendorius tiksliai neatitinka gamtos reiškinio. O šviesusis paros laikas prilygo tamsiajam jau prieš trejetą dienų, šeštadienį. Įsitikinti galima pažiūrėjus į astronominį kalendorių. Taip yra dėl Saulės spindulių užlinkimo Žemės atmosferoje, reiškinio, fizikų vadinamo refrakcija.

Senovėje lygiadienio data būdavo susekama Saulės laikrodžiu. Šešėlio viršūnė per skalę tądien brėžia tiesut tiesutėlę liniją, o ne parabolę, kaip kitomis dienomis. Saulė pateka tiksliai rytuose ir vakaruose leidžiasi. Po lygiadienio šviesusis paros laikas vis ilgės kasdien maždaug po 5 minutes.

Šiaulių „Aukuro” klubas uždegs lygiadienio ugnį ant Salduvės piliakalnio. Taip bus prisimenamos prosenoviškos pavasario pasitikimo apeigos. Šeštadienio vakarą Vilniaus etnokultūros centras kviečia į Šventaragio slėnį. Pasitinkant lygiadienį, ten bus atridentas milžiniškas margutis.

Nuo šiandienos visą mėnesį reiktų skirti aplinkai tvarkyti. Pats laikas gydyti gamtos žaizdas, padarytas žiemos šalčių ir žmonių nevalyvumo. Labai svarbu, kad pavasario talkose dalyvautų vaikai, nes pagarba gamtai ir joje pulsuojančiai gyvybei perauga į harmoningus santykius su žmonėmis: be pykčio, patyčių, pagiežos, keiksmų. Tebūna pavasaris kartu ir dvasios ekologija! O meilė tėvynei juk išauga per gerus darbelius gamtai…

Senovės lietuviai turėjo savuosius dieviškuosius Žemės globėjus. Jų melsdavo, kad žemė būtų derlinga, dosni. Pirmiausia tai Žemyna, kurią maldoje vadindavo malonybiniu Žiedkelėlės, Žiedeklės vardu. Jos prašydavo: „Žemynėle, Žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus”. Šios žemės deivės vardas sutinkamas ir Liudviko Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Dievo Motinai.

Martyno Mažvydo „Katekizme”, pirmojoje lietuviškoje knygoje, taip kreipiamasi į skaitytojus: „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskit, visas velniuvas deives apleiskit”. O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 metų „Kronikoje” sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms”. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų poros - Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę - namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei šeimos šventes.

Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose sodybos dievybė įvardijama senoviniu žodžiu „apydėmė”. Tačiau labiau tikėtina, kad tai - žmonių užgyventos vietos pavadinimas. Štai eini pavasario laukais, ir matai plotą juodos žemelės - čia kitados būta sodybos, o gal ir ne vieną šimtą metų… Tai ta vieta ir vadinta apydėme.

Žemdirbystė mūsų krašte - pragyvenimo šaltinis nuo senų senovės, atsiradęs neolite, II tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam 3,5 tūkst. metų - ar ne trečiasis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo savo raštuose 98 metais po Kristaus garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas.

Žemdirbystei tampant pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, keitėsi ir prigimtinės religijos pobūdis. Imta tikėti, kad pasėlius globojančios protėvių dvasios, juk rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, simboliškai pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis.

Žemdirbystė atnešė ir naujus mitinius vaizdinius - indoeuropietiškų tautų šeimai būdingą pagrindinių dievų trejybę. Tai pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: vadai ir žyniai, kariai, žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Baltų bendrumo laikais neabejotinai tikėta ir į Žemynos bei Žemėpačio porą, suteikiančią žemei derlumą. Priėmus krikštą, senieji ritualai palaipsniui neteko sakralumo, tačiau savaip išliko tautos atmintyje, virtę tradicinės kultūros papročiais bei liaudiškais tikėjimais.

Lietuva - nuo seno agrarinės kultūros kraštas. Žemė - vienintelis ir didžiausias jos turtas. Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia… Patarlės, priežodžiai sako: „Juodoj žemėj balta duona auga”, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau”, „Nearsi nesėsi - duonos neėsi”, „Įsikibk į žemę - žemė į tave penkis kartus labiau įkibs”, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos”, „Žemė už viską yra riebesnė”, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė”…

Tokių posakių yra iš kur rinktis - Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė” skirti net dvidešimt devyni puslapiai. Rašytojas Dionizas Poška taip apibendrino liaudiškąją išmintį: „Žemė, dėl prigimimo yra motina tikroji, ji gimdo, tauso, pena ir vis palaidoja…”

Libertas Klimka

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras