Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2013-09-24

Lori Marino. Delfinai nėra gydytojai

Publikuota: Gyvūnai, Kita, Sveikata, Visuomenė

Delfinai yra protingi, draugiški, mėgstantys bendrauti plėšrūnai. Jiems nepriklauso gyventi nelaisvėje ir jie neturėtų būti naudojami „gydyti” ligas.

Straipsnį parengė Lori Marino.

Autistas vaikas plaukioja su delfinu. „Delfino šypsena yra didžiausia gamtos apgaulė”, - teigia Rikas O‘Baris (Ric O‘Barry), kuris treniravo delfinus televizijos serialui „Fliperis”. Nuotrauka fotografuota Endriaus Bošo (Andrew Bosch) /MCT/Getty.

Įsivaizduokite štai ką. Džėjus - aštuonerių metų berniukas, kuris visada pasižymėjo neramiu elgesiu ir polinkiu į nebendradarbiavimą, dabar šypsosi ir pliuškenasi baseine. Pora afalinų (lot. Tursiops truncatus, angl. Bottlenose dolphin) plūduriuoja šalia jo, palaiko jį vandenyje. Džėjaus tėvai stovi netoli baseino kai tuo tarpu darbuotoja vandenyje užsiima su juo vaizdiniais žaidimais su spalvingomis formomis. Ji paklausia jo kelių klausimų ir Džėjus susižavėjęs savo aplinka, pradeda atsakinėti. Jis teisingai įvardina formas, ir tiesą pasakius - tai jo pirmieji ištarti žodžiai per kelis mėnesius. Džėjus, sutelkęs visą savo dėmesį, yra pakylėtas. Jis atrodo labiau suvokiantis ir susitelkęs negu bet kada anksčiau. Greita ir neinvazinė elektroencefalograma parodo, kad jo smegenų aktyvumas pakito.

Džėjaus tėvai, kurie jau buvo praradę viltį, yra pradžiugę pagaliau suradę sūnui gydymą, kuris veikia. Jie užsirašo į daugiau sesijų ir nekantrauja parvažiuoti namo ir papasakoti savo draugams apie šią patirtį. Jie nenustebo sužinoję, kad delfinams pavyko padaryti tai, ko autizmo srities gydytojai nepajėgė. Visi tiki, kad delfinai yra ypatingi - altruistai, ypač švelnūs su vaikais, geros prigimties. Ir jeigu tėvai turėjo kokių dvejonių dėl delfinų gerovės, jie buvo nuraminti instruktorių užtikrinimų, kad delfinai yra laimingi ir pripratę prie savo vaidmens. Juk, pagaliau, tėvai ir patys gali matyti, kad delfinai šypsosi.

„Džėjus” yra sudėtinis personažas, paimtas iš daugybės liudijimų, atsirandančių tinklalapiuose apie delfinų-asistavimo terapiją (DAT). Tačiau tokios istorijos apie delfinų neeilinius sugebėjimus yra žinomos jau nuo senovės laikų. Daugiausia apie šiuos gyvūnus mus vilioja jų žavus protingumo ir komunikabilumo derinys, bei paslaptingumas, susijęs su faktu, kad jie gyvena slaptoje povandeninėje aplinkoje. Delfinai yra tie Kiti, su kuriais mes visada norėjome pabendrauti. Ir jų „šypsena”, kuri visai yra ne šypsena, bet anatominė iliuzija, kylanti iš fizinės žandikaulio formos, nuvedė mus prie iliuzijos, kad delfinai yra linksmi ir patenkinti, apjungiančios mitinius įsitikinimus, kad jie laiko raktą į laimės paslaptį.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad delfinai yra gydytojai, atsikartoja istorijoje nuo susidūrimo su šiais gyvūnais pirmųjų rašytinių šaltinių. Graikų-romėnų laikais delfinai buvo glaudžiai siejami su dievais. Delfinas buvo mėgstamiausias Poseidono pasiuntinys, kuris buvo apdovanotas už lojalumą susiejant jo įvaizdį su žvaigždėmis. Graikų poetas Opijanas iš Silicos apie 200-uosius metus paskelbė, kad nieko dieviškesnio už delfiną dar nėra sukurta. Aristotelis buvo pirmasis, kuris pripažino, jog delfinai yra žinduoliai. Iš tikrųjų, žodžio „delfinas” šaknis „delphus” reiškia „gimda” ir pabrėžia intymų ryšį tarp delfinų ir žmonių.

Senovės Romoje ir Mesopotamijoje delfinais buvo puošiamos freskos, meno darbai, brangenybės ir monetos. Taip pat senovės Graikijoje delfino nužudymas buvo baudžiamas mirtimi. Kretoje minojinių Knoso rūmų, datuojamų 1900-1300 m. pr. Kr., karalienės vonios kambario siena buvo papuošta vienais ankstyviausių ir geriausiai žinomų ornamentų, vaizduojančių delfinus. Graikų mitologijoje Poseidono sūnus Taras teigė, kad sudužus laivui jo tėvas jį išgelbėti pasiuntė delfiną. Dėl to berniuko ant delfino vaizdas randamas ant istorinių monetų.

Delfinų kaip gelbėtojų suvokimas yra susijęs su įsitikinimu, jog jie turi magiškų gydančių galių. Senovės keltai bei skandinavai priskyrė ypatingas gydymo galias delfinams. Laikui bėgant žmonės pradėjo prekiauti delfinų ir banginių kūno dalimis medicininiais ir toteminiais tikslais. Nepaisant to, kad delfinams buvo užkrauti šie abejotini antgamtiniai atributai, iš tikrųjų yra keletas gerai pagrįstų šiuolaikinių ataskaitų, teigiančių, jog delfinai pagelbėjo žmonėms. Pavyzdžiui, 2007 m. būrys afalinų išgelbėjo banglentininką Todą Endrisą (Todd Endris), kuris buvo sužalotas didžiojo baltojo ryklio, suformuodami aplink Todą apsauginį žiedą, kuris leido jam pasiekti krantą. Bet tokie pavyzdžiai yra susiję su delfinų gebėjimu panaudoti jų įgimtą anti-grobuonišką (o ne antgamtišką) elgesį su kitomis rūšimis.

Melisa Caprio nuotr.

Delfinų intelektas ir išprusimas yra ne tik mitinis, be abejo. Dešimtmečiai mokslinių tyrimų patvirtino, kad jie turi dideles ir labai sudėtingas smegenis, milžiniškus pažinimo gebėjimus, įrodomą savęs pažinimą, sudėtingas visuomenės struktūras, netgi kultūrines tradicijas. 2001 m. mano kolegė Diana Rais (Diana Reiss) ir aš pateikėme pirmuosius galutinius įrodymus, kad du delfinai-afalinos Niu Jorko akvariume atpažįsta save veidrodyje. Straipsnis apie tai buvo išspausdintas žurnale „Nacionalinės mokslų akademijos tyrimai” (Proceedings of the National Academy of Sciences). Ši studija pademonstravo, kad delfinai turi tam tikro lygio savęs suvokimą.

Nepaisant šio įrodymo, delfinams yra priskiriamos religinės ir antgamtinės savybės ir jie buvo perdaryti į didžiausią Naujojo Amžiaus ikoną.

Atsakingiausias už šiuolaikinio, Naujojo Amžiaus delfinų, kaip moraliai aukštesnių dvasinių gydytojų supratimą, yra neuromokslininkas Džonas K. Lilis (John C. Lilly), kuris pirmasis (1960 m.) pradėjo tyrinėti nelaisvėje laikomus delfinus. Lilio ankstyvasis tyrimas, atliktas Mergelių salų ir Majamio laboratorijose, apie delfinų smegenis ir elgesį buvo novatoriškas bei iškeliantis į šviesą svarbias žinias apie šios rūšies dideles, sudėtingas smegenis ir sumanų protą. Lilis taip pat pateikė įrodymų apie delfinų išprusimą bendravimo srityje, ataskaitoje teigdamas, kad delfinai galėjo pamėgdžioti žmonių kalbos būdą.

Straipsnyje, išspausdintame 1961 m., Lilis detalizavo „balso” diapazono apsikeitimus tarp dviejų delfinų, esančių gretimuose rezervuaruose, kurių kiekviename buvo įrengti siųstuvai ir gavikliai - Lilio delfinų „telefonas” - ir pastebėjo kaip jų „pokalbis” paisė mandagių taisyklių; pavyzdžiui, kai vienas delfinas „kalbėjo”, kitas - tylėjo. Lilis pavaizdavo delfinų leksikoną, parodydamas, kad delfinai naudojo įvairius bendravimo metodus - nuo pūtimo ir švilpimo iki pliaukšėjimo. Įsitikinęs, jog delfinai turi savo išvystytą kalbą, jis pasiūlė, jog ši rūšis gali pateikti raktą į neatrakinamą žmonijos potencialą bendrauti su nežemiškomis būtybėmis. Jis tapo vienu iš pradinės NBT (Nežemiškų Būtybių Tyrimo) radioastronomijos grupės novatoriumi. Ši grupė buvo taip sužavėta jo pasakomis apie delfinų intelektą, jog jos nariai pasisiūlė persivadinti į „Delfinų ordiną”.

Tačiau Lilis ir jo pasekėjai galiausiai pradėjo painioti savo pačių neva dvasinius įsitikinimus su moksliniu darbu. Jie taip pat pradėjo moksliškai bei etiškai abejotinus tyrimus, įskaitant tuos, kuriuose buvo delfinams duodama LSD. Viename etiškai įtartiname experimente nuo 1965 m. Lilio tyrimų asistentė Margareta Houv praleido 10 savaičių gyvendama su delfinu vardu Piteris (Peter) rezervuare, kuris buvo pripildytas vandens užtektinai tik delfinui įplaukti ir Houv įbristi. Per kelias savaites paaiškėjo, kad Piteris domėjosi Houv ne kaip kambario drauge, o kaip sutuoktine, ir, kad pašalintų Piterio didėjantį agresyvų elgesį, Lilis paragino Houv palengvinti delfino erekciją.

Lilio teiginiai apie aukštesniąją delfinų dvasinę ir moralinę prigimtį pakilo gerokai aukščiau bet kokių pagrįstų duomenų. „Galime daryti prielaidą, kad jie turi etiką bei moralę ir be kita ko daug labiau išvystytą nei žmonių giminės” - rašė jis savo veikale „The Dyadic Cyclone” (1976 m.). Kitoje šio įsitikinimo pusėje jis bandė iškelti formalią, bet per daug plačią programą, vadinamą „Banginių Tauta”, apie tarprūšinį bendravimą bei bendradarbiavimą tarp žmonių ir delfinų. Nereikia nė sakyti, kad ši programa niekada visiškai nebuvo realizuota.

Nepaisant jo prieštaringos veiklos, o galbūt kaip tik dėl jos, Lilis tapo kontrkultūrinis guru ir buvo labai įtakingas skatinant delfinų nelaisvėje tyrinėjimą. Jo neoficialios studijos apie delfinų bendravimą su autizmu sergančiais vaikais leido jam pareikšti siaubingus teiginius apie delfinų aiškiaregiškas galias. Ir nuo to laiko jo teiginiai tapo daugelio pseudomokslinių pareiškimų pagrindu.

Delfinai ir banginiai buvo pirmieji paimti į nelaisvę viešai parodai cirko magnato P T Barnumo (P T Barnum), kuris laikė laisvėje sugautus baltuosius banginius Niu Jorko muziejaus akvariume 19 a. 4-ame ir 5-ame dešimtmečiuose . Tuo metu, kaip ir dabar, delfinai nelaisvėje neišgyvendavo. Nepaisant to, delfinų parodos, kuriose instruktoriai parodydavo labai drąsius vandens gimnastikos numerius, labai sparčiai išaugo, ypač 19 a. 6-ame ir 7-ame dešimtmečiuose. Tai buvo įtakota televizijos serialo „Fliperis”, kuris buvo pramintas „vandens Lese” ir pradėtas rodyti 1964 m. Šiame seriale vaidino delfinas-afalina, kuris gyveno įlankėlėje ir padėjo savo draugams žmonėms - dviems berniukams, vardu Sendis (Sandy) ir Badas (Bud) - išgelbėti žmones nuo mirtino pavojaus. Tačiau jeigu „Fliperis” buvo pagrindas imti delfinus į nelaisvę parodoms ir padidino publikos reikalavimą matyti delfinus, tai taip pat sukėlė susirūpinimą ir jų gerove. Vandens parkai reagavo greitai pakeisdami savo įvaizdį iš pramogų centrų į švietimo, tyrinėjimo ir išsaugojimo centrus. Bet delfinų parodos tęsėsi.

Melisa Caprio nuotr.

Publikos susižavėjimas delfinais ir banginiais sukelia entuziazmą akvariumams ir teminiams parkams. Ir tai tęsiasi iki šiol. Vien tik Junginėse Amerikos Valstijose daugiau kaip 50 milijonų žmonių aplanko nelaisvės vietas kiekvieną dieną. Delfinų ir banginių šou tapo labiau ekstravagantiški, įtraukiantys daugiau skirtingų gyvūnų rūšių, parodantys akrobatinę sąveiką tarp instruktorių ir gyvūnų, ir varžosi su Brodvėjaus pasirodymais. Plaukimo su delfinais (PSD) programos atsirado kaip vertingas ir pelningas komponentas delfinų pramogų industrijoje. Kai kurios komercinės veiklos net siūlo galimybę plaukioti su laukiniais delfinais. Tačiau dauguma PSD klientų plaukioja su nelaisvėje laikomais delfinais. Šios PSD programos atsirado 19 a. 8-ąjame dešimtmetyje. 1990 m. JAV buvo tik keturios vietos, kur buvo galima plaukioti su delfinais. O dabar apie 18 vietų siūlo tokias programas, kur galima plaukioti su laukiniais arba su nelaisvėje laikomais delfinais.

Daugybė žmonių įvardija jų paplaukiojimą su delfinais kaip labiausiai gaivinančią ir jų gyvenimą pakeičiančią patirtį. Kiti pasakoja, kad patyrė euforiją ir intymų artumą su delfinais, mažai tikėtina, kad delfinai jautė tą patį. Bet kuriuo atveju, buvo tik laiko klausimas, kada atsiras koncepcija apie delfinų asistavimo terapiją kaip padidinta plaukiojimo su delfinais programų versija, palaikomą, vėlgi, gydymo teorijų, atsiradusių iš mitologijos apie delfinus ir teminių parkų, parduodančių save kaip mokslo ir ugdymo vietas.

DAT išplito plačiau, kai Lilio ankstyvieji tyrinėjimai tapo labiau žinomi dėka antropologės Betsy Smit (Betsy Smith) pastangų iš Tarptautinio Floridos universiteto. 1971 m. Smit leido savo protiškai neįgaliam broliui įbristi į vandenį su dviem delfinų paaugliais. Ji pabrėžė, kad delfinai elgėsi su juo švelniai ir, jos manymu, jie žinojo, kad jos brolis buvo neįgalus ir bandė jį nuraminti. Netrukus Smit nustatė terapijos programas dviejose Floridos vietose, ir siūlė šias programas nemokamai daugybę metų. Tačiau vėliau ji padarė išvadą, kad DAT programos yra neefektyvios ir išnaudoja tiek gyvūnus, tiek pacientus bei 2003 m. viešai jas pasmerkė, vadindama jas ciniškomis ir apgaulingomis.

DAT paprastai sudaro kelios sesijos plaukiojimo arba bendravimo su nelaisvėje laikomais delfinais, į kurias įeidavo tradiciškesnės terapinės užduotys, tokios kaip galvosūkių sprendimas ir motorikos pratimai. Standartinė DAT sesijų kaina yra lupikiška, siekianti tūkstančius dolerių. Šio tipo terapijos tapo verslu Meksikoje, Rusijoje, Izraelyje, Japonijoje, Kinijoje, Bahamų salose ir JAV. DAT specialistai teigia, kad jie sėkmingai gydo žmones, turinčius depresiją ar motorikos sutrikimų bei vaikus autistus. Tačiau kartais šie specialistai yra mažiau skrupulingi reklamuodami, kad yra efektyvūs gydydami kitokius sutrikimus - nuo vėžio iki infekcijų bei vėluojančio vystymosi.

DAT ne visada pažada išgijimą, bet aiškiai siūlo tikrą terapiją kaip priešpriešą sanatorijai. Esant mažiausiems standartams, autentiška terapija turi ryšį su tam tikra būkle ir turi pakankamai didelį gydomąjį poveikį. Tuo tarpu DAT šalininkai teigia, kad DAT yra tikslesnė ir veiksmingesnė, siūlydami daugybę tai paremiančių paaiškinimų - nuo padidėjusio susikaupimo iki smegenų bangų pasikeitimo bei teigiamo fiziologinio echolokacijos poveikio žmogaus kūnui. Autizmą turinčių vaikų tėvai ir kiti žmonės, kurie gauna naudos iš DAT, tiki, kad šie paaiškinimai yra moksliškai tikėtini. Besišypsančių vaikų nuotraukoms ir kažkada nusivylusių, o dabar laimingų tėvų liudijimams sunku atsispirti. Netgi tie, kurie yra skeptiški DAT moksliniu pagrįstumu, dažnai gūžteli pečiais ir tarsteli: „Tai niekam nekenkia”. Blogiausiu atveju vaikas, kuris paprastai neturi pomėgių ir pasiekimų gyvenime, gali rasti pasitenkinimą ir ryšį su kitais, kas dažniausiai būna pirmas kartas jo gyvenime. Tačiau nepaisant visų pasiteisinimų, klausimas, kuris dažniausiai paliekamas nuošalyje, yra: o kaip gi delfinų gerovė?

Įstaigos, kur teikiamos DAT paslaugos, dažnai savo internetiniuose puslapiuose publikuoja entuziastingų tėvų liudijimus. Kai kurie iš jų patalpinti kelios minutės po sesijos pabaigos, kuomet tėvai tiki labiausiai būsima sėkme. Šie internetiniai puslapiai patraukia kitų tėvų, kurie yra neviltyje surasti gydymą savo vaikams, dėmesį. Juos sužavi „įrodymas”, kad DAT gali pagerinti jų vaikų gyvenimus, ir, matyt, personalo darbuotojų mokslinis požiūris. Viskas atrodo taip daug žadančiai, kad jie nusprendžia, jog lėktuvo bilietai, aukštos sesijų kainos ir atsiprašymas iš darbo yra verta rizikos.

Tuo tarpu daugybė tėvų, kurie paliko tuos entuziastingus liudijimus apie teigiamą efektą, galiausiai atnaujina savo nusivylimą. Jų vaikai grįžta į savo įprastas rutinas, ir vėl nustoja kalbėti. Iš pradžių tėvai atsisako pripažinti galimybę, kad jie tiesiog iššvaistė pinigus. Bet vėliau jie pripažįsta, kad niekas nepasikeitė ir kad pirminis pagerėjimas tebuvo susijaudinimas dėl kelionės, ir dėl skirto asmeninio dėmesio jų vaikui. Daug šeimų aplanko DAT įstaigas ir galų gale gauna šiek tiek daugiau nei būtų gavę iš pabendravimo su šuniuku.

Melisa Caprio nuotr.

Lygiai taip pat yra liūdna dėl delfinų gyvenimo. Pasislėpę už savo šypsenų ir todėl ypač nematomi pacientams ir atostogautojams, nelaisvėje laikomi delfinai praleidžia savo gyvenimus esant milžiniškam stresui, kadangi jie negali prisitaikyti prie gyvenimo aplinkoje, kuri fiziškai, socialiai ir psichologiškai drastiškai skiriasi nuo jiems natūralios (laukinės) aplinkos. Rezultatai yra sukrečiantys. Stresas priveda prie imuninės sistemos disfunkcijos. Dažnai jie miršta nuo skrandžio opos, infekcijų ir nuo kitų ligų, susijusių su stresu ir imunine sistema, nepadeda jiems net kartais su maistu duodami vidurius laisvinamieji vaistai ir antidepresantai.

Blogiausia, ko gero, yra tai, kad nėra įrodymų, paremiančių DAT terapinį veiksmingumą. Geriausiu atveju, galimi trumpalaikiai pagerėjimai, kai pasijuntama gerai dėl buvimo neįprastoje aplinkoje, ir kai dėl placebo efekto turima teigiamų lūkesčių. Nieko daugiau. Bet koks regimas vaikų, turinčių autizmą, depresija sergančių žmonių ir kitų pagerėjimas yra tokia pati iliuzija kaip ir delfino „šypsena”.

Yra daug publikuotų studijų, demonstruojančių teigiamus DAT rezultatus, tačiau kol kas nė viena nepatikrino placebo ir jautimosi gerai efektų. Dauguma neįtraukia net minimalių kontrolės aspektų, kurie parodytų, ar pacientui trumpam pagerėjo dėl delfino ar dėl kitų faktorių, tokių kaip buvimas vandenyje, užduočių sprendimas, padidinto dėmesio gavimas ir t.t. Kadangi nė vienas iš šių DAT situacijos komponentų nebuvo išnagrinėtas, nėra pakankamai duomenų tvirtinti, kad DAT siūlo veiksmingą terapiją.

DAT klientai dažniausiai yra labiausiai pažeidžiami visuomenės nariai, todėl DAT industrija jais naudojasi. Pseudomokslas ir neištirti liudijimai įtraukia nusivylusius tėvus ir žmones, kenčiančius nuo depresijos ar nerimastingumo. Šie žmonės padarys viską, kad tik gautų nors kokį nusiraminimą. Jie įtikinami tokiais žodžiais kaip „gydymas” ir „terapija” bei netinkamu naudojimu mokslinių metodų, tokių kaip elektroencefalograma, matuojanti smegenų bangas, kurie yra moksliškai pagrįsti.

Pasekmės yra potencialiai skaudžios. Nepaisant mitų, delfinai gali būti agresyvūs. Netgi Lilis pripažino, kad jų dantys buvo pakankamai aštrūs perkasti 6 pėdų barakudą pusiau. Daug PSD ir DAT programų dalyvių buvo rimtai sužeisti šių didelių, laukinių plėšrūnų. Sužeidimai įvairuoja nuo trūkusios blužnies iki sulaužytų šonkaulių ir beveik nuskandinimo. Vienas tokių pavyzdžių yra iš Isla Mujeres kurorto (2012 m.), Kankune, kuomet vienas iš PSD programos delfinų įkando moteriai, kuri buvo atvykusi medaus mėnesiui. „Pajutau, kad visa mano šlaunis atsirado delfino burnoje ir tuomet supratau, kad jis man įkando. Buvo labai skausminga.” - papasakojo Sabina Kadbrand (Sabina Cadbrand) žurnalistams, kai grįžo namo į Švediją. Tokiu pačiu būdu delfinas įkando dar dviems žmonėms, tarp jų vidutinio amžiaus moteriai, kurios žaizda pasiekė net kaulą.

Nors tai ir nesiderina su Naujojo Amžiaus tradicinėmis žiniomis apie delfinus, realybė yra tokia, kad delfinai, net ir tie, kurie yra gimę nelaisvėje, yra laukiniai. Tėvai, kurie niekada nepatalpintų savo vaiko kartu su liūtu ar drambliu viename narve, atrodo, kad nemato jokios realios rizikos (sužeidimo ar ligos) patalpinti savo vaiką į vieną rezervuarą kartu su delfinu. Tik praėjusiais metais aštuonerių metų mergaitei Jūros pasaulyje, Orlande delfinas įkando į ranką kol ji jį maitino.

Visuomenė net neįtaria kokios yra pasekmės, nes agresyvūs ar mirštantys delfinai ir banginiai dažnai yra tyliai pakeičiami kitais, paimtais iš laukinės aplinkos arba iš kitos įstaigos. Nors banginis orka, vardu Šamu, praleido tik šešis metus nelaisvėje Jūrų pasaulyje San Diege ir mirė 1971 m., vardas „Šamu” nuo to laiko pasirodymuose yra naudojamas skirtingoms orkoms ir tai veda prie klaidingo suvokimo, jog autentiškas, pirmasis Šamu vis dar gyvas ir džiaugiasi gyvenimu nelaisvėje.

Aš keletą metų vadovavau tyrimams su daugybe nelaisvėje gyvenančių delfinų, ir dauguma iš jų mirdavo jauni. Preslis (Presley) ir Tabas (Tab) - du jauni delfinai, kurie dalyvavo mano savęs atpažinimo veidrodyje tyrimuose, vėliau buvo perkelti į naują vietą ir netrukus mirė. Man buvo ypač sunku racionaliai paaiškinti jų mirtis, nes mano pačios tyrimai parodė, kad jie buvo save suvokiantys padarai. Jie įtikino mane, prieš keletą metų, niekada daugiau netyrinėti nelaisvėje laikomų delfinų ir susikoncentruoti ties žmonių švietimu apie delfinų apsaugą ir laivę. Suprantu, kad nusivylę ir sergantys žmonės ir toliau lankysis DAT įstaigose, kad padėtų sau. Liūdniausia, kad jie gali niekada taip ir nesuprasti, jog delfinai yra lygiai taip pat psichologiškai ir fiziologiškai traumuoti kaip ir jie.

Išspausdinta 2013 birželio 18 d.

Lori Marino yra neuromokslininkė Emory universitete. Ji yra Kimmelos Centro Gyvūnų apsaugos direktorė Dekatūre, Džordžijos valstijoje. Ji studijuoja delfinus ir banginius jau 25 metus.

Vertė Jurgita Kundraitė

Šaltinis: Dolphins are not healers

Po straipsniu pati jo autorė atsakinėja į komentarus.

Patiko (0)


Atgal į: Lori Marino. Delfinai nėra gydytojai