BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ant vidurvasario slenksčio

Nuolatiniai lietūs, tvankuma ir nenuspėjami orai. Toks pirmas ir pagrindinis įspūdis apie vidurvasario mėnesį liepą. Neabejotinai tai buvo pats vandeningiausias šių metų mėnuo. Kritulių kiekis, pasiekęs net 172 milimetrus, daugiau nei du kartus viršijo daugiametį vidurkį. Tad visai nekeista, kad papelkio pievose po kojomis žliugsi vanduo.

Dabar, kai nemažai augalų brandina sėklas ar baigia savo šio sezono antžeminį gyvenimą, tiek drėgmės ten nė nereikia. Pelkė ar šlapias miškas kas kita ir čia vanduo savaime suvokiama ir daug kam net būtina gamtovaizdžio dalis. Tiesa ir čia - būdingos šiam metų laikui permainos. Pelkiniame pušyne įsiterpę tarp gailių tamsiai mėlynų uogų kekes kelia vaivorai. Tekšės virš tamsiai žalių lapų ant stiebų dar laiko pavieniui užsilikusias skaisčiai geltonas sultingas uogas. Aukštapelkė, kuri šiuo metu neretai alpėdavo nuo sausros, dabar pritvinkusi gyvybe alsuojančios drėgmės. Tarpukupsčių pažemėjimuose stiebiasi gelsvai žali baltųjų saidrų sąžalynai, užstodami jau bepradedančių žydėti aukščiau įsikūrusių šilinių viržių kerus. Šie augalai daug kur ištisai nukloję pelkę ir beprasisedančio vasaros virsmo rudeniop pažadinti ją nuspalvina alyvine išsiskleidusių žiedų spalva.

Čia pat vos pastebimus baltus žiedelius ant liaunų stiebelių iškėlė saulašarės. Kupstiniai švyliai prarado pirmykštį grožį. Stiebų viršūnėse nebesipuikuoja purios pūkinės puokštės. Šie ankstyvieji pavasario aukštapelkėje pranašai daug kur stypso visai pliki. Kitur netekę ankstesnio puošnumo balti pūkai tebekaro apgailėtinai nušiurę vėjo ir lietaus nuplakti. Kur ne kur neįprastu laiku rausvai žydi pavienės siauralapės balžuvos. Ant kupstų juoduoja sunokusios varnauogių uogos.

Artosios aukštapelkę iki kito pavasario jau paliko dirviniai sėjikai. Tačiau gera prisiminti, jog šiemet čia jauniklius augino ne dvi, kaip įprasčiau, o trys šių retųjų pelkės sparnuočių poros. Ant žemaūgių pušaičių gailiai cypsi miškiniai kalviukai. Matyt, kažkur pelkės paviršiuje slepiasi antrųjų vadų jaunikliai ir tėvai priversti dėl jų nerimauti.

Tarpinėje pelkėje vandens apstu ir jo gausa mėgaujasi savo smulkiai karpytus lapus pamerkę dabar geltonai žydintys paprastieji skendeniai. Greta tarp viksvų tebežydi pelkinės glindės, tamsiai raudonų žiedų taureles skleidžia pelkiniai sūdrai. Nustebino viksvų ir nendrių priaugusioje Didžiojoje plynėje kreksintys du griežlių patinai. Iki šiol griežlės rezervate įsikurdavo vien nepalyginamai sausesnėse pievose nei lietingą liepą gana vandeninga tarpinė pelkė. Nuolat prižiūrimi viską akylai stebinčių tėvų skraido paprastųjų medšarkių jaunikliai.

Viešvilės aukštupio nendrynuose nebėra ankstesnio šurmulio. Baigiantis liepai ilgokoje upelį slepiančioje jų atkarpoje vingrią giesmę traukė vos viena ežerinė nendrinukė. O nendrines startas ten esant išduoda vien silpni jų balsai. Vis daugiau tylos ir pelkes apglėbusiuose miškuose. Dar gieda vienas kitas karvelis keršulis, žalioji ar pilkoji pečialindos, juodosios zylės. Kartkartėmis, lyg pavasarį vėl pasigirsta juodosios meletos tuoktuvių būgnijimas ar švelnus kiauksėjimas. Saulėtą rytą kai kada nudžiugina vėlyvas volungės švilpiniavimas. Aukštai iškėlusių violetines žiedų puokštes kanapinių kemerų, geltonais žiedais pasipuošusių sprigių ir dilgėlių privešėjusiame juodalksnyne retkarčiais suskamba skardi karetaitės giesmė.

Apie liepos dvidešimtąją liovėsi prietemoje atliekami kurkimo bei ciksėjimo palydimi slankų tuoktuvių skrydžiai. Šie paukščiai kasmet nesiliauja stebinti ir žavėti ilgais, net kelis mėnesius trunkančiais tokiais veisimosi metui būdingais ritualais. O gervės vakarais nuolat skardžiai klykauja pelkėse lyg dabar būtų pavasaris, o ne brandą pasiekusi vasara. Lapijoje cicena skraidantys didžiųjų zylių antrųjų vadų jaunikliai. Negausių vadų jerubiukai sparčiai auga ir skrydžio veržlumu menkai tenusileidžia suaugėliams. Nors suopiukai skraido daugiau nei mėnuo, tačiau netapo savarankiški ir vis dar šūkčioja lizdo apylinkėse reikalaudami iš tėvų maisto. Čiurliukai tebetupi inkiluose ar drevėse sukrautuose lizduose. Jei ne vikriai atšvilpę pro landas vidun įsmunkantys seniai, nė neįtartum, kad ten esama jauniklių. Tik tuomet viduje kyla šioks toks sujudimas ir jaunoji karta išsiduoda negarsiu cypimu. Nors ir ilgai tėvų auginami, bet lizdus palikę iškart taps savarankiški ir jų bei tėvų keliai išsiskirs visam laikui.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras