Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-04-18

Negi eis dūmais miškų žaliava?

Publikuota: Energetika, Miškai


Ekonominiu sunkmečiu medienos gamintojų ir naudotojų diskusijos dėl parduodamos žaliavos kiekių ir kainų buvo aprimusios. Šiam sektoriui atsigaunant ir pagyvėjus ekonominei veiklai, įvairios medienos paklausa auga, sykiu kyla ir prieš porą metų kritusios kainos.

Be to, dėl įvairių išorinių ir vidinių priežasčių keičiantis valstybės energetikos strategijai ir labiau orientuojantis į savus atsinaujinančius šaltinius, vis didėja medienos poreikis biokurui gaminti. Šilumos ūkis tampa lyg ir medienos perdirbimo pramonės varžovu dėl išteklių, kurie nėra beribiai ir naudotini tausojant.

Aptarti kylančios įtampos ir ateities perspektyvų kovo 17 d. buvo susitikę medienos apdirbimo verslo, biokuro gamintojų, ekonomikos mokslo, valstybinių miškų, Seimo politikų atstovai. Dalyvavo Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Juozupas Zimnickas ir asociacijos narys, įmonės savininkas Antanas Kavaliauskas, asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškotvarkos katedros lektorius dr. Jonas Saladis, ministro pirmininko patarėja Birutė Kažemėkaitė, generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas ir šio komiteto narys Justinas Urbanavičius. Diskusiją vedė žurnalistas Kazimieras Matačiūnas.

Ar išgyvens perdirbimo įmonės?

Medienos perdirbėjai jaučiasi netikri dėl savo verslo ateities, jiems nerimą kelia planai gerokai didinti biokurą naudojančių šildymo katilinių pajėgumus, o joms, neskaitant medienos atliekų, reikės ir vis daugiau malkinės medienos, kurią kaip pigesnę žaliavą naudoja ir medienos perdirbimo įmonės. Ją gali naudoti ir lentpjūvės, ir plokščių gamintojai. Taigi, anot J. Zimnicko, kyla klausimas – ar kūrensim medieną, ar ją perdirbsim? Perdirbėjus nerimauti verčia gretimų šalių pavyzdys. Lenkija, vykdydama įsipareigojimus Europos Sąjungai mažinti iškastinio kuro naudojimą, prieš kelerius metus įkūrė daug biokurą, ir būtent medieną, naudojančių katilinių. Stokojant medienos jos kainos išaugo iki 2 kartų ir lentpjūvėms pasidarė nebepakeliamos, įmonės tapo nekonkurencingos, daugelio jų perspektyva – bankrotas.

Esą anksčiau panaši situacija buvo susidariusi ir Vokietijoje: skatinant naudoti biokurą dėl pašokusių medienos kainų tenykščių lentpjūvių padėtis taip pat buvo sunki. Neseniai Vokietijoje viešėjusių Medienos perdirbėjų asociacijos atstovų žiniomis, dabar subsidijuojama 30 % lentpjūvių įsigyjamos medienos kainos.

Medienos perdirbėjai ragina priimant sprendimus neužlipti ant to paties grėblio, ant kurio užlipo lenkai, vokiečiai ir kiti. „Mes, smulkios įmonės, esam prisiėmę kreditų, turim ateities planų, ir visa tai gali žlugti, – kalbėjo A. Kavaliauskas. – Be to, reikia galvoti ir apie darbuotojus. Mūsų įmonėje dirba 63 žmonės. Visoje respublikoje medienos perdirbimo srityje jų dirba dešimtys tūkstančių. Kas bus su tais žmonėmis?“

Asociacijos poziciją direktorius J. Zimnickas išdėstė trumpai: „Mes pasisakom už biokurą, už kirtimo atliekų panaudojimą tam tikslui, bet mes kategoriškai prieš apvaliosios medienos, kurią galima perdirbti, kūrenimą.“

Per ankstyvas nerimas

Artimiausi medienos kurui ruošimo valstybiniuose miškuose pokyčiai, apie kuriuos informavo generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas, perdirbėjams neturėtų kelti nerimo. Šiais metais rinkai tiekiamų sortimentų kiekio santykis procentais, palyginti su 2009–2010 m., lieka tas pats. Rąstų kainos per pastaruosius 4 metus svyravo 10–15 % ir, lyginant su 2008 m., labai nepakito. Ženkliau pakilo žemiausios rūšies medienos kainos: malkinės medienos 2008 m. vidutinė kaina buvo 79 Lt/ktm, 2011 m. planas – 88 Lt/ktm, plokščių medienos – atitinkamai 68 ir 80 Lt/ktm. Šie sortimentai fiziškai nesiskiria, bet malkinės medienos vidutinė kaina aukštesnė, nes į ją įskaitytos ir I kaitrumo grupės (ąžuolo, uosio, beržo) malkos, mažai naudojamos plokščių gamybai. Dabar šie sortimentai medienos ruošėjams rentabilūs, o iki 2006 m. nešdavo nuostolį, kurį dengdavo parduodamų rąstų kaina.

Ženklių pokyčių matyti tiekiant tik kurui gaminti tinkamas kirtimo atliekas. Ankstesniais metais pirkėjai nevykdė apie 30 % sutarčių: 2010 m. užsiprašydavo 80–100 tūkst. kub. m, o nupirkdavo 71–75 tūkst. kub. m. 2011 m. reikalaujama jau 170 tūkst. kub. m – poreikis išaugo daugiau negu dvigubai. Atliekų kaina, matyt, irgi taps rentabili: šiemet pirmi metai, kai už kirtimo atliekų kub. m mokama 36–42 Lt. Pagrindinės išlaidos ruošiant kirtimo atliekas – traukimas iš kirtaviečių.

Ištekliai dideli

Didėjant biokuro poreikiui, kirtimo atliekos bus naudojamos vis platesniu mastu. Pasak B. Sakalausko, urėdijose kartu su privačiais miškais per metus gali susidaryti pusė milijono ir daugiau kub. m. paimamos atliekų medienos, o iš viso susidaro daugiau nei milijonas kub. m. Negalima likusių šakų ir kitko atimti iš labai nederlingų augaviečių, o ir šlapiose augavietėse, išvežant medieną, šakos lieka valksmose suklotos po mašinų ratais, taigi įmanoma sunaudoti 500–600 tūkst. kub. m. Dar apie 200–300 tūkst. kub. m medienos galima gauti atliekant jaunuolynų ugdymo darbus, bet šią medieną ruošti daug brangiau, nes, anot B. Sakalausko, „reikia po žabelį išrankioti iš retinamo medyno“.

Jau nuo 2009 m. urėdijos įpareigotos numatyti ir įrengti atliekų sandėliavimo vietas. Pastaraisiais metais suregistruoti visi esami atliekų sandėliai, planuojama urėdijose iš viso įrengti beveik 1 700 nuolat veikiančių kirtimo atliekų sandėlių, užtikrinti jų priešgaisrinį saugumą. (Tiesa, šiuo sprendimu suabejojo J. Saladis: jo manymu, naudingesni laikini sandėliai, nes atliekas vežti apsimoka iki 500 m atstumu, vežant 1 km, kaina padidėja dvigubai.)

Taigi valstybinių miškų sistema pasiryžusi racionaliai išnaudoti turimus išteklius didinant biokuro naudojimą energetikoje, kurti infrastruktūrą, įsigyti reikiamos technikos, nors ji brangiai kainuoja. „Be šito bus vaizdas kaip Prancūzijoj, kur teko būti savaitę, – sakė B. Sakalauskas. – Ten valstybė, kaip patyriau, dotuoja katilinėse pagaminamą energiją, o ne kuro ruošimą. Stebėjau, kaip 15–24 cm skersmens ąžuolų, bukų rąstai verčiami skiedromis. Šiurpu tai matyti. Lietuvoje to nėra ir visais įmanomais būdais to negalime leisti.“

Skubotumo ir neteisingo organizavimo, paklausos ir pasiūlos disbalanso pasekmes medienos kuro sektoriuje J. Saladis iliustravo remdamasis Švedijos pavyzdžiu. Prieš dešimtmetį pas mus vykdant bendrą projektą dirbusių švedų specialistų pasakojimu, jų šalyje, intensyvinant medienos atliekų naudojimą kurui, kažkada daug pinigų investuota į biokurui pritaikytų katilinių statybą. Bet pasirodė, kad jose nėra ko deginti: kuro ištekliai – miškuose, jiems paimti nebuvo reikiamos infrastruktūros, trūko technikos. Taigi municipalitetams teko savo lėšomis pritaikyti katilines kūrenti dujomis (beje, dabar Švedijos šilumos ūkyje dujos sudaro tik 3 % naudojamo kuro). Lietuvoje taip neatsitiko, procesas subalansuotas, bet kirtimo atliekų išteklių iki šiol panaudojama tik nedidelė dalis.

Mūsų valstybiniuose miškuose yra ir galimybių, ir administracinių priemonių didinti atliekų kurui ruošą, veikia gana skaidri ir nuolat tobulinama prekybos mediena sistema. Tačiau privačiame sektoriuje, kaip pastebėjo B. Sakalauskas, nėra kam konsoliduoti miškų savininkus, organizuoti energetinių išteklių tiekimą kurui. Privatininkams atliekų dorojimas – kol kas nuostolingas užsiėmimas. Imtis tokios gamybos galima paskatinti skiriant dotacijas.

Kurą reikia sunaudoti naudingai

Apie medienos kuro naudojimą Lietuvoje informavo R. Lapinskas: 2009–2010 m. centralizuoto šilumos tiekimo sistemose buvo sukūrenama apie 200 tūkst. t naftos ekvivalento arba 1,2 mln. ktm įvairios žemiausios rūšies medienos – daugiausia kirtimo, lentpjūvių, baldų pramonės atliekų, jų trūkstant – ir malkinės medienos. Apie 450 tūkst. tne, t. y. 2,4–2,8 mln. ktm, sukūreno prie centralizuotų šilumos tinklų neprisijungę vartotojai, daugiausia kaimo žmonės, tradiciškai kūrenantys malkas. Šių vartotojų skaičius mažėja, nes kaimas tuštėja, be to, dalis vartotojų nori gyventi patogiau ir pereina prie modernesnių šildymo būdų. „Didžiulį malkinės medienos kiekį, kūrenamą paprastose krosnyse, laikome neišnaudotu potencialu, nes senų krosnių naudingo veikimo koeficientas tėra 30–40 %, aiškino R. Lapinskas. – Tą malkinę medieną galima kūrenti žymiai efektyviau ir daug jos sutaupyti, bet turėtų atsirasti valstybinė paramos programa, skatinanti žmones pereiti prie modernios šildymo įrangos. Taip jau yra kai kuriose valstybėse.“

Medienos kuro naudojimas, žinoma, augs, tam yra kelios priežastys; viena – tai bendra ES politika ir Lietuvos įsipareigojimai mažinti iškastinio kuro naudojimą, antra – ekonominis tikslingumas, pagaliau ir šalies energetinio saugumo interesai. Šiuo metu 75 % centralizuotai tiekiamos šilumos gaunama iš dujų, 95 % elektros energijos gaminama iš dujų arba importuojama iš tos pačios dujas tiekiančios šalies. O biokurą kūrenti net ir šios žiemos pabaigoje pakilusiomis kainomis (skiedrų kietmetris kainuoja 110–120 Lt) yra daugiau nei dvigubai pigiau, negu kūrenti dujas. Nė vienas medienos perdirbėjas džiovyklos nekūrena dujomis, o tam naudoja savas atliekas. Kita problema, pasak R. Lapinsko, yra ta, kad ne už visas kirtimo atliekas kuro gamintojai gali mokėti apsimokančią kainą, todėl tolesnėse nuo kelių biržėse jos lieka neišvežtos. Sprendimas įrengti atliekų sandėlius teisingas ir naudingas, tačiau vertėtų pagalvoti ir apie valstybės paramą kirtimo atliekoms mobilizuoti. Jokių paramos programų skatinti biokuro naudojimą nėra, išskyrus tai, kad naudotojai atleisti nuo kol kas nedidelio mokesčio už išmetamas CO2 dujas.

Svarbu ir teisingai valdyti šilumos ūkį

Vis dėlto, kaip pastebėjo B. Kažemėkaitė, biokuro naudojimas katilinėse savaime dar negarantuoja pigios šilumos. Antai Kalvarijos mieste centralizuota katilinė kūrenama medienos skiedromis, bet savivaldybė už šilumą turi mokėti nepaprastai aukštą kainą. Gyventojai piktinasi ir mano, kad kalbos apie pigesnę biokuro šilumą, palyginti su dujų kuru, yra melas. Katilinę statė savivaldybė, tam tikslui ėmė banko kreditą, dabar katilinę eksploatuoja privati bendrovė. Nustatyti teisingą šilumos kainą neįstengė nei savivaldybės taryba, nei Ūkio ministerija. B. Kažemėkaitės nuomone, biokuro ir šilumos tiekimo bei matavimų schemos pernelyg supainiotos, perskaičiuojant tonas ir kietmetrius, drėgmės procentus ir koeficientus didinama kaina, ir didžiausią pelną pasiima tarpininkai. Tai kelia didelį susirūpinimą.

R. Lapinskas vis dėlto neabejoja biokuro pranašumu. Kitas dalykas, kaip su tuo biokuru elgiasi šilumos tiekėjas, kaip jį degina, perduoda šilumą, kokios jo katilinės technologijos, kaip vykdo komercinę veiklą, kokias paskolas paėmęs ir kokias palūkanas įskaičiuoja į šilumos kainas, koks jis vadovas: geras šeimininkas ar švaistūnas – savivaldybės ir visuomenė visa tai turi išsiaiškinti. Taip pat svarbu, kad visa šilumos ūkio grandinė neatsidurtų vieno monopolininko rankose. Ten, kur tvarkomasi išmintingai ir sąžiningai, problemų nekyla. Antai Utenoje, Molėtuose, Ignalinoje ar Tauragėje kūrenama 100 % biokuru, ir ten šiluma pigi.

Deginti medieną nenaudinga?

Pokalbyje buvo paliestas ir sunaudojant medieną sukuriamos pridėtinės vertės klausimas. Anot J. Saladžio, pagal Europoje įprastą metodiką skaičiuojant procentais, medieną deginant galima gauti daugiausia 50 % pridėtinės vertės. Pačios medienos vertė gali būti skirtinga, nuo to priklauso ir pridėtinė vertė: sudeginus brangesnę medieną, pridėtinė vertė bus mažesnė. Lentpjūvėje išpjautos medienos pridėtinė vertė nuo pradinės kainos gali būti 100–150 %, gal ir daugiau. Jeigu iš medienos pagaminama plokštė, pridėtinė vertė gali siekti 400 %. Laikoma, kad didžiausią pridėtinę vertę duoda medienos sunaudojimas popieriui gaminti – iki 1 000 %.

Savo ruožtu R. Lapinskas rėmėsi konkrečiomis medienos atliekų kuro kainomis: miške 1 ktm šakų kainuoja 20 Lt, sandėlyje, generalinio urėdo pateiktais duomenimis, 40 Lt, pavertus skiedromis ir nuvežus į katilinę – 120 Lt. Sudegintas 1 ktm smulkintų šakų biomasės duoda 2 MWh energijos, kuri parduodama po 220 Lt/MWh, suma išeina 440 Lt. Taigi pradedant nuo kainos biržėje, pokytis yra 22 kartai, arba 2 200 % (ar čia nėra rezervų šilumos, pagamintos iš biokuro, kainai mažinti? – red. past.).

Medienos eksporto problema

Lyg ir neginčijama, jog Lietuva galėtų daugiau naudos gauti ne eksportuodama apvaliąją rąstų medieną, o apdirbdama ją vietoje ir parduodama sukurtą aukštesnę pridedamąją vertę. Valstybinė miškotvarkos tarnyba pateikia tokius apvaliosios medienos eksporto statistinius skaičius: vien iš valstybinių miškų praėjusiais metais į Švediją išvežta 300 tūkst. ktm medienos, į Lenkiją – 150 tūkst. ktm, į Suomiją – 70 tūkst. ktm, į Latviją – 38 tūkst. ktm, į Daniją – 60 tūkst. ktm. Taigi 620 tūkst. ktm vien iš valstybinių miškų, neskaitant iš privačių miškų išvežtos medienos kiekio. Didelis eksportas kelia tam tikrą įtampą medienos vidaus rinkoje, didina kainas, nors bendrame iš valstybinių miškų eksportuotos medienos kiekyje, B. Sakalausko pateiktais duomenimis, Lietuvoje paklausi mediena sudarė tik 13 %, o 80 % – pas mus neperdirbamos ir paklausos neturinčios popiermalkės.

Kaimyninėse šalyse, kaip Latvijoje ir Estijoje, apvaliosios medienos eksportas 3–4 kartus didesnis nei Lietuvoje. Daugelis medienos naudotojų būtų suinteresuoti eksportą pristabdyti ir mano, kad valstybė turėtų panaudoti savo turimas priemones. Tačiau gyvenama rinkos sąlygomis; Europos Sąjungoje įteisintas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, ir bandymai administracinėmis priemonėmis jį riboti, anot B. Sakalausko, baigiasi teismo bylomis ir bausmėmis.

Laimėti galima tik veikiant išvien

Norim ar nenorim, esame priversti susitaikyti su rinkos dėsniais, ir medienos eksportas iš Lietuvos vyks tol, kol čia jos kaina mažesnė. Konkuruoti turime tomis pačiomis sąlygomis, kaip lenkai ar vokiečiai, tik turėdami tą pranašumą, kad vietoje mūsų medienos transporto kaštai mažesni, negu vežant ją į Vokietiją ar pan. „Medienos kainas formuoja Europos rinka. Mes galime uždaryti visas katilines, bet medienos kaina bus praktiškai ta pati“, – sakė J. Šimėnas. Jis pabrėžė, jog biokuro gamintojų ir medienos perdirbėjų susipriešinimas nenaudingas, iš to nieko nelaimės nė viena pusė, veikiau visi pralaimėsime. Tą pačią mintį išsakė ir J. Urbanavičius, pasidžiaugęs, kad vyksta diskusija prie bendro stalo – tik tokiu būdu galima pasverti vienų ir kitų siekimus, siūlymus ir Seimo komitete ar darbo grupėje ieškoti sprendimų, kaip padėti spręsti problemas.

Į J. Zimnicko klausimą, kas bus daroma, kad nekūrentume pjautinųjų rąstų, kokių saugiklių galima tikėtis, kad nebūtų sužlugdytas medienos perdirbėjų verslas, J. Šimėnas atsakė: „Reikia plėstis – imtis dar nepanaudotų biomasės šaltinių.“ Ypač svarbu sunaudoti senus baldus, nes, baigiant diegti stambiagabaričių atliekų aikšteles, jose vis daugiau atsiranda nebetinkamų naudoti baldų – kėdžių, stalų, sekcijų ir t. t.

Perdirbti seną naudotą baldinę plokštę lyg ir imasi „Girių bizonas“, bet tai dar nėra sistema. Daug nepanaudotos žaliavos pamiškėse, pakelėse, melioracijos grioviuose ir palei griovius: per dvidešimt metų daug kur priaugo savaiminių sąžalynų. Šią žaliavą galėtų paruošti ir parduoti kaimo gyventojai, jei būtų organizuota lanksti logistikos sistema. Šitaip galima gauti abipusės naudos.

Dar vienas neišnaudojamas medienos ir kuro šaltinis – iki šiol niekam nepriklausantys nuosavybei atkurti rezervuoti miškai. Jie leis padidinti kirtimų apimtis, ypač tos prastesnės kokybės medienos. Pasak J. Šimėno, ir miške turi veikti rinkos dėsniai – siūlančiam patraukliausią kainą atsiranda pirmenybė įsigyti žaliavos.

Ateities perspektyva – nemedieninis biokuras

Didžiulis potencialas – šiaudai, kurių žemės ūkyje susidaro 4 mln. t. „1 mln. t – tai 4 mln. MWh šilumos, arba pusė šilumos, reikalingos mūsų miestams“, – tikino J. Šimėnas. Jis pasakojo Danijoje pats matęs Elektrėnų jėgainės dydžio katilinę, kurios vienas blokas kūrenamas šiaudais. Tiesa, tam pasirengti ir sukurti infrastruktūrą reikia ne vienerių ir ne dvejų metų, tačiau J. Šimėnas įsitikinęs, kad šiaudų panaudojimo procesas plėtosis greičiau negu medienos skiedrų gamyba.

Dar vienas kelias – energetinių plantacijų plėtra. Jomis apsodinti galima 260 tūkst. ha nenaudojamų žemių. Jau dabar, pasak R. Lapinsko, yra apie 1 000 ha karklų plantacijų, kurių biomasė naudojama kuro pramonėje. Priimtas sprendimas pradėti veisti urėdijose labai produktyvių hibridinių drebulių plantacijas. Didelius kiekius už šiaudus dar vertingesnės biomasės galėtume gauti iš energetinių žolių plantacijų, jei sugebėtume jas plačiai įveisti ir apdoroti. Taigi alternatyva yra viena – plėsti biokuro žaliavos bazę, tuo pačiu mažiau naudoti produkto, reikalingo kitoms ūkio sritims.

J. Šimėnas sakė suprantąs medienos perdirbėjų nuogąstavimus, tačiau jis esąs įsitikinęs, jog erdvės plėtrai pakaks visiems, svarbu išnaudoti turimas galimybes.

Algimanto Patašiaus nuotr.

Šio numerio turinys:

Redakcijos skiltis

Ar rasim noro ir būdų? 7

Nemirtingo žingsnio taktu

J. Marcinkevičius. Sugalvojo mane tokį 8

Ta akimirka žavinga

Mingėlos ąžuolas 9

Miškas ir mes

Ką darysime su malkine mediena? 10

A. Brukas. Vokiečių okupacijos aukos 16

Pokyčių verpetuose

V. Skafaru. Žaliavalgystė: mada ar revoliucija (II) 20

Savas miškas

E.V. Navys. Prasmingo darbymečio šventė 24

V. Žemaitis. Nelygiavertė dvikova 30

Baldai ir interjeras

R. Bendorienė. Baldai 2011 32

Resta 2011

L. Juodvalkienė. Įmonės lopšį išsupo emigracija 38

D. Bartkienė. Namų jaukumas priklauso nuo langų 42

Birštono grynparkas 44

N. Petrošiūtė. Nėriniai iš ąžuolo 46

D. Bartkienė. Medienos verslas – amžinas 50

Medis ir verslas

E. Petrauskas. Lietuviškos taisyklės pripažįstamos 54

Medžioklė

V. Ribikauskas. Kaip medžiosime vilkus? 62

Knygų lentyna

Žolynai 65

Mūsų žosmė

Švarinkimės 65

Pirma buvo žodis

Atkurtos Laisvės vaivorykštė 66

Būkime sveiki

D. Červokienė. Vaistažolių vonios 68

Medis ir aplinka

Aplinkos indeksas 71

Miško pavilioti

I. Požėlienė. Lakūnas ne tik danguje 73

Jaunuolynas

Kupiškio “pelkinukai” vėl laimėjo 76

Iš raudonosios knygos

Penkialapis dobilas 77

Mano medis

L. Pociūnienė: “Užaugau tarp žydinčių obelų” 78

Juokai

Pradėsiu naują gyvenimą 79

Patiko (0)


Atgal į: Negi eis dūmais miškų žaliava?