BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Amatininkų kaimeliui Niūronyse išnykti negresia

Arklio muziejų, kuriam šiemet sukanka 35 metai, mūsų vaikai pažįsta geriau nei jų tėvai. Neretas Lietuvos moksleivis ten, Niūronių kaime netoli nuo Anykščių, yra buvęs, duoną kepęs, molį minkęs. Ir užsieniečiai keliaudami po Anykščių kraštą, neaplenkia Niūronių, o čia apsilankę negali patikėti išvydę čia gyvą račių ar senovinėse audimo stakles dūzginančią paauglę.

Aklys traukia ir amatų centrą

Anot Arklio muziejaus Mindaugo Karčemarsko, pernai sulaukta net 36 tūkst. lankytojų. „Mūsų amatininkų rankomis prikelti eksponatai sustiprino gyvo muziejaus idėją. Tačiau puikiai suvokėme, kad to negana: be gyvo amatų demonstravimo, be edukacinių užsiėmimų nebūtų populiarus, - atviravo M.Karčemarskas. - Vis labiau nykstant tradicijai amatą šeimoje perduoti iš kartos į kartą, tai yra bene vienintelis būdas išsaugoti tradicinę meistrystę. Todėl centro įkūrimas mums buvo natūralus žingsnis, užtikrinantis praeities ir ateities jungtį.”

Arklio muziejųi šiemet sukanka 35 metai. Ruslano Kondratjevo nuotraukos.

Arklio muziejųi šiemet sukanka 35 metai. Ruslano Kondratjevo nuotraukos.

Arklio muziejus pirmasis ėmėsi įgyvendinti edukacines programas. Dalia Kačkuvienė pirmoji Lietuvoje ėmė demonstruoti ir mokyti senovinio duonos kepimo, kurio išmoko iš mamos. Netrukus Lietuvoje atsirado ir daugiau jos pasekėjų. „Jau turime dvi trobas, įrengtas duonai kepti. Pas mus vyksta ir kalvystės, žvakių liejimo, keramikos, margučių marginimo, drožybos, muzikos instrumentų gamybos, juvelyrikos, audimo amatų demonstravimas. O mūsų puoselėjami pakinktų gamybos, račiaus amatai yra unikalūs, niekur daugiau to nepamatysite”, - patikino direktorius.

Gyvas amatininkų kaimelis

Ar tik nederėtų Niūronis pervadinti į Smagionis? Net žvarbų lapkritį niūrumo čia maža. Muziejus panašus į klestintį amatininkų kaimelį: po nemažą jo plotą (čia yra net 15 pastatų) nuolat zuja meistrai, dairosi svečiai, dunda kalvė, iš etnografinių aukštaitiškų Legų ir Striukų sodybų trobų kaminų verčiasi dūmai, tuoj ir duona pakvips… O prieš Kūčias ir Kalėdas čia pats šišas, keliu į Niūronis traukia pilni autobusai. Duonos kepėja Rita Vasiliauskienė juokėsi, kad paklausti, kur atvykę, moksleiviai neretai atsako: „Į Anykščių duonos kepyklą!”

Smalsaus jaunimo tautiniu paveldu, t. y. apdulkėjusiais eksponatais, neįmanoma sužavėti. O paties vaiko iškeptas duonos pagrandukas, nulipdyta molio figūrėlė ar kalvio nukalta ir padovanota vinis jam yra apčiuopiamas tautinis paveldas, brangintina dovana.

700 000 Lt ES parama Tradicinių amatų centrui įkurti padėjo išplėsti esamas edukacines galimybes ir pagerinti sąlygas. Senosios kalvės vietoje buvo įrengta nauja, kurioje atsirado ir juvelyrikos dirbtuvė. Rekonstruotame mediniame pastate duris atvėrė audimo klasės su 7 staklėmis bei tekstilės ekspozicijos sale. Įrengtos keramikos dirbtuvėlės, užsiėmimams skirta klasė. Rekonstruotas ir kioskas, kur galima nusipirkti norimą gaminį ar suvenyrą.

Bus geros audėjėlės

Niūronyse labiausiai išplėtotas senasis audimo amatas, ir tai yra neginčijamas tautodailininkės Dalios Bernotaitės-Janušienės indėlis. „Aukso vainiko” laureatė muziejuje jau aštuonerius metus puoselėja audimo amatą.

Prieš 14 metų atsikėlusi į kaimą, ši moteris drauge su sutuoktiniu savarankiškai surinko muziejui tekstilės kolekciją, suvežė ir restauravo visas čia esančias senovines stakles, ėmė mokyti senovinio audimo, pynimo. „Visą Lietuvą išmaišėme ieškodami staklių”, - pasakojo audėja, su šeima įsikūrusi vienkiemyje, netoli Niūronių. - Mano vyras tapo staklių meistru restauratoriumi, tačiau ir veikiančios senos staklės netinka mūsų anksti išstypusioms mergaitėms: mat lietuvės moterys būdavo kur kas mažesnės. Stakles tenka pritaikyti ir ilgakojėms audėjoms.”

D.Bernotaitė-Janušienė Anykščių krašte jau išugdė ir tebeugdo daugybę jaunų audėjėlių. Moko jas austi lovatieses, rankšluosčius, vyti, pinti juostas, perduoda dvinyčio audimo patirtį (iš dviejų nyčių šiame krašte būdavo audžiamos vadelės). „Tėvai nevežios dukrų iš miesto į Niūronis, o mergaitės pasiryžusios austi, tad auklėtines tenka pačiai atsivežti”, - neslėpė Dalia, rodydama mokinių sukrautą kraitį. Šiam turtui laikyti skirtas šaldiklis, įsigytas ES lėšomis, kad kandys nesugadintų audinių.

Be kalvio nė iš vietos

Mergaitės amatų centre lipte limpa prie staklių, o berniukus it magnetas traukia kalvė, žioruojantis jos žaizdras. Ant kalvės durų kabanti vietos meistro iškalta milžiniška spyna - ne tik puošmena ir daiktas: Robertas Matiukas, Arklio muziejaus direktoriaus pavaduotojas, atrakino ją gero plaktuko dydžio raktu.

„Kalvę rekonstravo samdyti meistrai, o kai kurią vidaus įrangą pasidarėme patys. Dirbame iš idėjos, kalvystė pas mus - parodomoji, edukacijos čia nedaug, nes šis amatas - pernelyg karštas. Mūsų meistrai rodo lankytojams, kaip kalama geležis, aiškina arklio kaustymo subtilybes: juk kalvis turi gebėti ne tik pasagą sulenkti, bet ir kanopą arkliui apdrožti nepažeidžiant geluonies, o anuomet - pabūti ir kaimo dantų traukėju. Vaikams kalvis šiandien - kažkas iš pasakos, tačiau svarbu mokėti jiems viską išaiškinti”, - įsitikinęs R.Matiukas.

Medžio drožėją ilgainiui patraukė kalvystė ir juvelyrika, ir ne bet kokia, o senoji. Pamėgino pagaminti muziejui Šeimyniškėlių piliakalnyje archeologų rastų sagių kopijas ir pavyko, o vėliau užsispyrė nukalti šalmą ir nukalė. Dabar R.Matiukas demonstruoja žalvario papuošalų gamybą „nuo… iki”: žalvario kaitinimą žaizdre, kalinėjimą, vielos tempimą ir pynimą rankomis. Pasakoriaus talentas ir auksinės rankos padeda meistrui sutraukti pilną kalvę lankytojų.

Su ruginės duonos kvapu

Muziejaus dailininkė restauratorė Skaidrė Račkaitytė taip pat sunkiai randa vietos visiems smalsuoliams, nes keramikos dirbtuvėlė nedidelė. Tautodailininkė meilę moliui, dailei, matyt, pavedėjo iš šeimos, o dabar šią dovaną perduoda ne tik sūnui.

Etnografinės aukštaitiškos duonos kepėjų trobos kiūkso viena priešas kitą, o Dalia Kačkuvienė ir Rita Vasiliauskienė it geros kaimynės draugiškai dalijasi darbu. Prieš šventes abi vos spėja suktis. Dalia yra labiau patyrusi kepėja, darbuojasi čia ilgiau. O Rita, prisiminusi vaikystėje pamėgtus popieriaus karpinius, jais dekoruoja trobos langines, lentynėles, žibalinių lempų gaubtus. Viso to ji išmoko iš močiutės. Moteris gamina ir kalėdinius žaisliukus eglutei, lieja žvakes. Rita mano, kad visa ši veikla jai brangi ne tik kaip darbas muziejuje. „Viso to nepadarysi neįdėdamas širdies. Duonos kepimas, anuomet kasdienis moterų buities darbas, man nuskaidrina sielą, tai - šventas aktas. Tikiuosi, apsilankiusieji mūsų amatų centre pajunta tai kartu su ruginės duonos kvapu.”

VL žurnalistė Rūta Klišytė

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras