BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

18 laipsnių šilumos – klimato kaita?

Vasaros pamoka - aplinkosaugininkams su žaliaisiais ir ekoaktyvistais ne pakeliui, nes vieni per daug įsispecializavę, o kiti - esą populistai. Ir visų požiūriai išsiskiria ties klimato kaitos problema, kuri - ir dėl savo visuotinumo - kartais tampa pajuokos objektu. Tai bendrų taškų rasti nepavyks?

Vasarą keli ekologinio švietimo būrelio žurnalistai susikūrė sau stažuotę Klaipėdoje: patikrino įdomius nakvynės variantus, ėjimo į pajūrį maršrutus, apeinant taršos ir triukšmo objektus bei geležinkelių linijas, įbrido į uostamiesčio Baltiją, o kitądien - Smiltynės Baltiją, visiškai kitokią. Pakeliui sutiktas ekoredaktorius Mantvydas Noreika pakonsultavo, jog Palangoje, pavyzdžiui, vanduo žalias ir žydi, o Šventojoje ties Šventosios žiotimis baigėsi žuvys - tiek iš upės, tiek jūros pusės. Taip per kelias valandas patikrinome ekologinę esminių Lietuvos pajūrio kurortų būklę.

Kelias sutvertas automobiliams

Tačiau atėjo laikas grįžti namo ir prie darbų. Sutelkusi mintis į redakcijos ir asmeninius biudžetus, jūros gyvybės specialistė Rūta Šetikaitė proto šturmo metodu prisiminė gerai patikrintą ekologišką būdą keliauti - autostopas, kitaip dar vadinamas tranzavimu. Tuomet ir paaiškėjo, kad ne tik Klaipėdos išvažiavimo arterijas pėsčiomis pasiekti yra Sizifo darbas, bet ir jokios autostopo vietos autostradoje nesurasi: prasidėjo dar vienas Europos Sąjungos remiamos rekonstrukcijos - infrastruktūros atnaujinimo etapas, kuriame kyla gigantiški viadukai ir aplinkkeliai, žiedai ir apvažiavimai, tačiau kol kas nenumatytas nė vienas ruožas pėstiesiems, dviračiams, viešojo transporto - bent jau tarpmiestinių autobusų - stotelėms, perėjoms ar kitiems sustojimams. Atsidarė nesibaigiančio personalinių automobilių srauto oazė, kurioje šie automobiliai - tai vienintelis tikslas, vieninteliai veikėjai.

Visa laimė, kad pavyko sulaukti skambučio iš „car-sharing” (automobilių dalijimosi) grupės socialiniame tinkle, ir už 50 lietuviškos valiutos vienetų mudu įsisodino didelė mašina, keliaujanti tiesiai į Vilnių. Beje, įdomūs Vilniaus tinklaraščiai praneša, jog, neprofesionaliai skaičiuojant, dauguma keliaujančių rytiniuose ar vakariniuose miesto automobilių srautuose yra visiškai vieni - t.y. automobilyje sėdi tik pats vairuotoja/s. Nejaugi „car-sharing” negalėtų veikti ir miesto mastu?

Botanikas: žaliųjų kovos yra išpūstos

Tuomet paaiškėjo neįtikėtinas sutapimas - mūsų vairuotojas pasirodė besąs daktaras Zigmantas Gudžinskas, Gamtos tyrimo centro Botanikos instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas. „A, žalieji…” - nutęsė biologas. „Prieš atomines pasisakot? O kodėl? Kuo gi jas pakeisit?”

Per kelias pokalbio minutes supratome, ko gero, vieną esmingesnių skirčių tarp žaliųjų, ekologinių aktyvistų ir „specialistų” - aplinkosaugos tarnautojų, pareigūnų, mokslininkų: jiems žalieji esą „isterikai”, iškraipantys ir perdedantys problemas, vietoj savo plakatų ir „politikos” nemokantys pasidžiaugti viksvos žiedeliu atokioje pelkėje. Mes, kaip žalieji, nustumiame antklodę nuo savo pusės: „specialistams” pagrindinis priekaištas tas, kad jie gali ištirti dirvožemio struktūrą, bioįvairovės aibę ir atskirų rūšių santykius iki mikroskopinio tikslumo, tačiau beveik nededa jėgų į suradimą scenarijaus, kaip išspręsti problemas, nustatyti ekologinius prioritetus, keisti gamtą ardančią kultūrą. O čia politika - neišvengiama priemonė. Susidaro įspūdis, kad institutų ekologams ir pačių problemų nelabai yra - bent jau Lietuvoj. Susirandi ūksmėje paskendusį ežerėlį, viskas ten įdomu, gyvybės pilna, tik vaikščiok su kibirėliu ir tirk. Ką galima savo tyrimo lauke atsakyti į visame pasaulyje (Lietuvoje taip pat) išsikerojusias tragedijas, kaip gyvūnijos ir augalijos rūšių nykimas, jūrų ir vandenynų užterštumas, atliekų žemynai, Amazonės miškų ir ledynų tirpsmas - neaišku.

Mokslininko nesudomino ekologiniai atominės energetikos aspektai, taršos argumentai. „Aš pats tyriau Drūkšių ežerą, - atskleidė jis. - Ir neradau tokių dalykų, apie kuriuos”… skelbę ir bauginę žalieji. Tačiau pašnekovą pagyvina ekonominiai, sąnaudų ir neatskleidžiamos informacijos naujajame atominės elektrinės projekte motyvai: „Taip, čia tai teisingai, žulikai ten visi!” Kita vertus, pokalbiui pakrypus į “Eko Redakcijos” projekto metu R.Šetikaitės vykdytas žinių ir asmenybių paieškas jūros ekosistemų pasaulyje, paaiškėjo, kad Z.Gudžinskas pažįsta beveik visus šia tema galinčius kompetentingai kalbėti korifėjus. Su jaunąja autore konstruktyviai pasikeista įvairiais žmogiškaisiais veiksniais, leidžiančiais geriau įvertinti kiekvieno pašnekovo-eksperto prieinamumą ir žinių gilumą. O tada vandenų ir susijusios augalijos tyrėjas uždavė tokį provokuojantį klausimą, kuris ir mums nedavė ramybės visą vasarą, kurią aplankė vos kelios karštos savaitės: o kaip jūs, žalieji, žiūrite į klimato kaitos problemą, kuri dabar privalo būti atspindėta kiekviename projekte, paraiškoje, planavimo dokumente ar lauko išvietės brėžinyje?

Klimato kaita - dar ne viskas

Ne vienas mokslininkų prognozės modelis preziumuoja, kad klimato kaita ir ledynų tirpsmas fatališkai pažeis Golfo srovės stabilumą, kuris Baltijos regiono šalis aprūpina ypatingu klimatu; be jo čia gali įsivyrauti Sibirui, šiaurietiškesniam tipui artimesni orai, žodžiu, dėl klimato atšilimo, ironiška, Lietuvoje ir aplink jis gali… atšalti. Tačiau, sekant viešąją publicistinę ir aktyvistinę erdvę, ekologines ir susijusias, pagaliau ir nesusijusias naujienas, vis ryškėja įspūdis, kad klimato kaita kaip esminis kriterijus, kuriuo ją taip sunku buvo paversti, vis labiau netenka savo pradinio ryškumo.

Dar ne taip seniai klimato kaitos šūkiai padėjo mobilizuoti aplinkai ir jos likimui jautresnes jėgas. Tačiau dabar būtų galima vertinti, kad jų nebepakanka. Nors atrodė, kad prieš porą metų pasiekta kritinė masė nuomonių lyderių, ekspertų, klimato mokslininkų ir ekologų, kurie patvirtina niūrias klimato atšilimo išvadas, tačiau tebesitęsiantis disputas šiuo klausimu vis dėlto vis labiau blėsta. Šiandien gal kaip niekad tinkama proga pripažinti, jog dar taiklesnis žmogaus veiklos poveikio aplinkai vertinimo kriterijus būtų, paprastai tariant, taršos mastas. Juk gamyklos ir stambios žemdirbystės ūkiai, pastatų ir kitos miestų sistemos, transporto ir energetikos sektoriai išskiria į aplinką ne vien nuvalkiotąjį CO2, tačiau ir miriadus kitų kenksmingų junginių.

Vis dėlto skeptiškai vertėtų žiūrėti ir į pačius „klimato skeptikus”. Juk dauguma atvejų prieš CO2 išskyras kovojančios priemonės mažina ir taršą apskritai.

Linas Kranauskas

atgimimas.lt

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras