Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2012-04-03

Gitana Gugevičiūtė. Šiukšlės-(ne)šiukšlės

Publikuota: Atliekos, Ekologija, Neišmesk-Panaudok, Visuomenė

Teatro kritikės, interneto svetainės www.kulturpolis.lt redaktorės Gitanos Gugevičiūtės komentaras, skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė”. Lenkų kino režisierius Lechas Majewskis viename interviu atsakydamas į klausimą apie šiuolaikinį meną sakė: „Šiuolaikinis menas - tai išdegintas peizažas, šiukšlynas, iš esmės akademiški dalykai, nes šiukšlyno poetika tapo privalomu akademiniu kanonu.

Net jei palyginsime pramogą, tai 7-ajame dešimtmetyje muzikoje buvo tokie kaip Jimas Morrisonas ir „The Doors”. Morrisonas buvo provokatorius, šamanas, fantastiškas poetas, jo grupė kūrė paprastą, bet iki kaulų persmelkiančią muziką. O dabar kas? Kažkokie plastmasiniai balionėliai.” Kalbėjo nedvejodamas ir aiškiai duodamas suprasti, kad jis vertina meną kaip tam tikrą bendravimo su aukštesne jėga formą, atsivėrimą giliau pažinti tai, į ką esame panardinti, - į vadinamąją tikrovę.

Dar anksčiau - 2004-aisiais - savo nuomonę apie šiuolaikinį meną „pareiškė” Tate’o moderniojo meno galerijos Londone valytoja, išmetusi permatomą šiukšlių maišą, pilną laikraščių, kartono gabalų ir kitokių popieriūkščių. Tas maišas sudarė vokiečių kilmės menininko Gustavo Metzgerio kūrinį, pavadinimu „Pirmojo viešo autodestruktyvaus meno demonstravimo atgaivinimas” („Recreation Of First Public Demonstration Of Auto-Destructive Art”): nailoninė paklodė, aptaškyta rūgštimi, ant stalo padėta metalinė skulptūra ir permatomas šiukšlių maišas - štai meno triptikas, kurio nesuprato valytoja, nusprendusi maišą (kažkodėl jį!) išmesti su kitomis šiukšlėmis. Koks nors šiuolaikinis menotyrininkas valytoją galėtų apkaltinti neprofesionalumu, nors kas antra intelektuali namų šeimininkė tokį meną geriausiu atveju pastatytų į spintelę po kriaukle.

Apie meną iš šiukšlių galvoju ne todėl, kad prasidėjo balandis - misteris Properis, t.y., švaros mėnuo. Kas rytą iš savo pašto dėžutės parsinešu pluoštą šiukšlių: visokių lankstinukų, bukletėlių, reklaminių laikraštukų, kuriuos utilizuodama retsykiais prarandu ir sąskaitą už šildymą arba retai gaunamą atvirlaiškį. Mano elektroninio pašto dėžutė irgi neturi privatumo: SPA centrai siūlo melsvai žalių spirulinos dumblių terapiją ar liekninamąją kūno kaukę su šokoladu; kažkoks socialinis tinklas, kuriame nesiregistravau, mane nori supažindinti su vaikinu pamušta akimi iš Rytų Lietuvos; kolega - visus metus kviestas įsigyti Viagros su didžiule nuolaida - šiandien keikia rusiškus „brukalus”, siūlančius teisines paslaugas ir gerai apmokamą darbą teisėsaugos sistemoje. Maršrutiniame autobuse ausis aplimpa „bumčikų” šlamštas, telefoninių pokalbių atliekos, į akis skverbiasi reklaminių klipų atraižos arba filmų kadrų draiskalai. Tylinčiame lango stikle šmėžuoja skelbimų makulatūra. Jokio privatumo, jokios galimybės po kepure į namus parvežti švarią galvą, kuri dar labiau įsiskausta nėrus į internetą pasidomėti pasauliu: tas pats šiukšlių verpetas, regisi persikėlęs tiesiai iš Ramiojo vandenyno, kur netoli Šiaurės Amerikos pakrantės plūduriuoja šiukšlių ir atliekų sala, savo plotu beveik 6 kartus didesnė nei Didžioji Britanija… Jei galėčiau, maučiau į kosmosą, bet ir ten yra tiek šiukšlių, jog dviejų palydovų susidūrimas galėtų sukelti „nekontroliuojamą grandininę reakciją”, naikinančią ryšių tinklus Žemėje… Tarp kosminių šiukšlių - varžtai, veržlės, pirštinės, skardinės (be abejonės, jau be alaus) ir kitos kosminių misijų liekanos.

Žodžiu, gyvenu totaliame šiukšlyne ir tai mažumėlę gąsdina - ypač ta Šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje susiformavusi plūduriuojanti „šiukšlių sala”, iš kurios verslingi protai jau rengiasi kurti plastikinę plaukiojančią imperiją ir su gyvais, ir su plastmasiniais medžiais, su prabangaus gyvenimo komunikacijomis ir dailiais įdegusiais užpakaliukais. Gal tas laikas išauš ir kirai, prisilesę plastiko atliekų, liausis dvėsti nepadoriais kiekiais (nes elementariai tų atliekų nebeprisiles - iš naujo mokysis virškinti žuvį…).

O tuo metu, kol paukščiai dar nebando praryti skutimosi peiliukų galime pamėginti įsivaizduoti, kaip, kiek kartų per dieną ir kokių šiukšlių - išaugtų drabužių, išsekusių galvaninių elementų, prakiurusių puodų, pamirštų ir niekam nereikalingų vaistų, taros etc. - išmetame. Kiek dėl to jaudinamės ir kaip elgtis su pardavėja, kuri nuo prekystalio juostos pačiupusi bananų porą ar ryšuliuką ridikėlių bruka juos į plastikinį maišelį - atlieką, gamtoje yrančią apie 500 metų… Pasižadinti sąžinę, o pardavėją išmesti iš darbo?

Menininkas Zacas Freemanas, kaupiantis ir rūšiuojantis įvairiausias nebereikalingas smulkmenas, mano, kad šiukšlių Himalajai žmonėms vis dėlto turėtų rūpėti, todėl (pagal šią filosofiją) sagos, kamšteliai, lego detalės, sąvaržėlės, sraigteliai, karoliukai, sulūžusios technikos detalės etc. jam tampa ne tiek priemone sukurti precizišką, „švarų”, tikslų, originalų portretą, apeliuojantį į skurdą, iš kurio gali (privalo) rastis menas, kiek priminti žmonėms apie išaugusį vartojimą, tiesiogiai susijusį su didėjančiu šiukšlių kiekiu pasaulyje. „Išties, suvestas į savo archetipinę metabolinio ciklo - rijimo, virškinimo ir šalinimo - formą, - sako Zygmuntas Baumanas, - vartojimas yra nuolatinė ir neišvengiama gyvenimo sąlyga, nesaistoma nei laiko, nei istorijos; vienas iš neatskiriamų biologinio išlikimo elementų, būdingas tiek mums, žmonėms, tiek ir kitiems gyviems organizmams. Žiūrint iš šios perspektyvos, vartojimo fenomenas savo šaknimis siekia gyvųjų organizmų atsiradimą, jis iš tiesų yra nuolatinė integrali kiekvienos gyvenimo formos, žinomos iš istorinių naratyvų ir etnografinių aprašymų, dalis.”

Pasaulyje netrūksta žmonių, besidominčių, ką gero, naudingo ir gražaus galima nuveikti su kažkam nebereikalingais daiktais: vokiečių menininkas H.A.Schult iš šiukšlių sukūrė 1000-čio žmonių skulptūras, apkeliavusias bene pusę pasaulio; kitas to paties menininko projektas - 2010 metais Romoje iš šiukšlių pastatytas pirmasis viešbutis… Čia dar ir skulptoriaus Aido Bareikio skulptūros, kuriamos iš stagarų, kiaušinio lukštų, vinių, sunkiai paaiškinamos masės raizginių; architektės-dizainerės Jurgitos Jakubauskaitės „šiukšlių meno” darbai ir t.t., ir pan. Tereikia pasikuisti šiukšlių pilname internete tam, kad atrastumėte puikių, įdomių „šiukšlių meno” pavydžių.

O iki tol, kol į nublizgintus langus pradės belstis kiškiai, atridenę velykinius kiaušinius, dar galime kaip nors prasmingai panaudoti šiukšles, iš kurių toks Richardas „Rishi” Sowa, vadinamas naujuoju Robinzonu Kruzu, susikūrė puikią salą - su medžiais, naminiais gyvūnais, paplūdimiu, dviem mažais baseinais, saule varomu kriokliu ir kita saulės energijos infrastruktūra…. Neturime kur gyventi? Metas pradėti rinkti „bambalius”!

Bernardinai.lt

Patiko (0)


Atgal į: Gitana Gugevičiūtė. Šiukšlės-(ne)šiukšlės